Nuomonė. Moksleivių rezultatai – itin prasti. Kokia ateitis laukia Lietuvos mokyklų?

Sparčiai technologiškai besivystančiame bei globaliame pasaulyje žmogiškasis kapitalas tapo vienu didžiausių privalumų, kuriančių konkurencinį pranašumą ne tik tarp individualių asmenų, bet ir tarp valstybių.

Švietimo sistemos kokybei tenka daug svarbesnis vaidmuo nei kada nors anksčiau. Deja, statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvos moksleivių raštingumas tebėra žemesnis už ES šalių vidurkį. 2016 metais užfiksuoti itin prasti Lietuvos ketvirtokų, aštuntokų bei dešimtokų pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo rezultatai. Tai kelia nerimą – kokia ateitis laukia Lietuvos, jei moksleivių rezultatai ir toliau prastės?

Naujieji XXI amžiaus poreikiai bei iššūkiai

Žengiant vienu labiausiai permainingų laikotarpiu pasaulio istorijoje, kasdien tenka susidurti su naujais iššūkiais. Pavyzdžiui, pasiekiamos informacijos gausa ir gebėjimas analizuoti bei tinkamai pritaikyti informacijos srautą; informacinių technologijų, atvėrusių naujas globalaus bendradarbiavimo ir sąveikos galimybes, plėtra; gyvenimo sąlygas bei darbo pobūdį keičiantys moksliniai bei inovaciniai procesai ir t. t.

Kintant modernios visuomenės poreikiams, atitinkamai turi keistis ir švietimo sistema, kuriai tenka itin reikšminga užduotis – ugdyti asmenybes, gebančias sėkmingai priimti globalaus, technologiškai pažengusio bei sparčiai besivystančio pasaulio iššūkius ir sėkmingai įsilieti į tokio veržlaus pasaulio erdvę.

2015 m. gruodžio 21 d. LR ŠMM ministrės A. Pitrėnienės pasirašytame įsakyme „Dėl geros mokyklos koncepcijos“ aiškinama, kad „XX a. mokyklos modelis susiformavo industrinio amžiaus laikais ir buvo pagrįstas to meto mąstymo būdu bei valstybių poreikiais“ ir kad „pastebimai pasikeitė pasaulio ir žmogaus prigimties pažinimas, visuomenės vertybės ir gyvenimo būdas, valstybių valdymas, taip pat požiūris į asmenybę ir jos ugdymo(si) tikslus“.

Koncepcija puikiai apibendrina XXI a. mokyklos viziją, tačiau nepateikia konkrečių pasiūlymų, kaip tą viziją įgyvendinti, „kiekvienai mokyklai suteikiama galimybė pačiai pasirinkti, kokius mokyklos veiklos aspektus ji nori tobulinti pirmiausia“.

Švietimo sistema turėtų būti paremta vertybinėmis nuostatomis, atsižvelgti į socialines šalies realijas ir turėti aiškiai nubrėžtus tikslus, kurie sąveikautų bei padėtų įgyvendinti valstybės ateities viziją bei ekonominės plėtros strategiją.

Svarbu užtikrinti, kad švietimo sistemos tikslai būtų aiškiai apibrėžti, o kuriant bei įgyvendinant švietimo sistemos viziją dalyvautų ne vien valdžios institucijos, bet ir mokyklų bendruomenės, verslo atstovai bei visi plačiosios visuomenės nariai.

Ateities mokykla, kokia ji?

Pasaulio Ekonomikos Forumas paskelbė XXI a. aktualius gebėjimus, kurių lavinimą ragina įtraukti į mokyklų ugdymo programas.

Be pagrindinių disciplinų ir kompiuterinio raštingumo, itin svarbiais gebėjimais tampa kritinis mąstymas, kūrybiškumo lavinimas, finansinis raštingumas, socialiniai įgūdžiai bei gebėjimas bendradarbiauti, smalsumas, globalaus pasaulio problemų suvokimas bei atsakomybė jas spręsti ir kt.

Vienodai reikšmingais prioritetais tampa tiek mokinių mokymosi rezultatai, tiek ir tų rezultatų pasiekimo būdai. Taigi, ateities mokyklai keliami sudėtingesni tikslai – derinti kognityvinių gebėjimų bei emocinių ir socialinių įgūdžių ugdymą.

Pirmas žingsnis, kurio reikia imtis kuriant ateities mokyklą – tai mokyklinių ugdymo programų koregavimas. Pavyzdžiui, norint skatinti kritinį mąstymą, reikėtų sudaryti daugiau galimybių mokiniams analizuoti ugdomų disciplinų turinį (mokytojai galėtų klausti ir vertinti ne konkrečių faktų, formulių ar teoremų atmintinį išmokimą, bet jų praktinį pritaikymą); socialiniai gebėjimai galėtų būti lavinami sukuriant daugiau galimybių darbui grupėse; mokyklose taip pat galėtų būti mokoma daugiau tarpdisciplininių dalykų, taip lavinant smalsumą, kūrybiškumą, informacijos rinkimo ir panaudojimo įgūdžius ir pan.

Naujus įgūdžius lavinančių metodų pritaikymas reiškia, jog daugeliu atvejų turėtų būti sumažintas mokomų disciplinų turinys bei mokinių skaičius klasėje. Tai leistų mokytojams skirti daugiau dėmesio individualiam darbui su kiekvienu moksleiviu. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog ateities mokyklos prioritetai yra įgyjamų žinių kokybė, įsisavinimas bei gebėjimas juos pritaikyti už mokyklos sienos ribų.

Antra, itin svarbus dėmesys turėtų tekti neformaliajam ugdymui, pavyzdžiui, dalyvavimui įvairiuose projektuose bei užklasinės veiklos skatinimui. Į tokią papildomą veiklą bei pasiekimus turėtų būti kreipiama daugiau dėmesio priėmimo į aukštąsias mokyklas bei universitetus metu, kuris dažniausiai yra pagrįstas vien tik mokinio brandos egzaminų įvertinimu, o ne asmeniniais pasiekimais, lyderio ar kitomis išskirtinėmis savybėmis, ar noru prisidėti prie ateities pokyčių šalyje bei pasaulyje.

Trečia, siekiant sėkmingai įgyvendinti ateities mokyklos viziją itin svarbus vaidmuo tenka mokytojams. Informacinių technologijų amžiuje mokytojams tenka sudėtinga užduotis – paruošti mokinius iššūkiams, kurie jų laukia ateityje.

Lietuvos universitetuose (VDU ir LEU) ruošiamų mokytojų ugdymo programos turėtų būti atnaujintos, atsižvelgiant į būtinybę ruošti naujos kartos mokytojus, o jau praktikuojantiems mokytojams galėtų būti organizuojami seminarai bei mokymai, sukuriant galimybę nuolat kelti kvalifikaciją. Aukščiausių profesinių standartų taikymas mokytojo profesijai yra būtina visuomenės raidos bei pažangos prielaida.

Taigi, svarbu užtikrinti, kad mokytojų darbo bei kompetencijų svarba būtų itin vertinama bendruomenėje bei visuomenėje, o darbo sąlygos ir atlygis motyvuotų pačius protingiausius , talentingiausius pasirinkti šią profesiją.

Švietimo sistema – nacionalinis prioritetas

Tokiai, palyginti, nedidelei šaliai kaip Lietuva išlikti pasaulinėje konkurencinėje kovoje gali padėti tautiečių kūrybiškumas bei išsilavinimas. Svarbu užtikrinti, kad švietimo sistema būtų tobulinama atsižvelgiant į pasaulines ekonominės raidos tendencijas, ir tai, kuo Lietuva labiausiai išsiskiria, ar galėtų išsiskirti, nuo kitų valstybių. Švietimo sistemos kokybė turėtų tapti vienu iš svarbiausių Lietuvos prioritetų.

Lietuvos švietimo sistemos reformą reikėtų pradėti nuo egzistuojančių problemų sprendimo. Pavyzdžiui, pažvelgus į Lietuvos mokinių pasiekimų rezultatus, pastebimas žymus skirtumas tarp kaimo ir miesto mokyklose ugdomų moksleivių. Visgi socialinė atskirtis ar gyvenamoji vieta neturėtų turėti įtakos gaunamų žinių kokybei. Tokia problema galėtų būti išspręsta efektyviau paskirsčius mokyklų finansavimą.

Tiksliau tariant, šiuo metu taikoma mokinio krepšelio lėšų apskaičiavimo ir paskirstymo metodika nėra pats veiksmingiausias būdas mokyklų finansavimui, kadangi tokiu būdu nukenčia mažesnių miestelių, kaimų, gyvenviečių ar mikrorajonų mokyklos, kurios turi santykinai mažesnį skaičių mokinių, nors jose mokosi potencialiai talentingi bei gabūs moksleiviai. Mokinio krepšelio sistema lėmė iškreiptą konkurenciją tarp mokyklų dėl didesnio mokinių skaičiaus paliekant suteikiamų žinių kokybę nuošalyje.

Siekiant sumažinti egzistuojančią nelygybę, mokinio krepšelį galėtų pakeisti klasės krepšelis. Tokia klasės finansavimo metodika pamažu eliminuotų miestų ir regionų atskirtį, prisidėtų prie regionų konkurencingumo didinimo bei socialinio teisingumo užtikrinimo. Atskirtį tarp miestų ir regionų taip pat padėtų sumažinti nacionaliniai mokinių žinių standartai ir papildomos investicijos į mokytojų kvalifikacijos kėlimą.

Žvilgsnis į ateitį

Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija (1948 m.) skelbia, jog kiekvienas žmogus turi teisę į mokslą, pradinis lavinimas yra privalomas, profesinis mokymas turi būti visuotinai prieinamas, o aukštasis mokslas turi būti vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogus sugebėjimus.

Nors Lietuva ir neturi daug naudingųjų gamtos išteklių, tačiau lietuvių gabumai, užsispyrimas ir darbštumas skiria mus nuo kitų užsienio tautų. Žmogiškasis kapitalas yra mūsų pranašumas, tačiau akivaizdu, jog dabartinę švietimo sistemą būtina keisti, tam kad ji žengtų koja kojon su sparčiai pirmyn judančiu pasauliu.

Naujosios švietimo politikos gairės ir tikslai turėtų būti lanksčiai pritaikomi, atsižvelgiant į tai, kokios profesijos ar kokius gebėjimus turintys profesionalai bus labiausia reikalingi ateityje.

Aukštos kvalifikacijos darbuotojai kuria šalies vidaus produktą, skatina ekonomikos augimą, mažina nedarbą, tad be jokių abejonių aukšta švietimo sistemos kokybė turi tapti nacionaliniu prioritetu.