„Nepaisant iš politikų lūpų vis nuskambančių optimistinių gaidų, aukštojo mokslo padėtis Lietuvoje yra kritinė. Sakyčiau, jau seniai esame pasiekę dugną“, – užtikrino pašnekovas.
Savo ruožtu VU ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai suskubo profesorių guosti – atlyginimus artimiausiu metu planuojama didinti.
Atlyginimas nesikeitė beveik 10 metų
Pasak A. Beinoriaus, šiuo metu VU profesoriai uždirba 900 eurų „į rankas“ arba maždaug 1,2 tūkst. prieš mokesčius.
„Ar Lietuvos aukštojo mokslo ir tyrimų institutų profesūrai, vyriausiems mokslo darbuotojams sukurtos darbo sąlygos ir atlyginimai bent iš dalies atitinka keliamus aukštus profesinius reikalavimus ir užsibrėžtus strateginius tikslus?
Šis atlygis nesikeičia jau beveik dešimt metų, nuo jo sumažinimo 2009 m. Nuo tada nevykdoma jokia atlyginimų indeksacija, net po euro įvedimo, neatsižvelgiama nei į infliaciją, nei į kokius nors specifinius meritokratinius kriterijus ar universitetui paaukotus metus.
Lojalumo, ištikimybės universitetui koncepcija pavirto demagoginiu, parodomuoju lozungu. Kas akivaizdžiai metai iš metų auga jungtinėmis Lietuvos mokslo tarybos, Švietimo ir mokslo ministerijos, Studijų kokybės vertinimo centro ir pačių aukštųjų mokyklų pastangomis, tai akademiniai kvalifikaciniai, atestaciniai reikalavimai, kurie jau bemaž visiškai atitinka tarptautinius europinius standartus, ko niekaip nepasakysi apie skatinimo, įvertinimo, apčiuopiamo motyvavimo sistemą“, – dėstė profesorius.
Negali pritraukti jaunų mokslininkų
Anot jo, beveik neįmanoma tokiu atlyginimu suvilioti jauną, gabų mokslininką, ypač tą, kuris disertaciją apsigynė užsienyje.
„Kurį laiką (o, pasak kinų patarlės, nėra nieko pastovesnio kaip laikinumas) asketiškai gyvendamas ir fanatiškai pagal tarptautinius akademinius reikalavimus dirbdamas universitete už 500 eurų, jis po kokių 10-15 metų (jei apskritai išgyvens) turi galimybę tapti solidžiai apmokamu VU profesoriumi, kuris gaus net (!) 900 eurų į rankas? Šeimos, žinoma, primygtinai rekomenduojama neturėti arba skubiai jos atsisakyti, nes tai niekaip nesuderinama su šia kilnia tarnyste!
O kur (greta nuolat palaikomų naujausių mokslinių kompetencijų ir privalomos akademinės produkcijos) dar visiems dėstytojams keliami aukšti kiti reikalavimai: skaityti paskaitas įdomiai, vesti seminarus uždegančiai ir patraukliai, pasitelkus visas įmanomas moderniausias audiovizualines priemones ir technologijas, nenuvarginti pernelyg vargšų studentų, būti kietu mokslo vadybininku, gerai išmanyti sadistiškai rafinuotą biurokratinę projektų rengimo tvarką, vadovauti daugybei darbų ir, žinoma, naktimis, savaitgaliais skaityti naujausią mokslinę literatūrą ir rašyti savo darbus.
Atrodytų, privalai būti tobulai universalus (ar universaliai tobulas) multiinstrumentalistas. Tai sužinoję jauni mokslininkai ir netgi vyresnieji studentai kraipo galvas, stebisi ir galiausiai atvirai juokiasi, VU mokslininkus vadina neįgaliais ar, šiuolaikiškai tariant, lūzeriais. O mums belieka nusukus į šoną akis kukliai veblenti, kad didžiuojamės būdami seniausio, solidžiausio ir reitinguočiausio (atsiprašau) Lietuvos universiteto darbuotojais, nes juk dirbame ne dėl atlygio, o dėl amžinos garbės ir šlovės….dažniausiai, pomirtinės“, – kokiomis nuotaikomis gyvena dėstytojai, pasakojo A. Beinorius.
Imasi papildomų darbų, užduočių: stiprėja viską persmelkianti neviltis
Profesoriaus teigimu, kad galėtų sau leisti dirbti tokiame unikaliame universitete, jie priversti skubėti į kitus darbus – kai kurie jų turi dar du ar tris, imtis papildomų užduočių ar chaltūros, tarkime, vertimų, mokymų.
„Nieko nebestebina tai, kad akademinėje bendruomenėje stiprėja ne tik su pykčiu ir net agresija sumišęs nepasitenkinimas, bet ir visa persmelkianti neviltis, atvirai depresyvi atmosfera, kurios negali nejausti ir neva optimistiškai ir planingai universitetų reorganizacijas, veiklos optimizacijas ir kitas -acijas vykdantys rektoriai.
Dėstytojai, mokslininkai jaučiasi visiškai įvaryti į kampą. Jie nuolat išjuokiami, dėl neva menkos darbo kokybės nuvertinami, o visuomenėje jiems suteikiamas socialinio autsaiderio, bemaž atstumtųjų vaidmuo, juos lydi nuolatinio nesaugumo, neapibrėžtumo, slegiančios nežinios dėl rytojaus jausmas. Jie jau dabar totaliai demotyvuoti – vargu, ar tokiame kontekste dar įmanoma kalbėti apie kažkokį darbinį entuziazmą, profesinį užsidegimą, ypač tiems, kurie jau atidavė ne vieną dešimt metų kurdami ir plėtodami savo akademinę gildiją, studijų programas, tyrimų sritis, apskritai, savo institucijos veiklą“, – dėstė pašnekovas.
Pasak jo, žiniasklaida ir valdžios atstovai nepaliaujamai skelbia apokaliptiškai menką Lietuvos mokslininkų tyrimų ir publikacijų lygį, žemą tarptautiškumą, apie primityvų dėstymo lygį, dėstytojų kyšininkavimą ir priekabiavimą, inovacinį-technologinį atsilikimą, tačiau pamirštama, kad tai – ilgalaikio dėstytojo, mokslininko ir mokytojo vaidmens visuomenėje nuvertinimo pasekmė.
Bėga į verslą, mokslo politiką ar administraciją
A. Beinoriaus manymu, būtent dėl anksčiau įvardytų dalykų kolegos ir bėga iš savo sričių.
„Kas gali, ieško išsigelbėjimo verslo struktūrose, kai kas ieško sotesnio (dažniausiai) kąsnio mokslo politikoje ar mokslo administracinėje sferoje, o kai kas kraunasi lagaminus. Gi jaunoji karta, matydama tokius užguitus vyresnius kolegas, tikrai netampa motyvuota ir atsisako įžengti į šią tarnystę, kuri bent esamu metu nežada jokios šviesos tunelio gale. Perfrazuojant klasiką, prasideda akivaizdus universitetų tuštėjimo metas“, – įspėjo profesorius.
Anot jo, sunku ir suprasti, ko dar tikimasi iš mokslininkų, ko laukiama.
„Ar visuotinio streiko? Ar manoma, kad tai yra neįmanoma? Šie – tikrai itin kantrūs ir kultūringi, jau kelis dešimtmečius demonstravo tylų, nuolankų įsikinkymą į akademinių įsipareigojimų vežimą. Ar laukiama, kol visi mokslininkai galutinai išsibėgios po kitus darbus ar užsienius (visuotinio „išvarymo“), ar, priešingai, sarkastiškai galvojama, kur gi tie bėdžiai dings? Lai džiaugiasi turimu duonos kąsniu ir suteikta jiems socialine garbe!“, – ironizavo pašnekovas.
Pasirinko lagaminų kelią: dirba dvigubai mažiau, o uždirba 2,5 karto daugiau
Pats jis prisipažino jau susikrovęs lagaminus.
„Deja, aš pats su liūdesiu širdyje pasirenku, bent kuriam laikui, kitą, „išvarymo“ ar lagaminų kelią. Nes ne taip toli geografiškai nutolusios ir švietimo reformas veiksmingai vykdančios Estijos valdininkai strateginę švietimo ir mokslo reikšmę mažos šalies ateičiai supranta ne deklaratyviai.
Jau dabar Tartu universitetas už du kartus mažesnį auditorinį krūvį profesoriui moka 2,5 karto didesnį nei VU profesoriaus atlyginimą. Gyvename globaliame pasaulyje ir akademinės rinkos, tarptautinio marketingo sąlygose mokslininkai yra verti tiek, kiek jie patys išsikovoja ir kiek jie patys įvertina savo darbą. Laikas akademinei bendruomenei pabusti ir keltis! Laikas vienytis ir vaduotis iš baimės, valdininkų įdiegto menkavertiškumo“, – ragino A. Beinorius.
Juoką jam kelia mintys, kad į Lietuvą galėtų atvykti 500 užsienio mokslininkų – tokia idėja Lietuvai buvo pasiūlyta, siekiant atgaivinti aukštojo mokslo sistemą. Pasak pašnekovo, sunku įsivaizduoti patyrusius Vakarų universitetų mokslininkus, desperatiškai bandančius pragyventi už lietuvišką akademinę „pašalpą“ ir besiblaškančius mūsų universitetų ir ministerijų koridoriuose, stengiantis perprasti hierarchiškai subordinuotos ir arogantiškos lietuviškos akademinės biurokratijos veikimo mechanizmus.
„Nėra kito aukštojo mokslo išgelbėjimo ir jos išsaugojimo ateinančioms kartoms kelio, kaip tik skubiai sukurti aukštiems kvalifikaciniams reikalavimas adekvačią, veiksmingai motyvuojančią ir tarptautiškai konkurencingą atlyginimų, skatinimų sistemą, kuri atvirų pareigybinių konkurso būdu ne tik apsaugotų nuo emigracijos gabiausią akademinį jaunimą, bet skatintų ir užsienio kolegų pritraukimą. Tai – vienintelis sprendimas, kuris turėtų atsispindėti tvirtinant naują biudžetą“, – pabrėžė profesorius.
Siekis: profesoriaus atlyginimas – 2 tūkst. eurų
VU viešosios komunikacijos vadovo Ervino Spūdžio teigimu, universitete profesoriaus tarnybinis atlyginimas šiuo metu, iš tiesų, yra 1200 eurų. Vadinasi, „į rankas” šie itin aukštos kvalifikacijos dėstytojai ir mokslininkai gauna 912 eurų, jei neturi papildomų lengvatų dėl neapmokestinamo pajamų dydžio.
„Iš tikrųjų, akademinių darbuotojų darbo užmokestis yra viena opiausių valstybės problemų. Darbuotojų sąlygos ir motyvacija yra vienas iš strateginių VU prioritetų. Universitete visai neseniai buvo įvykdyta darbo užmokesčio reforma, išskaidrintas priedų ir priemokų mokėjimas už darbo rezultatus, mokslinį darbą, panaikinant žemiau apmokamas akademinių darbuotojų „B“ kategorijas. Be to, ūkiui ir administravimui VU išleidžia bene mažiausią lėšų dalį iš visų universitetų, nors turi unikalią mokslinę infrastruktūrą, kultūrinio paveldo objektus ir apie 20 tūkst. studentų“, – aiškino E. Spūdys.
Anot jo, įgyvendinus akademinio personalo darbo užmokesčio reformą, numatoma ir toliau atlyginimus didinti.
„VU vadovybė užsibrėžusi iki 2020 m. pasiekti, kad profesoriaus atlyginimas siektų bent 2000 eurų. Tačiau tai taps įgyvendinama tik tuomet, jeigu valstybė pradės investuoti į švietimą. Kol kas reali BVP dalis, skiriama valdžios sektoriaus aukštojo mokslo institucijoms, nuosekliai mažėjo nuo 0,94 proc. BVP 2012 m. iki 0,68 proc. BVP 2016 m.“, – pastebėjo VU atstovas.
Per praėjusius metus du profesoriai išvyko į Estiją
E. Spūdžio teigimu, profesorius yra teisus sakydamas, kad studijų krepšeliai nebuvo indeksuojami jau labai ilgą laiką, nors vidutinis atlyginimas šalyje nuo 2008 metų pakilo daugiau kaip 40 proc.
„Neindeksuojant studijų krepšelių ir mažėjant švietimo finansavimui, jau susiduriame su jaunų mokslininkų ir esamų profesionalų išlaikymo iššūkiais. Vien praėjusiais metais du talentingi VU profesoriai išvyko dirbti į Estiją, kur, pavyzdžiui, Tartu universitete minimalus profesoriaus atlyginimas siekia 1,87 tūkst. eurų, o profesoriai iš užsienio gali uždirbti ir iki 3 tūkst. eurų. Toks atlyginimo dydis kaimyninėje šalyje ne tik užtikrina socialinį saugumą, bet ir sudaro prielaidas konkuruoti dėl akademinio personalo tarptautinėje erdvėje.
Akademinių darbuotojų iniciatyva yra suprantama – valstybė ilgą laiką neinvestavo į bene svarbiausią sritį valstybės raidai, dėstytojų atlyginimai neatitinka jų aukštos kvalifikacijos, jie nesijaučia vertinami. Girdime kalbas apie papildomai skiriamas lėšas dėstytojų atlyginimams didinti, bet tos sumos vis vien nėra pakankamos ir yra mažesnės nei numato tarptautiniai standartai ar leidžia valstybės galimybės“, – dėstė VU atstovas.
Žada jau kitąmet algas didinti 20 proc.
Tuo metu švietimo ir mokslo ministrės patarėjas prof. Eugenijus Butkus DELFI sakė, kad 2018 m. planuojama visų mokslininkų ir dėstytojų atlyginimus padidinti apie 20 proc.. Tam iš valstybės biudžeto papildomai numatoma skirti 22,6 mln. eurų.
„Dabar, išties, atlyginimai nepakankami. Jau šiemet augo mažiausiai uždirbančių mokslininkų atlyginimai. Kadangi aukštosios mokyklos yra autonomiškos, dėstytojų atlyginimus nustato pačios. Nei įstatymas, nei LRV nutarimai nereglamentuoja aukštųjų mokyklų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų, kiekviena aukštoji mokykla tvirtinasi savo tvarką. Kitaip tariant, net ir gavusios papildomą valstybės finansavimą algoms didinti, galės spręsti, kokioms pareigybėms ir kiek pridėti. Šiuo metu Švietimo ir mokslo ministerija svarsto kelias alternatyvas dėl papildomų lėšų aukštosioms mokykloms skyrimo ir įpareigojimo skirti gautus pinigus tik mokslininkų algų didinimui, o ne kitoms reikmėms“, – nurodė jis.
E. Butkaus teigimu, profesorių skaičius Lietuvoje nemažėja, tačiau auga jų amžiaus vidurkis.
„2012 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose dirbo daugiau nei 760 profesorių, šiemet – 1250. Iš tiesų, jaunieji mokslininkai neretai nesiekia akademinės karjeros, kuri trunka ilgai, norint pasiekti aukščiausią pareigybę. Kita vertus, kai kurių universitetų profesorių mokslinė veikla nėra pakankama ir tas vardas ne visada atitinka profesoriaus veiklos kokybę, kuri turi apimti aukščiausią mokslinę pedagoginę kompetenciją“, – pripažino ministerijos atstovas.
Patarėjas: ne kaltiname, o išsakome priekaištus sistemai
Pasak jo, Vyriausybė mokslininkų nekaltina, tačiau priekaištai sistemai tikrai išsakomi.
„Pradėta pertvarka aukštojo mokslo sistemoje, nes ji yra fragmentuota, gana neefektyvi, jau nekalbat apie tarptautinį konkurencingumą. Šiemet pirmą kartą nuo 2008 m. didėjo mažiausiai uždirbančių mokslininkų atlyginimai, kitąmet jie didės daugiau ir visiems – manyčiau, šie Vyriausybės ir Seimo sprendimai yra svarbūs žingsniai.
Antra vertus, aukštųjų mokyklų administracijos taip pat turi prisiimti atsakomybę ir nusistatyti prioritetus dėl lėšų efektyvesnio panaudojimo – ar infrastruktūrai išlaikyti, ar administravimui, ar investuoti į dirbančius žmones? Manau, situacija nėra gera, jei ministerija, skirdama papildomas lėšas aukštųjų mokyklų dėstytojų algoms didinti, ieško saugiklių, kaip užtikrinti, kad jie būtų panaudoti pagal paskirtį“, – įžvalgomis dalijosi jis.
E. Butkaus teigimu, Estijoje struktūrinė mokslo reforma įgyvendinta prieš 20 metų ir rezultatai akivaizdūs.
Nors Lietuvos dėstytojai ir mokslininkai ėmė grasinti streiku, ministrės patarėjas tikisi, kad to bus išvengta – šį penktadienį ministrė jos kvietimu susitiks su iniciatyvine mokslininkų grupe ir kalbėsis apie problemas.
Kiek uždirba Lietuvos dėstytojai?
DELFI primena, kad gegužės mėnesį buvo kreiptasi į 11-os valstybinių šalies universitetų, Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA), „Sodros“ ir Statistikos departamento atstovus, klausiant, kiek šalyje uždirba dėstytojai ir moksliniai darbuotojai.
Duomenų gauti nepavyko tik iš Lietuvos edukologijos universiteto. Kitų aukštųjų mokyklų darbuotojų atlyginimai prieš mokesčius – prieš Jūsų akis.
Dirbate dėstytoju ar mokslo darbuotoju? Kviečiame pasisakyti – o kiek uždirbate jūs? Kaip manote, kokia turėtų būti jūsų alga, kuri tinkamai atspindėtų jūsų darbą ir leistų patogiai gyventi? Lauksime jūsų minčių el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pinigai“.