Kviesti dėstytojus iš užsienio yra įprasta praktika Skandinavijos šalyse, tarp jų ir vienos geriausių švietimo sistemų titulą pelniusioje Suomijoje. Pagal mainų programą ten studijuoti išvykusi žurnalistikos studentė Agnė Mačiulytė sako, kad semestro metu jai dėstė vos vienas suomis, o studijų privalumus Juveskiulės universitete pastebėjo vos pradėjusi mokytis ten.
– Kodėl pasirinkai pagal mainų programą išvykti būtent į Suomiją?
– Suomiją pasirinkau dėl dviejų labai elementarių priežasčių. Pirma, tai buvo Skandinavijos šalis, esanti arčiausiai Lietuvos, turinti eurą ir pasižyminti mažesnėmis kainomis nei kitos šiame regione esančios valstybės. Antra, tai buvo ta šalis, apie kurią beveik nieko nežinojau. Taip, šioje šalyje gyvena Kalėdų Senelis, joje gaminami „Nokia“ telefonai ir suomiai mėgsta ledo ritulį, tačiau žinios apie Suomijos kultūrą ir politinę situaciją buvo labai miglotos.
– Kuo studijos Juveskiulės universitete skyrėsi nuo studijų Vilniaus universitete?
– Pirmiausia, šioje šalyje yra labai aukštas anglų kalbos mokėjimo lygis. Žinoma, jeigu žvelgsime iš istorinės perspektyvos, Suomija nebuvo okupuota Sovietų Sąjungos, žmonės ten turėjo palankesnes sąlygas palaikyti ryšius su Vakarais, taigi nieko stebėtino, kad šiandien į angliškai užduotą klausimą gatvėje tiek pat taisyklingai atsakyti gali tiek jaunas žmogus, tiek ir garbaus amžiaus senjoras. Tačiau gerą anglų kalbos lygį, mano ir mano pažįstamų suomių nuomone, išlaikyti padeda ir suomių mentalitetas. Žmonės šioje šalyje anglų kalbos nemokėjimą sieja su tam tikra gėda, neišprusimu. Pasak pažįstamų suomių, suomis jau geriau nekalbės iš viso, nei kalbės netaisyklingai. Tai akivaizdu ir šios šalies universitetuose. Tiek iš svetur atvykę, tiek ir vietiniai studentai gali laisvai rinktis dalykus suomių, anglų, kiek rečiau – švedų, kalbomis.
– Kaip atrodo universiteto ir studentų miestelio erdvės?
– Šiuo atžvilgiu Juveskiulės universitetas visiškai kitoks. Suomijoje labai skiriasi požiūris į studentą, jo gyvenimo būdą. Nuoširdžiai, nepamenu, kada tiek daug, skaniai ir sveikai valgiau, jei ne Suomijoje. Maisto pasirinkimas studentams ten – didžiulis. Visoje universiteto teritorijoje veikia apie dešimt valgyklėlių, viena iš jų dirba ir savaitgaliais. Kiekvienoje valgyklėlėje siūlomas vis kitoks maisto asortimentas: vegetariškas, veganiškas, virtas garuose, keptas ir kitoks. Daugelyje jų buvo kepama duona, taigi, kas kartą atvykęs papietauti, galėjai nevaržomai mėgautis dar šilta duona.
Svarbu ir tai, jog maisto kainos studentams buvo išties mažos. Pietums užtekdavo 2,5 eurų. Kitoks požiūris ir į studentų pramogas, gyvenimo būdą. Mokslo metų pradžioje buvo galima įsigyti specialų sporto lipduką, kurio kaina 30 eurų. Su šiuo lipduku buvo galima nevaržomai sportuoti. Ne tik lankyti sporto salę, bet ir įvairias grupines treniruotes tiek, kiek noriu. Tiesa, šiek tiek brangesnis buvo studentų bendrabutis.
Suma už nuomą ir komunalines paslaugas per mėnesį siekė apie 300 eurų, tačiau, mano akimis, tai buvo greičiau tikri namai, o ne mums įprastas lietuviškas studentų bendrabutis. Gyvenome trims žmonėms skirtuose butuose, turėjome savo kambarius, su buto draugais dalinausi vonios kambariu ir virtuve. Bendrabučių teritorijoje veikė dvi saunos, du skalbimo ir džiovyklų kambariai, poilsio kambarys, barbekiu, automobilių ir dviračių stovėjimo aikštelės.
– Apie kokius naujus mokymo ir mokymosi būdus sužinojai ten?
– Vos atvykusi galėjau pati suplanuoti norimus mokytis dalykus, kurie atitiktų reikiamą kreditų skaičių, ir taip suplanuoti studijų programą atitinkančių paskaitų tvarkaraštį. Palyginus su studijomis Vilniaus universitete, tai man suteikė didžiulę laisvę: galėjau mokytis tai, kas mane iš tiesų domina, o ne tai, ką privalo mokytis visi griežtai nurodytu laiku. Kitas aspektas – tai darbo organizavimas paskaitų metu. Ne paslaptis, jog Lietuvos universitetuose tenka mokytis daugybę teorinių dalykų, praktinius paliekant nuošalyje.
Nemanau, kad tai yra blogai, teorinės žinios yra vertingos, tačiau tik tuomet, kai jas prisimename, o ne išmokstame mintinai. Todėl Suomijoje studentai atlieka daugybę praktinių užduočių. Turėjau laikyti vos vieną egzaminą. Visi kiti atsiskaitymai buvo atliekami grupėse arba individualiai. Skyrėsi ir vertinimo sistema – ji Suomijoje penkiabalė. Tik nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad studijos ten lengvos. Atvirkščiai – mokiausi daug ir sunkiai. Norėdama gauti teigiamus įvertinimus dažnai negalėjau praleisti nė vienos paskaitos. Tačiau tai atlikau be papildomo streso, kadangi dalykus pasirinkau pati, mokiausi tai, kas man tikrai buvo įdomu.
– Kokios naujovės taikomos Suomijos universitetuose?
– Suomija yra itin inovatyvi valstybė, technologinei pažangai universitete irgi skiriamas didelis dėmesys. Norėjosi pasirinkti daugiau su inovacijomis susijusių paskaitų, tačiau tokios, kaip dronų fotografija, filmavimo technikos dažniausiai buvo dėstomos suomių kalba. Anglų kalba pavyko pasirinkti inovacijų žiniasklaidoje paskaitą. Jos metu plačiau domėjomės socialinėmis medijomis, mokėmės taikyti įvairias mobiliąsias programėles, tarp kurių buvo ir speciali, vaizdinėms žiniasklaidos naujienoms skirta, programėlė. Pastarąja įmanoma naudotis tik turint 3D akinius, kuriuos, žinoma, kaip ir planšetes ar kompiuterius, buvo galimybė nevaržomai pasiskolinti universitete. Šios paskaitos metu nemažai mokėmės ir apie Silicio slėnį, ten veikiantį milžinišką technologijų parką. Tačiau tam įtakos, manau, turėjo mano dėstytojas.
– Kokie dėstytojai tau dėstė Juveskiulės universitete?
– Nors Suomijoje studijavau neilgai, man dėstė daug skirtingų dėstytojų. Įdomu tai, kad vos vienas iš jų buvo suomis. Visi kiti dėstyti į Juveskiulę buvo atvykę iš įvairių šalių: Irano, Rumunijos, Prancūzijos, Rusijos, viena dėstytoja buvo lietuvė. Iki šiol pamenu, kaip malonu kiekvieną kartą žengiant pro auditorijos duris buvo girdėti lietuvišką „labas“. Rodos, smulkmena, bet ji tikrai padėjo jaustis geriau, kad žvarbiame krašte esu ne viena.
– Kaip įgyta patirtis įkvėpė planuoti tolesnes studijas?
– Būtent ten arba Švedijoje svajoju pradėti magistrantūros studijas. Nors iš pradžių tikėjausi tik šalto klimato, neabejoju, kad Suomija yra nuostabi šalis įgyti išsilavinimą. Ten, kaip niekur kitur, itin daug dėmesio yra skiriama tiriamiesiems darbams, daug žmonių į šią šalį atvyksta studijuoti doktorantūros studijų programas.
Nežinau, ar tarptautiniams studentams, atvykusiems studijuoti į Suomiją ne su mainų programa, yra taikomos tos pačios sąlygos, bet Suomijos piliečiams, nesvarbu, kokio amžiaus jie būtų, valstybė moka specialias išmokas už tai, kad jie mokosi. Manau, kad tai iš tiesų daug pasako tiek apie valstybę, tiek apie joje vyraujantį požiūrį į išsilavinimo svarbą.
– Su kokiais sunkumais susidūrei ten, kas nepatiko?
– Didžiausi sunkumai, žinoma, buvo susiję su finansais. Nors ir ne tokia brangi kitų Skandinavijos šalių atžvilgiu, palyginus su Lietuva, Suomijoje brangu. Koją kišo ir tai, kad pagrindine transporto priemone ten tapo dviratis. Atstumas tarp universiteto ir bendrabučio buvo didelis, o viešojo transporto kainos išties nemažos. Žinoma, jeigu Suomijoje gyvenčiau nuolat, tikrai pagalvočiau apie kitokią transporto alternatyvą. Juokiuosi prisiminusi, kokiu greičiu didėjo dėl dviračių „sužeistų“ mainų programos studentų skaičius nuo spalio pradžios iki gruodžio mėnesio pabaigos. Tačiau ir dėl šių dalykų nesiskundžiu. Išmokau gyventi sveikiau, pripratau daugiau sportuoti ir efektyviau taupyti.