Tie, kurių bet koks darbas netenkina, užsienyje akis į akį susiduria su konkurencija bei nesėkmėmis. „Tiesa“ aiškinosi, ko reikia emigrantui norint gauti svajonių darbą.
Australijos Nacionalinio universiteto mokslininkų atlikto tyrimo duomenys rodo, kad bedarbiai yra sveikesni ir laimingesni, nei nemėgstamą darbą dirbantys žmonės.
Tyrime dalyvavo daugiau nei 7 tūkst. dirbančių ir bedarbių respondentų, ir paaiškėjo, kad daugiau nei pusė dirbančiųjų kenčia dėl psichologinių problemų bei kitų sveikatos sutrikimų, kurių priežastis – jų nemėgstamas darbas. Žinodami, kokio tiksliai darbo ieško, dalis emigrantų pasirenka apskritai nedirbti, užuot dirbę tik dėl pinigų.
Tobulėti – privalu
Prieš pusantrų metų „Tiesa“ vykdė eksperimentą „Nebenoriu būti bedarbis“, kurio metu buvo stebimi trijų lietuvaičių veiksmai stengiantis susirasti svajonių darbus. Eksperimentui pasibaigus įsidarbino tik viena iš dalyvių – Aleksandra. Ji įrodė, kad gauti norimą darbą Anglijoje sunku, tačiau įmanoma.
Dėl susiklosčiusių aplinkybių negalintis atlikti praktikos už mažą atlygį jaunuolis pasirinko kitą būdą – dirbti stabilias pajamas garantuojantį prekių kokybės tikrintojo bei paruošėjo darbą, o kompiuterių srityje tobulėti savarankiškai.
„Mokausi dirbti su įvairiomis mano darbui reikalingomis programomis. Aišku, dar nesijaučiu pakankamai pažengęs, kad profesionaliai galėčiau atlikti darbą, kuriam ruošiuosi, tad kol kas norimo darbo ieškoti nustojau“, – atviravo A. Abželtis.
Šiuo metu vaikinas, turintis kompiuterinio programuotojo diplomą, papildomai mokosi vaizdo kūrimo, vaizdo bei garso montažo subtilybių. Pašnekovo teigimu, savarankiškai mokytis nelengva, mat pačiam tenka aiškintis programų funkcijų pritaikymą, tačiau jis nenuleidžia rankų ir tobulėja savo srityje.
Laikas ir pastangos
Dažnas emigrantas dirba tai, už ką mokamas pakankamas atlygis. Gauti norimas pareigas, atnešančias didesnį pelną, stengiasi ne visi, nes tam reikia daug laiko ir dar daugiau pastangų.
Gyvenimo trenerės Aušros Kučinskienės teigimu, žmogus pasirenka karjerą pagal savo poreikius: „Kuo mažesnis apetitas, tuo greičiau jis patenkinamas. Kuo mažesnės žmogaus ambicijos, tuo lengviau išpildyti norus, ir atvirkščiai. Jei nori labai daug, reikės daug laiko.“
Į klausimą, ką patarianti žmonėms, norintiems daug pasiekti karjeros srityje, A. Kučinskienė atsakė paprastai: „O kaip suvalgyti dramblį? Kąsnis po kąsnio. Svarbiausia – pradėti, o paskui neužmigti ant laurų, neužmiršti kurlink norėjote eiti iš pradžių. Eiti ir išnaudoti visas pasitaikiusias galimybes bei nuolat tobulėti.“
Siūlo įsitikinti tikslų svarba
„Algimanto užsibrėžtas tikslas susirasti darbą, kurio patirties ir stiprių įgūdžių jis neturi, yra gana ambicingas. Tokiam tikslui pasiekti reikia kasdienių pastangų, išradingumo. Svarbu neprarasti vilties ir turėti kantrybės nuolatos ieškoti galimybių bei būti pasiruošusiam joms atsiradus pasinaudoti. Tai lyg žaidimas kamuoliu, jo negali paleisti iš akių. Kodėl Algimantas šio tikslo dar nėra pasiekęs, pasakyti, viena vertus, sudėtinga, aš nežinau, kokios aplinkybės susiklostė jo gyvenime. Kita vertus – lengva: rezultatai gaunami tik tose srityse, kur yra įdedama darbo. Algimantas pats teigia, jog norimo darbo ieškoti nustojo.“
Pasak gyvenimo trenerės, nereikėtų manyti, kad kokio nors tikslo nepasiekimas – blogas dalykas. Tai nutinka nuolat, dažniausiai net nepastebint.
„Tikriausiai, pats geriausias pavyzdys būtu bandymai pradėti sportuoti nuo pirmadienio arba siekis pakeisti kokį nors įprotį. Kaip dažnai tas pirmadienis niekada neateina? Nereikia dėl tokio nepasisekimo krimstis, tiesiog reikia labai sąžiningai su savimi pasikalbėti. Paklausti savęs: ar tikrai aš to norėjau? Jei atsakymas – ne, nesukite sau galvos ir meskite šį tikslą į šiukšlių dėžę“, – patarimų negailėjo A. Kučinskienė.
Pašnekovė pabrėžė, jog nepavykus pasiekti užsibrėžto tikslo, bet širdies gilumoje girdint tylų ir įkyrų priminimą apie jį, reikėtų pamėginti iš naujo. Prieš tai bandytų tikslų siekimas bus paprastesnis, tik derėtų peržvelgti veiksmų planą. Galbūt norėta per greitai įvykdyti sudėtingą užduotį, gal pirmas žingsnis buvo per sunkus arba jums reikia aplinkinių pagalbos.
„Yra žmonių, kurie mėgsta planuoti, sistemingai peržvelgti savo gyvenimą, norus ir tikslus. Kaip rodo mano asmeninė patirtis, tokių žmonių nėra labai daug. Didesniajai daliai įprotis planuoti savo gyvenimą nėra susiformavęs, todėl ir ambicingų tikslų siekti būna sunkiau, nes tai reikalauja drausmės arba bent reguliariai tam skirti laiko“, – atviravo užsiėmimus, skirtus savęs pažinimui bei norų išsiaiškinimui, Londone organizuojanti A. Kučinskienė.
Nuskurdo per išrankumą
Jungtinėje Karalystėje norint gauti bedarbio pašalpą būtina dirbti ne daugiau nei 16 val. per savaitę bei nuolat aktyviai ieškoti darbo, skelbiama Darbo centro tinklalapyje. Šiais punktais naudojasi pelningesnio ir lengvesnio darbo ieškantys asmenys, nors šalyje paprastą darbą nesunkiai susirasti gali bet kuris pilnametis darbingas asmuo, net tuo atveju, jei jis nekalba angliškai.
A. Abželčio nuomone, įsidarbinti Anglijoje tikrai lengva: „Jei ieškai darbo, jo yra, tačiau tai dažniausiai „juodas darbas“. Pastebėjau, kad daug žmonių tokio vengia, nes tenka dirbti sunkiai ir ilgai. Tokį darbą galima rasti greitai, jei esi sąžiningas darbuotojas ir ne tinginys.“ Vaikinas pridėjo, kad darbą pagal kvalifikaciją gauti sunkiau, nes pasiūla didesnė už paklausą, tad norint įveikti konkurentus reikia būti geriausiam.
„Tiesa“ kalbino pusmetį be darbo Londone gyvenusį Albertą, norintį rasti gerai apmokamą administratoriaus darbą, tad nesiimantį kitų pasiūlymų. Keletą metų dirbęs administratoriumi ir netekęs darbo vyras pasiryžo ieškoti panašių pareigų su tokiu pat atlyginimu:
„Pirmąjį mėnesį klausinėjau pažįstamų, buvusių kolegų bei vadovų, išsiunčiau kelis šimtus gyvenimo aprašymų ir buvau gal dešimtyje darbo pokalbių, bet nieko taip ir neatsirado. Esu baigęs visus kvalifikacijos kėlimo kursus NVQ, turiu dvejų metų patirtį šioje srityje Anglijoje ir trejus – Lietuvoje, maniau, kad tikrai kas nors atsiras.“
Vyras teigė vėliau tik siuntinėjęs CV, tačiau kvietimų į darbo pokalbius vis mažėjo. „Kai išseko santaupos, nusprendžiau prašyti bedarbio pašalpos. Gavau ją labai trumpai, nes kas savaitę man siūlė įvairius darbo pasiūlymus, nepanašius į administravimą, tad aš jų atsisakydavau. Galiausiai pašalpą man nutraukė teigdami, kad aš bandau pasipelnyti iš valstybės“, – pasakojo Albertas. Darbo neturėjimas vyrą ėmė gramzdinti į depresiją, o po penkių nedarbo mėnesių – ir į skurdą.
Būti reikia tokiu, kokiu nori tapti
Net nebeturėdamas kaip mokėti už nuomą, Albertas tvirtai laikosi savo principo – nepriima ir neieško jokių kitų darbo pasiūlymų. „Esu kvalifikuotas darbuotojas su patirtimi, nusipelnau gerų pareigų ir atlygio. Tikrai neketinu eiti į barą nešioti lėkščių“, – kategoriškai teigė pašnekovas.
Paklaustas, kur jį nuves toks požiūris ir iš kur šiuo metu gauna pinigų pragyvenimui, vyras neslėpė esantis įsiskolinęs. „Taip, iki kaklo skęstu skolose, bet dar nėra taip blogai. Mano žmona dirba, tad jos algos pakanka svarbiausioms reikmėms. Teko iš savo buto persikelti į vieną nuomojamą kambarį, atsisakyti įprastų dalykų. Užsirašiau į administratorių kursus, nors nemanau, kad man jų reikia, tačiau juos baigusiems siūlomos galimybės įsidarbinti pagal specialybę, tikiu, kad man pavyks“, – ateities planais dalijosi Albertas.
Fizinį darbą dirbantis kompiuterių projektavimo operatorius A. Abželtis, dalyvaudamas eksperimente, susidarė savo darbo paieškos planą, kurį aptardama gyvenimo trenerė patarė vaikinui išplėsti galimų pareigų ratą bei truputį sumažinti reikalavimus, mat taip lengviau žingsnis po žingsnio pasiekti užsibrėžtus tikslus.
„Per eksperimentą gautą patirtį pritaikau ir dabar – nebeieškau labai konkretaus darbo, žvalgausi paprastesnių pareigų, iš kurių toje pačioje įmonėje galėčiau pakilti į norimas pareigas. Taip pat taupau pinigus, nes noriu mokytis toliau. Kol kas mano galimybės ribotos, tačiau karjeros planuose yra punktai, kurių nesustodamas siekiu“, – pasakojo vaikinas.
Gyvenimo trenerė, padėjusi daugybei lietuvių nusistatyti savo gyvenimo tikslus, tarp jų ir karjeros pasiekimus, patarė pirma nuspręsti, kokio darbo nori ir kokiu žmogumi turi tapti, o tik tada pradėti veikti. „Norimo darbo reikia pradėti ieškoti nuo galo – žinoti, kuo nori būti. Įsivaizduokim, kad kažkas nori būti vadovu. Kokių savybių turi tas vadovas? Kaip jis elgiasi, atrodo? Kokius mokymus yra baigęs? Efektyviausia visa tai būtų užsirašyti ir tada pradėti taikyti paprastą taisyklę: „būk-daryk-turėk“. Žodžiu, vadovautis logika. Nuostata „jei būčiau vadovas, tai...“ visiškai netinka, jau iš pat pradžių turi pradėti būti toks, kokiu nori tapti“, – sakė A. Kučinskienė.