Tėvai Daiva ir Almantas, sesuo Ineta, sesers vyras, Naglio draugai – visi jam padeda kiek įmanydami, kad tik apie profesionalaus futbolininko karjerą svajojantis vaikinas pasiektų savo tikslą.
Emigravo dėl vaiko sveikatos
Spinalinė raumenų atrofija – tokia Naglio diagnozė. Ši liga vaikinui pasireiškė dar kūdikystėje.
Tėvai sako, kad pirmuosius požymius pastebėjo, kai jis buvo vos šešių mėnesių – berniukas keistai remdavo kojytes ir tai sukėlė įtarimą, kad kažkas negerai. Visa tai, kas vyksta dabar, Naglio tėvams Daivai ir Almantui atrodo kaip sapnas. Juk medikai, pranešę apie sunkią sūnaus ligą, buvo negailestingi. Jie piešė patį niūriausią scenarijų ir apgailestavo niekaip negalintys padėti.
„Pasidarėme genetinį testą ir tada sužinojome ligos diagnozę. Ir toje diagnozėje taip ir buvo pasakyta – gydymo nėra“, – prisimena Naglio mama.
Per visą savo gyvenimą berniukas yra žengęs tik 3 žingsnius. Ankstyvoje vaikystėje nutikęs įvykis tada atrodė kaip didelė pažanga, tėvai manė, kad padėtis ims gerėti, bet viskas buvo atvirkščiai. Šia liga sergantys žmonės išsiskiria silpnu imunitetu, dažnai kenčia nuo daugybės kitų ligų. Kaip sako Naglio mama Daiva, pažeidžiamiausia jo vieta – plaučiai. Peršalimas, infekcija Nagliui yra daug pavojingesnė nei kitiems.
Kaip pasakoja Naglio tėvas Almantas, šeima išbandė visus įmanomus gydymo būdus. Tradicinę ir net netradicinę mediciną įvairiausiose pasaulio šalyse, netaupydami nė cento, atiduodami viską, ką turėjo.
„Važiavome į Ukrainą, atlikome gydymą kamieninėmis ląstelėmis. Buvome gavę kamieninių ląstelių, tris kartus ten važiavome. Po pirmo nuvažiavimo pajutome didelį skirtumą – tada jis sėdėdamas mašinoje pakėlė rankas į viršų“, – pasakoja Almantas. Gydymas kamieninėmis ląstelėmis – vienintelis kol kas veiksmingas būdas padėti sūnui, aiškina vaikino tėvai.
Po to didelių pokyčių nebuvo, bet vien jau tai, kad Nagliui neblogėja, yra didžiulis laimėjimas. Stabili padėtis sergant spinaline raumenų atrofija yra geras požymis. Europoje gydymas kamieninėmis ląstelėmis Ukrainoje kainavo pigiausiai – apie 7000 dolerių. Amerikoje tokia pat procedūra kainuoja apie 25 tūkst. dolerių.
Didžiulius pinigus kainuojantis vaiko gydymas, kurio nedengia jokia valstybinė institucija, Naglio tėvams tapo lyg kilpa po kaklu. Paprastus samdomus darbus Lietuvoje dirbę sutuoktiniai suprato, kad taip ilgiau netemps. Jų emigracijos priežastis – vienintelė: tai – Naglio sveikata.
„Mes būtume tiesiog neturėję galimybės daugiau gydytis kamieninėmis ląstelėmis, jeigu būtume pasilikę Lietuvoje“, – pabrėžia Daiva.
Futbolą atrado atvykęs į svečią šalį
Šeima šiuo metu gyvena Balrotherio miestelyje vos už pusvalandžio kelio nuo Airijos sostinės Dublino. Almantas dirba statybose, Daiva su dukra Ineta turi savo grožio saloną, o Naglis mokosi vidurinėje mokykloje ir siekia futbolo aukštumų.
Būtent futbolas tapo vaikino aistra iš Lietuvos persikėlus gyventi į naują šalį. Tik tas, kurį žaidžia Naglis, yra kitoks, nei esame įpratę matyti. Tai – neįgaliųjų futbolas, kurį žaidžiant visi sportininkai sėdi specialiuose vežimėliuose. Naglis jį žaisti pradėjo prieš 7 metus.
„Kai pirmą dieną nuvežėme, nelabai patenkintas buvo, labai atsargiai į visus žiūrėjo. Po to, kai davė pabandyti mušti kamuolį, viskas – pasiliko žaisti iki pat šiol“, – prisimena Daiva.
Nuo mažumės Nagliui labai patikdavo žiūrėti futbolo varžybas, jis turi ne vieną mėgstamą žaidėją ir stebi jų karjeras. Tačiau pats žaisti šio žaidimo niekada nesvajojo – galvojo, kad jo būklės tai tiesiog neįmanoma.
„Dabar visas gyvenimas susijęs su futbolu. Du kartai per savaitę po dvi valandas. Važiuojame 60 km pirmyn ir atgal į treniruotę, kad jis pasitreniruotų. Vakare iš darbo grįžtam 10 valandą. Iš pradžių tai buvo pramoga su terapija, paskui sportas, dabar jau darosi profesionalus sportas“, – akcentuoja Naglio tėvas.
Tapo jauniausiu rinktinės nariu
Iš viso Airijoje yra aštuoni tokio futbolo klubai, Naglis priklauso Dublino komandai. O šį žaidimą žaidžiančių sportininkų – net keli šimtai. Keli šimtai sunkiai sergančių, negalinčių pajudėti, tačiau salėje visomis išgalėmis kovojančių dėl kamuolio. Kiekvieno jų svajonė – žaisti geriausioje lygoje, dalyvauti varžybose. O didžiausias stebuklas tokiems žmonėms – patekti į šalies rinktinę, kuri keliauja po skirtingas šalis ir net žaidžia pasaulio čempionate.
Visi šie norai nepilnamečiui lietuviui išsipildė. Jis tapo tikra Airijos ir viso pasaulio sensacija – būdamas vos penkiolikos metų sugebėjo aplenkti vyresnius, daugiau metų žaidžiančius ir papuolė į rinktinę, kurioje yra jauniausias narys.
Futbolo aikštelėje jis negailestingas, nesustabdomas ir gerai apgalvojantis kiekvieną judesį – taip lietuvį apibūdina geriausi treneriai iš Anglijos ir Airijos. Nors Naglį treniruoja ne vienas profesionalus treneris, savo didžiausiu mokytoju jis vadiną tėtį. Sako, kad būtent jo dėka nuėjo tokį tolimą kelią ir pasiekė, atrodo, neįmanomo dalyko.
Savo žaidimu Naglis nori užkariauti visą pasaulį, pavergti tūkstančius gerbėjų ir kada nors dalyti parašus ant marškinėlių, kaip tai daro jo mylimas Neymaras iš Brazilijos futbolo rinktinės.
„Jis iš pradžių norėjo būti vartininku, bet paskui pasirodė, kad ten mažai judesio, o jis daugiau veiksmo nori, tai perėjo į puolimą. Nors dabar kol kas dar tikroji pozicija nenustatyta, dar viskas dėl rinktinės yra procese“, – pasakoja Almantas.
Vaikino tėvai sako, kad šios sporto šakos žaidėjai rungtyniauja ne tuo, kuris yra greitesnis ar muša stipresnius įvarčius, o savo protu ir sugebėjimu nuspėti, kur tiksliai kamuolys nuskries. Viską, ko negali padaryti savo kojomis, neįgaliųjų futbole Naglis daro specialiu Amerikoje pagamintu vežimėliu. Jis specialiai pritaikytas prie žaidėjo kūno, kad būtų kuo paprasčiau jį valdyti. Vežimėlį reikia įkrauti, jame yra pultas greičiui – galima važiuoti dviem greičiais.
Kitą vasarą su šeima Naglis keliaus į Floridoje vyksiantį neįgaliųjų futbolo pasaulio čempionatą. Reikės pereiti daugybę testų, bandymų, patikrų. Jis sako, kad įprasto sporto šakose atliekami dopingo tyrimai, o štai žaidžiant tokį futbolą tikrinami vežimėliai.
Kad toliau galėtų siekti futbolo aukštumų, Nagliui reikia nemažai pinigų – kaip ir užsiimant bet kuria sporto šaka, todėl tėvai talentingam sūnui stengiasi surasti rėmėjų. Vien sportinis vežimėlis kainuoja apie 10 tūkst. eurų, taip pat kainuoja salių nuoma, kiekvienas išvažiavimas į varžybas, nes reikia transportuoti ir du vežimėlius – sportinį ir įprastą.
„Airijoje labai daug kas padeda. Ypač sportininkams, futbolininkams. Noriai remia, lietuviai irgi prisideda“, – džiaugiasi Daiva.
Svajonėse – koledžas ir vaistai neįgaliesiems
Nors futbolo aikštelėje Naglis savarankiškas ir nenugalimas – vis dėlto gyventi be kitų pagalbos jis negalėtų. Su juo nuolat turi būti artimas žmogus. Jam reikia pagalbos norint paimti kokį nors daiktą ar netgi apsiversti ant šono, tad, nors namai ir pritaikyti judėti su vežimėliu, šalia visada kas nors turi būti. Šeimos nariai net turi susidarę grafiką, kas ir kada būna su Nagliu. Ir, kaip sako Daiva, tai šeimos nė kiek nevargina – per tiek metų tai tapo įprasta.
Naglio sesuo Ineta sako, kad stengiasi parodyti broliui, jog jis daug ką gali padaryti ir pats. Pasak jos, brolis nori jaustis savarankiškas, todėl ji stengiasi nekontroliuoti kiekvieno judesio.
„Paauglystė, man atrodo, jam labai sunki, nes, aišku, kyla emocijos, visokie jausmai ir mokykloje nėra labai gera. Jis pats negali nei rašyti, nei, iš tikrųjų, vienas sėdėti tame suole, nes jam reikia pagalbos, kad kažkas rašytų už jį. Man atrodo, tai jam trukdo, nes jis yra priklausomas nuo kažko“, – pasakoja sesuo.
Savo broliu Ineta labai didžiuojasi. Ji net neabejoja, kad netolimoje ateityje Naglis išgarsės ne tik visoje Airijoje, bet ir visame pasaulyje. O vežimėlis jam – ne kliūtis siekti svajonių.
„Jis man vis tiek – stipriausias žmogus, kokį esu sutikusi gyvenime“, – pabrėžia Ineta.
Kaip sako pats Naglis, jis stengiasi negalvoti, kad yra kitoks, ir prašo to nepriminti kas sekundę. Blogų emocijų Naglio namuose beveik niekada nebūna. Nuo vaikino veido nedingsta šypsena net ir tada, kai kas nors nepavyksta. Jis žino, kad dėl rezultato reikia pasistengti, todėl vadina save kovotoju.
Iš medikų ne kartą girdėję liūdniausių prognozių, Naglio tėvai jomis niekada netikėjo. Ir darė viską, kad jų sūnus būtų kuo laimingesnis. Berniuko mamą labiausiai džiugina tai, kad jis kalba, kas bus ateityje, dėlioja planus.
„Aš tiesiog noriu leisti ateičiai ateiti pas mane. Jei ką galėsiu padaryti, bandysiu eiti į koledžą“, – sako Naglis.
Taip pat jis pabrėžia, kad ateityje norėtų išrasti vaistus tiems vaikams, kurie sėdi neįgaliųjų vežimėliuose ir negali pasveikti.