Pirmiausia bankai turi veikti turėdami didesnius rezervus, kad būtų pajėgūs atlaikyti ekonominius nestabilumus ir sugebėtų padengti nenumatytus nuostolius, turėtų pakankamas atsargas ir būtų veiksmingai valdomi. Tam yra kuriama Bankų sąjunga, kuri veiks kaip priežiūros, o vėliau ir kaip gelbėjimo mechanizmas. Gali būti, kad ateityje dažnų bankrotų, kuriuos, pavyzdžiui, patyrė Lietuvos bankai, bus išvengta, todėl tiek privatūs klientai, tiek indėlininkai galės jaustis saugiau.
Lietuvos bankai – po kitu sparnu
Bankų sąjungoje automatiškai dalyvaus euro zonai priklausančios valstybės narės, o taip pat savanoriškai galės prisijungti ir kitos narės, sudariusios glaudaus bendradarbiavimo sutartis su Europos centriniu banku (ECB), kuris tampa pagrindine bankų sąjungos priežiūros institucija.
Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Riziką ribojančios priežiūros departamento direktorė Aldona Jočienė teigia, kad ECB pirmiausia perims tiesioginę 130 didžiausių ES bankų grupių priežiūrą.
„Likusiųjų bankų, kurių neperims ECB, priežiūrą ir toliau vykdys nacionalinės priežiūros institucijos, su kuriomis ECB numato glaudžiai bendradarbiauti“, - komentuoja A. Jočienė.
Tiesa, savanoriškai prie naujos struktūros Lietuva dar neprisijungė, nes viliamasi, kad 2015 m. Lietuva taps euro zonos nare. Pats prevencinis projektas pradės galioti nuo 2014 m. lapkričio mėnesio, o vėliau sistema ims funkcionuoti pilnu tempu.
„Gelbėjimo mechanizmas turėtų pradėti veikti nuo 2015 m. sausio, bet kai kurios dalys nuo 2018 m., tad jeigu Lietuva 2015-aisiais įstos į euro zoną, ECB vykdytų trijų didžiausių šalies bankų priežiūrą“, - pabrėžia SEB banko vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė. Nors ir esame labai maži euro zonos mastu, bet ECB tiesiogiai prižiūrėtų SEB, Swedbank ir DNB bankus.
Bet vis dar išlieka bankų reakcijos klausimas. Net ir ECB nėra visagalis įrankis, nes komercinis bankas gali pasielgti kaip tinkamas. Tokiu atveju turėtų padėti ES vykdoma skaidrumo politika.
A. Jočienė mano, kad skaidrumo didinimo siekiama kuo įvairiausiais būdais. „Ribojant atsiskaitymą grynaisiais pinigais ir tuo būdu mažinant nelegaliai uždirbtų pinigų operacijų mastą, reikalaujant taikyti griežtus „pažink savo klientą“ reikalavimus, mažinant šešėlinio verslo galimybes legalizuoti savo lėšas ir t.t.“, - kelis pavyzdžius išskiria rizikos ekspertė.
Gelbės patys save
Reforma siekiama užtikrinti, kad bankų pertvarkymas visų pirma būtų finansuojamas privačiomis lėšomis – t.y., pirma, nurašant akcininkų ir kitų privačių kreditorių reikalavimus, o tik tada panaudojant Pertvarkymo fondo lėšas, kurias patys bankai ir sukaups. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojų pinigai nebeplauks bankų gelbėjimo operacijoms.
„Įmokos dydis bus proporcingas jų užimamai bankų sektoriaus rinkos daliai, o taip pat įmokos dydis priklausys nuo banko veiklos rizikos pobūdžio. Lietuvoje veikiantys bankai, 2013 m. pabaigoje turėjo apie 40 mlrd. Lt draudžiamų indėlių, taigi per 10 m. Pertvarkymo fonde jie turėtų sukaupti ne mažiau kaip 400 mln. Lt.“, - pasakoja Lietuvos banko rizikos priežiūros ekspertė A. Jočienė.
Tikimasi, kad galutinė fondo suma sieks apie 55 mlrd. eurų – 1 proc. nuo visų bankų indėlių. Beje, kol nebus sukauptas tas 1 proc., bankų pertvarkymą finansuos daugiausia iš nacionalinių valstybės išteklių. Nuo 2016 m. prie pertvarkymo turės prisidėti privatūs banko kreditoriai – jų sąskaita bus finansuojama iki 8 proc. kapitalo ir įsipareigojimų siekiančių nuostolių kompensavimas.
Aišku bus atsižvelgiama į bankų bankroto tikimybę. Euro zonoje yra apie 6 tūkst bankų, o bankroto ribą 2008-2009 pasiekė apie 90 bankų.
Pakankamai nedidelis procentas. „Normaliais metais tokių bankų būtų nedaug. Esmė tame, kad siekiama gelbėti ne konkretų banką, o izoliuoti jį, kad nesmukdytų visos sistemos. Dabar siekiama įtraukti banko kreditorius ir gelbėti banką nebe iš išorės, o iš vidaus. Tai ir yra nauja“, - teigia SEB banko vyriausiojo analitikė V. Tauraitė. Anot jos, tai ir yra esminė naujovė padėsianti tiek eiliniam žmogui, tiek pačiai valstybei – fondas bus sukauptas iš anksto, o atsitikus bėdai, bus mokama iš pačių bankų kišenių.
Padės ne visiems
Reikia pastebėti, kad Bankų sąjungoje dalyvaujantys bankai nebus gelbėjami automatiškai. Kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į banko turto kokybę, įsipareigojimų struktūrą ir tarpusavio priklausomybę su kitais finansų sektoriaus dalyviais, bus vertinama, ar yra tikslingiau pradėti bankroto procedūrą, ar pertvarkyti banką.
Jeigu priežiūros valdyba nuspręs banką pertvarkyti, turės būti laikomasi griežtų procedūrų. Beje, jeigu Bankų sąjunga būtų sukurta prieš 3 metus, greičiausiai tai nebūtų turėję įtakos „Snoro“ ir Ūkio banko atvejams. Visų pirma, jie nepatenka į didžiausią šalies bankų trejetą. Taip pat ECB, prieš perimdamas bankus į savo tiesioginę priežiūrą, atlieka griežtą turto kokybės vertinimą. Jei paaiškėtų, kad perimamo banko įsipareigojimai ženkliai viršija turtą, tikėtina, kad ECB rekomenduotų nepradėti jo pertvarkymo ir tektų skelbti bankrotą.
Bet ir patys bankai mokantys daugiau ir atsiradę po padidinamuoju stiklu turėtų pradėti vykdyti rekomendacijas ir atsižvelgti į visus rizikos aspektus. Tai brangu, bet veiksminga. „Yra tikimybė, kad jeigu bankai mokės didelius mokesčius, tai ir klientai bus apmokestinti vienu ar kitu būdu“, - komentuoja V. Tauraitė. Didelės korporacijos gali nesunkiai pereiti prie kitų sistemų, bet tarptautinė konkurencija gali apsaugoti nuo sąnaudų perkėlimo į paslaugas. Kaip bebūtų, finansinis bankų stabilumas ypatingai parankus ir Lietuvos gyventojams, kurie šiandien jautriai reaguoja į bet kokius, kad ir melagingus pranešimus apie šalies bankų nefunkcionalumą.