Įstatymu siekiama prisidėti sukuriant aplinką, kurioje darbuotojai, nebijodami neigiamų pasekmių, praneštų apie pastebėtus galimus pažeidimus, o viešojo sektoriaus institucijų ir privačių įmonių vadovybė skatintų savo kolegas atvirai bendrauti ir pranešti organizacijos viduje.
Apie pranešėjų apsaugos teisinį reglamentavimą ir svarbą bei apie šiuo metu pranešėjams kylančius iššūkius kalbamės su Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Gitana Butrimaite ir advokatu, Teisės instituto Baudžiamosios justicijos tyrimų skyriaus vyriausiuoju mokslo darbuotoju Petru Ragausku.
– Jūsų nuomone, kuo svarbi pranešėjų apsauga? Kodėl apie pranešėjų teisinę apsaugą sprendimų priėmėjai pradėjo diskutuoti būtent pastaruoju metu?
P. Ragauskas: – Pranešėjų apsauga galėtų paskatinti atskleisti korupcines situacijas, taigi didėtų skaidrumas. Kartu tai reikštų efektyvesnį atsakomybės už padarytus teisės pažeidimus neišvengiamumo principo įgyvendinimą. Netgi jei tam tikrais atvejais ir nepavyktų pritaikyti teisinės atsakomybės priemonių, vien paviešinus atitinkamą informaciją būtų sudarytos sąlygos kilti moralinei atsakomybei, kartu žmogui apsisprendžiant dėl to, ar daryti korupcinio pobūdžio veikas, didėtų jų „kaštai“.
Šia tema diskusijos kyla bangomis. O pastaroji banga turbūt susijusi su pavasarį plačiai išviešintomis Kalėjimų departamento problemomis ir su tuo susijusiu natūraliu klausimu: kodėl tokių pranešimų turime taip mažai?
G. Butrimaitė: – Pastaruoju metu visuomenė tampa nepakantesnė teisės pažeidimams, turintiems reikšmę viešajam interesui, atsirado begalė komunikacijos priemonių, virtualūs socialiniai tinklai, paplitusi ir lengvai pasiekiama vaizdo, garso įrašymo aparatūra, galinti fiksuoti daromus teisės pažeidimus. Vis pastebimesnis teisės pažeidimų viešinimas siekiant, kad į pažeidimus operatyviai reaguotų kompetentingos institucijos, todėl pranešėjų veiklos ribų, taip pat pranešėjų apsaugos reglamentavimas yra svarbus, siekiant įstatymiškai įtvirtinti, kokiais atvejais pranešėjai įgyja apsaugą nuo neigiamo poveikio ir jiems gali būti taikomos įstatymo garantijos ir pagalbos priemonės, o kokiais atvejais jie negali tikėtis paramos ir apsaugos, tad išskirtinai asmeninių interesų tokiu būdu jie negalės ginti.
Priimtas įstatymas turėtų paskatinti skaidresnį, sąžiningesnį verslą, kurti geresnes ir patogesnes sąlygas darbuotojams, mažinti korupcijos pasireiškimo rizikas (jeigu iš tiesų išaugtų darbuotojų pasitikėjimas pranešimų veiksmingumu bei jiems taikomomis apsaugos priemonėmis).
Pranešėjų apsaugos institutas iki šiol Lietuvoje nereglamentuotas. Pati sąvoka „pranešėjas“ ne visiems žinoma, tik atskiruose teisės aktuose pateikiama nuoroda į pranešimus apie daromus teisės normų pažeidimus. Pranešusiems apie neteisėtas veikas asmenims neužtikrinama pakankama apsauga. Šiuo metu apie galimus pažeidimus savo darbovietėje pranešantys asmenys, jeigu nėra pripažįstami liudytojais baudžiamajame procese, neturi jokių aiškių apsaugos priemonių.
Pranešėjų apsaugos įstatymu siekiama sukurti ir teisiškai sureguliuoti pranešėjų apsaugos institutą, kurio atsiradimas paskatintų informacijos apie neteisėtą ir neetišką veiklą atskleidimą bei veiksmingesnę viešųjų interesų apsaugą. Šio įstatymo nuostatos būtų svarbios tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Siekiama sukurti bendrą pranešėjų apsaugos sistemą, o esminės pranešėjų apsaugą reglamentuojančios teisės normos būtų sukoncentruotos viename teisės akte.
– Pranešėjų apsauga, kaip teisės institutas, tikriausiai bus ganėtinai nauja Lietuvos teisinio reguliavimo dalis. Ką įstatymų leidėjas turėtų apsvarstyti siekdamas, kad Pranešėjų apsaugos įstatymas būtų kuo sklandžiau įgyvendinamas?
P. Ragauskas: – Turbūt svarbiausi du glaudžiai susiję dalykai. Pirma, kad šiuo institutu nebūtų piktnaudžiaujama siekiant savanaudiškų tikslų (šalia kitų galimų tikslų gali atsirasti bent vienas naujas svarbus tikslas – pranešėjų siekis išlaikyti iš rankų slystančias pareigas). Žinoma, patys pranešimų, dėl kurių didėja skaidrumas ir mažėja korupcijos pasireiškimų, motyvai nėra svarbūs. Tačiau jei minėto tikslo būtų siekiama teikiant mažareikšmiškus arba menkai pagrįstus pranešimus, jau būtų negerai. Antra vertus, svarbu, kad, saugodamiesi galimų savanaudiškų pranešėjų, mechanizmo nepadarytume pernelyg gremėzdiško ir nepaslankaus.
Tikėtina, kad pradėjusi veikti naujoji sistema bet kuriuo atveju turės būti koreguojama. Todėl geriau iš pradžių nepersistengti numatant saugiklius. Prireikus jų pridėti galėsime vėliau. Tačiau mechanizmas turi pradėti judėti. Kitaip rizikuojame sukurti „negyvą“ įstatymą, kurio netgi tobulinti nebus jokio ryškesnio akstino: sakysime, kad sistemą turime, bet žmonėms ji neįdomi…
G. Butrimaitė: – Pranešėjų apsaugos institutas – iš tiesų nauja teisinio reguliavimo dalis. Įstatymų leidėjas, siekdamas kuo sklandesnio įstatymo įgyvendinimo, turėtų pirmiausia apsvarstyti papildomų valstybės asignavimų poreikį kompetentingos institucijos funkcijoms vykdyti, taip pat pranešėjams skatinti (atlyginimui už vertingą informaciją) skirtinų lėšų poreikį, nustatyti tvarką ir reikalavimus įstaigose diegiamiems vidiniams informacijos apie pažeidimus teikimo kanalams. Įsigaliojant Pranešėjų apsaugos įstatymui, turėtų būti pakeisti atitinkami įstatymai, kodeksų normos, padarytos nuorodos į teisės aktų viršenybę, kad praktikoje nekiltų teisės normų prieštaravimų, neliktų teisės spragų.
Pranešėjų apsaugos institutas turi prisidėti prie kovos su korupcija, netoleravimo kitų nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų, kuriais pažeidžiamas viešasis interesas arba į jį kėsinamasi, taip pat prie šių pažeidimų atskleidimo ir prevencijos. Kaip galima spręsti iš Pranešėjų apsaugos įstatymo projekto, didelis vaidmuo teks Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, kuriai numatyta perduoti įgyvendinti kompetentingos institucijos funkcijas. Atitinkamai tai gali sąlygoti būsimus struktūrinius prokuratūros sistemos pertvarkymus.
– Su kokiais iššūkiais teismai susiduria esmingai pakeitus tam tikro socialinio santykio teisinio reguliavimo taisykles?
G. Butrimaitė: – Pasikeitus tam tikram socialiniam santykiui, jo reguliavimo taisyklėms, teismams tenka priimti iššūkį taikant tas taisykles. Priėmus naują įstatymą, nėra susiformavusios teisminės jo taikymo praktikos. Teisėjas gali pasitelkti tik įstatymo tekstą, bandydamas suprasti įstatymų leidėjo valią ir naujo teisinio reguliavimo tikslus. Kartu teisėjas turi įvertinti byloje surinktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Gali tekti spręsti prieštaravimą, kurio kodekso ar įstatymo normos turi viršenybę, kaip konkuruoja tarpusavyje. Įdiegus naujas socialinio santykio teisinio reguliavimo taisykles, dažnai nespėjama priimti įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų. Teismas užpildo teisinio reguliavimo spragas, t. y. formuoja praktiką naujai priimto teisės akto pagrindu, dažniausiai taikydamas analogiją nesureguliuotiems teisiniams santykiams.
– Teisėja, pasidalykite savo patirtimi – ar dažnai tenka nagrinėti bylas, kuriose sprendžiama dėl asmens neteisėto atleidimo iš darbo ar tarnybos dėl šio asmens pateikto pranešimo? Gal yra susiformavusi teisminė praktika sprendžiant tokias bylas?
G. Butrimaitė: – Asmens atleidimo iš darbo bylose pasitaiko atvejų, jog tiriant individualaus darbo ginčo faktines aplinkybes, aiškinantis tikrąsias atleidimo iš darbo priežastis paaiškėja, kad darbuotojas, sužinojęs apie darbdavio galimai daromus teisės pažeidimus, informavo trečiuosius asmenis, atitinkamas institucijas apie tokias veikas ir dėl to darbovietėje buvo atliekami tam tikri patikrinimai, darbdaviai turėjo aiškintis Valstybinėje darbo inspekcijoje, Mokesčių inspekcijoje ar policijos tyrėjams. Tokią informaciją pateikusio darbuotojo atžvilgiu imamasi tendencingo psichologinio spaudimo, priekabiavimo prie vykdomų darbinių funkcijų, fiksuojami net menkiausi nusižengimai, ieškoma būdo atleisti darbuotoją iš darbo.
– Tarptautinė praktika rodo, jog pranešėjams neretai grasinama atleidimu iš darbo ar kitokiu darbo sąlygų pabloginimu. Asmenys, kurie mano, jog iš darbo buvo atleisti dėl pateikto pranešimo, savo teises gali ginti teismuose. Žvelgiant iš teisėjo pozicijos – kas sunkiausia sprendžiant bylas dėl neteisėto atleidimo iš darbo?
G. Butrimaitė: – Šiuo metu konkrečių nuostatų, skirtų pranešėjų apsaugai užtikrinti, nėra. Galiojantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas tik iš dalies įtvirtina valstybės tarnautojų, pranešusių apie darbdavių neteisėtas veikas, apsaugos nuo neteisėtų darbdavio veiksmų garantijas. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujos redakcijos Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nustato tik esminius darbo santykių subjektų teisių gynimo principus, nuostatas, garantuojančias darbuotojų apsaugą jiems pranešus apie įstaigoje padarytus pažeidimus.
Pavyzdžiui, Darbo kodekse nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise; kad pranešimas valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai apie darbdavio daromus darbo ar kitų teisės normų pažeidimus negali būti laikomas veiksmu, pažeidžiančiu darbdavio turtinius ar neturtinius interesus, o darbuotojas negali būti dėl to persekiojamas ir jam negali būti taikomos jo interesus pažeidžiančios priemonės.
Be to, vadovaujantis Darbo kodekso 59 straipsnio 2 dalies nuostatomis, darbo sutartis su darbuotoju darbdavio valia negali būti nutraukta dėl dalyvavimo byloje prieš darbdavį, kaltinamą teisės pažeidimais, ar kreipimosi į administracinius organus. Nors paminėtos įstatymų suteikiamos priemonės iš dalies užtikrina darbuotojų apsaugą nuo neteisėto atleidimo ar kitokių neigiamų padarinių, tačiau pažymėtina, kad asmens pasyvumą ir abejingumą sprendžiant, ar atskleisti daromus pažeidimus institucijoje, įstaigoje ar įmonėje, neretai gali lemti ir kitos aplinkybės, kurioms įtakos gali turėti ne tik darbdaviai, bet ir kiti asmenys.
Be to, konkrečiu atveju darbuotojas gali pasverti, kas jam naudingiau finansiškai, ar dėl savo asmeninių interesų nepranešti apie darbdavio daromus pažeidimus ir nesivelti į ginčus su darbdaviu, ar pasinaudoti Pranešėjų apsaugos įstatymo suteikiamomis garantijomis, pranešti apie daromus pažeidimus, tačiau rizikuoti sulaukti nemalonumų darbe ar netgi atleidimo iš darbo.
Ginčuose dėl neteisėto atleidimo iš darbo turbūt niekada nesusidursime su atveju, jog darbuotojas atleistas už tai, kad pranešė atitinkamoms institucijoms apie darbdavio daromus teisės pažeidimus. Atleidžiama parinkus atitinkamą įstatymu numatomą atleidimo iš darbo pagrindą, dažniausiai – tai darbo drausmės pažeidimas arba atleidimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Pastaruoju atveju paprastai sukuriama situacija, jog įmonėje atliekami struktūriniai pertvarkymai, naikinama pareigybė, išnyksta darbo funkcijos ir pan. Darbo drausmės pažeidimo atveju imamasi griežčiau kontroliuoti darbo drausmę, stebėti darbuotoją (pranešėją), kaip jis vykdo darbo funkcijas, laikosi darbo laiko režimo, bei fiksuoti net menkiausius nusižengimus ir taikyti drausminę atsakomybę.
Todėl darbuotojui įrodyti tikrąjį atleidimo iš darbo motyvą, pridengtą darbdavio „parinktu“ menamai įstatymu grindžiamu atleidimo iš darbo pagrindu, yra labai sudėtinga. Darbdaviui tenka pareiga byloje įrodyti atleidimo iš darbo teisėtumą ir pagrįstumą, tad jis visomis įmanomomis civiliniame procese įrodinėjimo priemonėmis ir įrodinėja buvus tą formaliai nurodytą atleidimo iš darbo pagrindą. Tik įdėjus daug pastangų, ištyrus ne tik rašytinius įrodymus, bet ir apklausus liudytojus (dažniausiai iškviestus darbuotojo prašymu), išklausius, peržiūrėjus pateiktus garso, vaizdo įrašus, įmanoma vertinti, jog darbuotojas atleistas dėl to, kad jis pranešė atitinkamoms institucijoms apie pažeidimus.
Tačiau tai gali būti ir neįvardyta pačiame teismo sprendime, tik konstatuotas atleidimo iš darbo neteisėtumas. Apie patį padarytą darbdavio pažeidimą teismas, jeigu padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Tačiau šiuo atveju iš tiesų byloje turi būti atskleistos nustatytos faktinės aplinkybės apie padarytus teisės pažeidimus.
Pranešėjų apsaugos įstatyme įtvirtinamas draudimas prieš asmenį, kuris pateikė informaciją apie pažeidimą, imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo ar tarnybos, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones, kurių sąrašas nėra baigtinis. Projekte nurodoma, kad šis draudimas galiotų dvejus metus po galutinio sprendimo tiriant asmens pateiktą informaciją apie pažeidimą ir būtų taikomas ne tik tiesiogiai darbdaviui, bet ir kitiems įstaigos darbuotojams.
Taip pat nustatytos pranešėjų teisinės gynybos priemonės, kurias įgyvendinant numatytas aktyvus kompetentingos institucijos vaidmuo. Pažymėtina, kad kompetentinga institucija, nustačiusi, jog pranešėjui daromas neigiamas poveikis, galėtų kreiptis į įstaigą informuodama apie pranešėjams taikomas garantijas, taip tarsi sudrausmindama pranešėjo interesus pažeidžiantį subjektą, taip pat, esant darbdavio ir pareiškėjo nesutarimams, turėtų teisę tarpininkauti jiems sprendžiant ginčą.
– Advokate, remiantis Jūsų patirtimi, kokie yra pagrindiniai „už“ ir „prieš“ argumentai, kuriuos asmuo turėtų apsvarstyti prieš apsispręsdamas pateikti pranešimą apie galimą pažeidimą? Kokie yra lemiami veiksniai?
P. Ragauskas: – Pagrindinis „prieš“ argumentas – ar esu tikras dėl to, kas vyksta, ar tikrai susiduriu su netoleruotina situacija. Kita vertus, ar turėsiu įrodymų savo teiginiams pagrįsti, nes nepasitvirtinus pranešimui padėtis gali būti nepavydėtina tiek liekant toje pačioje darbovietėje, tiek ir ją pakeitus. Pagrindinis „už“ argumentas – supratimas, kad negaliu susitaikyti su tuo, kas vyksta, ir bet kuriuo atveju arba turėsiu išeiti iš darbo, arba kasdien žlugdysiu savo sveikatą patirdamas stresą.
Žinoma, sprendimą priimančiam žmogui aktualiausia yra baimė prarasti darbą, o su juo ir pragyventi būtinas pajamas. Greta veikia ir baimė įgyti „skundiko“ stigmą, kuri baugins kitus potencialius darbdavius, vadovus. Tačiau šito bijoti neverta, nes Lietuvoje yra daug žmonių, kurie palaikys pranešėjus. Jei dešimt darbdavių pranešėjų nenorės priimti, tai tikrai atsiras bent pora tokių, kurie ne tik nelaikys to dėmesio vertu trūkumu, bet ir sąmoningai pasikvies būtent už šitokią poziciją.
P. Ragauskas: – Pasikalbėti su keliais žmonėmis, kuriais pasitiki, ir įsivertinti, ar tai nėra vien baimės padiktuoti vertinimai. Jei įtarimai neišsisklaido – verta susisiekti su advokatu, kuris situaciją įvertins profesionaliai ir pasiūlys galimus problemos sprendimus.
– Pasaulinio korupcijos barometro (2016) duomenys rodo, kad tik 15 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog mūsų visuomenėje iš esmės priimtina pranešti apie pastebėtus korupcijos atvejus. Kaip manote, ko reikėtų norint pakeisti šiuos gyventojų įpročius ir paskatinti juos dažniau pranešti apie pastebėtus galimus pažeidimus?
G. Butrimaitė: – Priėmus Pranešėjų apsaugos įstatymą, asmenys bus skatinami pranešti apie pažeidimus ir nebijoti neigiamų atsakomųjų priemonių, kurių prieš juos dėl pateiktos informacijos apie pažeidimą galėtų būti imamasi darbo vietoje. Veikiant Įstatymo numatomoms apsaugos priemonėms, būtų sudarytos galimybės atskleisti daugiau pažeidimų atvejų, taip pat ir korupcinio pobūdžio, o tai prisidėtų mažinant korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų bei pažeidimų paplitimą, pagerintų ir kriminogeninę situaciją.
Siekiant pakeisti gyventojų įpročius ir paskatinti dažniau pranešti apie pastebėtus galimus pažeidimus, reikia sukurti patikimą institucinę sistemą, t. y. instituciją, kuria žmogus pasitikėtų ir, nebijodamas dėl neigiamų pasekmių, praneštų apie pastebėtus galimus pažeidimus. Tikėtina, kad Generalinė prokuratūra tinkamai atliks šį vaidmenį.
Jei potencialūs pranešėjai bus tinkamai informuoti apie apsaugos priemones ir patikės jų veiksmingumu, viešajame ir privačiame sektoriuose galėtų labai sumažėti korupcijos ir kitų pažeidimų lygis. Taip būtų ne tik išvengta netinkamo turto panaudojimo ir biudžeto lėšų švaistymo, sukčiavimo, mokesčių slėpimo ir kt., bet ir padidėtų investicinis mūsų šalies patrauklumas. Be to, gavus informacijos apie padarytus pažeidimus, turėtų būti imamasi teisinių veiksmų, užtikrinančių, kad kalti asmenys atlygintų padarytą žalą.
Atsakomieji valstybės veiksmai, netoleruojant teisės pažeidimų, ginant pranešusiųjų apie tokius pažeidimus interesus, remiantis nauju įstatymu užtikrinant jų apsaugą, skatintų darbuotojus dažniau pranešti apie darbdavių piktnaudžiavimo teisėmis atvejus, daromas nusikalstamas veikas, prisidėtų prie sėkmingo Pranešėjų apsaugos įstatymo įgyvendinimo ir veikimo visose socialinio gyvenimo srityse.