Šalia tarptautinių sunkumų rūpintasi ir šalies vidaus reikalais. Lietuvoje pradėta plėtoti valstybinių institucijų veikla: atsirado policija, savivaldos institucijos, paštas, urėdijos. 1919 m. sausio 16 d. Vyriausybės žiniose paskelbtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo, kuriuo apibrėžta šalies teismų veikla. Teismo valdžiai vykdyti paskirti Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas, apygardos teismai ir taikos teisėjai, kurių steigimo laiką nustatė teisingumo ministras.
Vyriausybės žiniose publikuotame įstatyme skelbiama, kad teismo posėdžiai turi vykti lietuvių kalba. Valstybine kalba turėjo būti rašomi teismo posėdžių protokolai ir sprendimai. Pažymima, jog teisėjas privalo kalbėti gudų ir lenkų kalbomis, kad galėtų susikalbėti su teismo proceso dalyviais, kurie nekalba lietuvių kalba. Nemokantiems šių kalbų teisme dalyvaujantiems asmenims turėjo būti priskiriamas vertėjas.
Nors šis įstatymas buvo paskelbtas, kilo problemų dėl specialistų kalbos nemokėjimo. Retas teisininkas kalbėjo lietuviškai, o dažno lietuvių kalba neatitiko normų. Advokatas Kazimieras Samajauskas savo 1921 m. išleistame leidinyje Lietuvos teismų ir teismininkų įvardijimas rašė: „Įvairiose Lietuvos įstaigose kalbama ir rašoma taip sudarkyta kalba, kad lietuviui sunku ir suprasti, negalima ja nesibjaurėti.“
Apie iškilusius kalbinius iššūkius kalbėjo ir profesorius Augustinas Janulaitis 1928 m. gruodžio 16 d. surengtame iškilmingame posėdyje teismų dešimtmečiui Lietuvoje paminėti.
„Iš pat pradžių įstatyme buvo nustatyta, jog teismo kalba – lietuvių. Bet praktikoj nebuvo galima iš karto griežtai to reikalavimo laikytis: kai kurie teisėjai, valstybės gynėjai, tardytojai iš pradžių nemokėjo ar menkai temokėjo lietuviškai ir raštus rašė rusiškai, o kai raštus reikėjo skelbti arba įteikti bylininkams, tai versdavo lietuviškai ir šis tekstas buvo originalas. Šiaip vidaus susirašinėjimuose galima buvo kartais užtikti tik rusų kalbą“, – sakė profesorius.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo daug darbo, teismuose trūko darbuotojų, nemaža jų dalis buvo Rusijoje mokslus baigę arba atvykę iš Rusijos gilumos. Daugelis jų mokėjo tik rusų kalbą. Profesorius savo kalboje pabrėžė, kad nepriklausomybės aušroje kvalifikuotų darbuotojų, kalbančių lietuvių kalba, buvo nedaug: „Teisių mokslo ir prityrimo nebuvo galima reikalauti. Taip pat buvo sunkumų su kalbos nemokėjimu, kai kur prityrimą pavaduodavo pirmųjų lietuvių užsidegimas, kitur žinios atsverdavo kalbos nemokėjimą. Rašydavo rusiškai, kam kitam tekdavo versti lietuviškai.“
Labiausiai lietuvių kalba vykdomiems procesams teismuose priešinosi advokatai. Pastarieji keldavo reikalavimus, iš pradžių dažnai ne patys kalbos mokėsi, o reikalaudavo teismo kalbėti rusiškai. Kartais pasitaikydavo atvejų, kai advokatai apkaltindavo teisines institucijas antisemitizmu, kadangi jiems nebuvo leidžiama kalbėti rusų kalba. Leidinyje „Lietuvos teismas“ 1918–1928 m. aprašoma situacija, kai advokatas, tekste įvardijamas F., teigė, kad teismas, proceso metu jam neleisdamas kalbėti rusų kalba, varžo žydų teises.
Tiesa, Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas 1920 m. liepos 31 d. atmetė advokatų skundus ir nurodė, kad teismo kalba yra lietuvių kalba. Dėl šios priežasties advokatams, kaip ir teismo darbuotojams, posėdyje nebuvo leidžiama kalbėti nelietuviškai.
Vienas didžiausių pirmų Lietuvos teisinės sistemos iššūkių – iš okupacinės Vokietijos valdžios perduotos baudžiamosios bylos. Jos nagrinėtos vokiečių kalba, tad teismų darbuotojams teko jas išversti ir procesą tęsti. 1918 m. gruodžio 13 d. paskelbtame Teisingumo ministerijos aplinkraštyje nurodyta, kad baudžiamosios bylos turi būti baigtos nagrinėti, tačiau nenumatyta, kokia kalba. Teisėjui, kuris nemokėjo vokiečių kalbos, buvo paskirti vertėjai.
Besikurianti Lietuvos teisinė sistema iš Vokietijos okupacinės valdžios perėmė ir įsiteisėjusius sprendimus bei nuosprendžius. Atsakingi teismų darbuotojai turėjo išsiaiškinti, ar šie sprendimai vis dar galioja. Kadangi trūko vertėjų, kurie galėtų padėti tai išsiaiškinti, teismuose vertėjais kartais būdavo asmenys, kurie prastai mokėjo lietuvių kalbą. Teisėjams dažnai iškildavo klausimų dėl okupacinės valdžios nuosprendžių legitimumo.
Nors jau nuo 1919 m. minima, kad teismų procese vartojama lietuvių kalba, valstybine ji pripažinta tik 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Šiuo įstatymo straipsniu buvo nubrėžta valstybės tautinė kryptis. Neabejotina, kad tai turėjo įtakos ir teismams. Panašiu metu nustota posėdžių salėse vartoti užsienio kalbas. 1928 m. Konstitucijos 7 straipsnyje valstybinės lietuvių kalbos vartojimas įtvirtintas: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba. Įstatymu nustatoma, kuriuose Lietuvos kraštuose ir kuriose viešose įstaigose, be lietuvių kalbos, gali būti vartojamos ir kitos kalbos.“
1923 m. Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, kilo šio krašto teisinės sistemos reorganizavimo iššūkių. Didelę šios Lietuvos teritorijos gyventojų dalį sudarė vokiečiai ir vokiškai kalbantys asmenys, tad iškilo klausimas – kokia kalba turėtų būti nagrinėjamos bylos? Krašte galiojo Prūsijos Karalystės teismų santvarkos įstatymas, kurio 184 straipsnyje minima, kad teismo procesas turi vykti vokiečių kalba, tačiau kartu galiojo ir Krašto Statuto 27 straipsnis, kuriame skelbiama, jog vokiečių ir lietuvių kalbos yra lygios.
Nors Lietuvos valstybės politikai norėjo pripažinti, kad Prūsijos Karalystės teismų santvarkos įstatymai, prieštaraujantys Krašto Statutui, netenka galios, tačiau to pasiekti iškart nepavyko. Ilgą laiką Klaipėdos krašto teisėjai laikydavo egzaminus Prūsijoje, iki 1927 m. prisiekdavo pagal Prūsijos teisingumo ministerijos patvirtintas taisykles, o iki pat 1934 m. į teisėjų gretas buvo priimami asmenys, gavę išsilavinimą Vokietijos aukštosiose mokyklose.
Dauguma teisėjų Klaipėdos krašte kalbėjo vokiečių kalba. Remiantis Ievos Deviatnikovaitės surinktais duomenimis, vokiškai paslaugas teikė 80 teisininkų, o lietuviškajai Klaipėdos krašto daliai – vos 8. Skelbiama, kad iš visų teritorijoje dirbusių advokatų tik 2 advokatai mokėjo lietuvių kalbą. Užfiksuota atvejų, kai teisėjai nesutikdavo bylų nagrinėti lietuvių kalba, o gyventojai skųsdavosi vertimų kokybe. Pasak proceso dalyvių, vertėjai nemokėdavo bendrinės lietuvių kalbos, dažnai pakeisdavo ir sakinių prasmę.
Užfiksuota atvejų, kai proceso dalyvis, teisme kalbėjęs lietuvių kalba, buvo nubaustas 5 parų areštu. Panaši situacija Klaipėdoje išliko visą apžvelgiamąjį laikotarpį. Pirmą kartą byla lietuvių kalba išnagrinėta 1934 m., kai proceso dalyviai nemokėjo vokiečių kalbos. Teismas pritarė jų prašymui ir paskyrė nagrinėti bylą lietuvių kalba. Vertėjo į vokiečių kalbą prireikė vienam prisiekusiajam.
Tarpukario laikotarpiu pradėta vartoti daug teisinių terminių, kurie ir šiuo metu vartojami Lietuvos teisinėje sistemoje. Anksčiau Lietuvos teritorijoje teisiniai procesai vykdyti rusėnų, lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis, o šalyje dirbę teisininkai dažnai buvo mokslus baigę Rusijoje ar Vokietijoje. Dėl šios priežasties bendrų sutartų ir įteisintų terminų nepriklausomybės aušroje Lietuvoje nebuvo.
Kalbininkas J. Jablonskis kartu su Teisingumo ministerijos Antrojo departamento direktoriumi A. Milčinskiu 1919 m. lapkričio 3 d. laikraštyje Lietuva paskelbė pranešimą, kad rengiamas teisinių terminų žodynas, ir prašė įvairiausių sričių teisininkų atsiųsti sąrašus terminų, kuriuos reikia išversti. Kartu buvo prašoma pridėti ir pasiūlymų sąrašą, kaip minėtus terminus reikėtų pavadinti. Tyrėjai mano, kad iš šio pranešimo ir kilo J. Jablonskio sudarytas 120 puslapių apimties rankraštinis rusų–lietuvių kalbų žodynas su teisės terminais, kuriame buvo žodžiai: teisės peržengimas (dabar nusižengimas), kompetencija, viršininkas, įspėjimas, kaltybė (dabar kaltė), įrodymas, bausmė.
1921 m. kovo 14 d. ministras pirmininkas K. Grinius sudarė Terminologijos komisiją. Į ją įtraukti kalbininkai K. Būga, J. Jablonskis, A. Smetona, A. Vireliūnas, J. Balčikonis ir kiti garsūs to meto asmenys. Ši komisija turėjo sudaryti 10 komisijėlių, kurios sukurtų ar suvienodintų teisių, mokslo, administracijos terminus. Komisija terminus vertė iš rusų kalbos, nustatė jų reikšmes. 1921 m. gruodžio 23 d. laikraštyje Lietuva buvo išspausdinti 68 teisės terminai.
Tarp jų ir šiandien plačiai Lietuvos teisinėje sistemoje vartojami: byla, kaltinamasis, pareiškimas, liudytojas, trečiasis asmuo, atidėti bylą, įrodinėti ir kt. 1922 m. kovo 26 d. laikraščio Lietuva numeryje paskelbti terminai: ieškinys, ieškovas, atsakovas, prašymas, sustabdyti bylą ir kt.
Tiesa, ne visi siūlyti terminai tapo vartotini. Advokatas K. Samajauskas savo išleistoje knygoje kritikavo lietuvių teisinę terminiją ir siūlė įtraukti terminus, tačiau jie kalboje neprigijo: Vyriausiojo Tribunolo pavadinimą siūlė pakeisti Aukštuoju teismu, pareiškėjus – skundikais, įtariamąjį ar kaltinamąjį – apskųstaisiais, o advokatus – teisių gynėjais.
Alvydo Umbraso tyrime skelbiama, kad tarpukariu vartota apie 600 skirtingų terminų su šaknimi teis-, o tai sudarė apie devintadalį visų kodeksuose paminėtų terminų. Tokie sąrašai laikraštyje iš viso buvo skelbti bent 5 kartus.
Rengiant straipsnį remtasi Ievos Deviatnikovaitės, Alvydo Umbraso, Aldono Pupkio straipsniais ir Lietuvos archyvų medžiaga.