Į šiuos klausimus atsakymą žada pateikti Šiaulių apylinkės teismo teisėjas Alfredas Vilbikas, Lietuvos teismų 95-mečiui ketinantis išleisti knygą „Teismai ir teisėjai Lietuvoje 1918-2013 m.“.
Gruodžio 15 d. Lietuvos teisėjai pirmąkart po ilgų dešimtmečių pertraukos vėl švęs Teismų dieną. Šios iniciatyvos ėmėsi Lietuvos Respublikos teisėjų asociacija (LRTA), gruodžio 13 d. sukviesianti savo narius į iškilmingą renginį Kaune – Įgaliotinių konferenciją, skirtą paminėti Teismų dieną ir Lietuvos teismų 95-ąjį gimtadienį.
Apie Lietuvos teismų kelią, blaškomą skausmingų istorinių skersvėjų, augimo raidą, teisėjo statusą šiuolaikinėje visuomenėje kalbiname LRTA narį, Šiaulių apylinkės teismo teisėją A. Vilbiką, kuris apie Lietuvos teismus jau yra parašęs ne vieną knygą, o 2014-aisiais ketina išleisti ir specialaus leidimo knygą „Teismai ir teisėjai Lietuvoje 1918-2013 m.“.
– Kam teismų bendruomenei reikia teismų dienos?
– Visos profesijos turi teisę į savo atmintiną dieną, manau, teisėjai taip pat. Tačiau nuo 1941 m. tokios dienos nebuvo.
Dabartiniame atmintinų dienų įstatyme yra atmintinos dienos apibrėžimas. Tai – reikšminga diena, susijusi su esminiais Lietuvos valstybingumo kūrimo ir įtvirtinimo faktais ir (ar) įvykiais, visuotinių vertybių propagavimu, atminimo kultūros ir gyvosios istorijos išsaugojimu. Šiame įstatyme yra įvairioms profesijoms skirtos atmintinos dienos – teatro, kultūros, energetikų, medicinos darbuotojų, žvejų, statybininkų, socialinių darbuotojų, kūno kultūros ir sporto, mokytojų, kariuomenės, etc. diena. Paskutinįkart šis įstatymas papildytas 2013 m. spalio 15 d., Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą papildžius nauju punktu: gruodžio 3-ioji paskelbta Lietuvos advokatūros diena.
Teismų bendruomenei taip pat reikia atkurti savo atmintiną dieną, nes teismai buvo ir yra susiję su esminiais Lietuvos valstybingumo kūrimo ir įtvirtinimo faktais ir įvykiais. 1918 – 1940 m. Lietuvos teismuose kasmet buvo minima Teismų diena, kurios data pasirinkta neatsitiktinai.
Žvilgterėkim istorijon. 1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių 24 straipsnyje nustatoma, kad „srityse, kuriose Lietuvos valstybės nėra išleistų naujų įstatymų, laikinai pasilieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dėsniams". Priimtas laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas buvo paskelbtas 1918 m. gruodžio 11 d. „Lietuvos aide“ (Nr. 154) ir 1919 m. sausio 16 d. „Lietuvos valstybės žiniose“ (Nr. 2/3-26). Buvo pradėti steigti Nepriklausomos Lietuvos teismai.
Pirmosios Lietuvos Nepriklausomos Vyriausybės pirmasis teisingumo ministras profesorius Petras Leonas 1918 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 22 paskelbė 1918 m. gruodžio 15 dieną. Lietuvos teismų įsteigimo diena. Petras Leonas rašė: „Pasiremdamas Laikinojo Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo 3 paragrafu, Lietuvos teismų įsteigimo diena skiriu 1918 m. gruodžio 15 d.“.
Štai kaip 1928 m. gruodžio 15 – 16 dienomis Lietuvos teismuose buvo švenčiama teismų diena. 1928 m. gruodžio 15 d. Kaune įvyko teismų 10 - mečio minėjimas, kuriame dalyvavo Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, teisingumo ministras A. Žilinskas, advokatų tarybos pirmininkas P. Leonas, Lietuvos teisininkų draugijos vicepirmininkas M. Riomeris, kurie sveikino visus susirinkusius teisėjus. Iškilmingą posėdį pradėjo vyriausiojo tribunolo pirmininkas Antanas Kriščiukaitis. Buvęs vyriausiojo tribunolo teisėjas profesorius A. Janulaitis perskaitė pranešimą apie Lietuvos teismų per dešimtmetį nueitą kelią. Tą pačią dieną, 18 val., Lietuvių klube buvo suruošta teismų šeimos arbatėlė, kurioje dalyvavo teisingumo ministras A. Žilinskas ir apie 130 vyrų ir moterų.
– Skirtingais Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiais buvo skirtingas ir teismų bei teisėjų statusas. Nuo valstybinės valdžios marionetės iki įteisintos institucijos valstybės Konstitucijoje – trečiosios valdžios, vienos iš pagrindinių valdžios struktūrinių elementų.
Teisėjo statusas taip pat keitėsi – nuo taikos teisėjo (1918 m.), ne visada turinčio tinkamą ar teisinį išsilavinimą, iki apylinkės teismo teisėjų (1933 m.), jau turinčių aukštąjį teisinį išsilavinimą. 1940 – 1941 m. ir po 1944 m. teisėjais tapdavo asmenys ir su pradiniu išsilavinimu, iš esmės buvo vertinama tik jų ištikimybė ir lojalumas sovietinei valdžiai.
Po 1990 m. kovo 11 d. teisėjais tampa tik turintys universitetinį teisinį išsilavinimą ir nepriklausomi, nepartiniai asmenys. Teisėjas tarpukario Lietuvoje buvo nukentėjusiojo gynėjas. Tarpukario Lietuvoje pasitikėjimas teisėjais buvo didesnis, nes kuriantis ir augant teismams kartu augo ir visuomenė. Teisėjų buvo mažiau, į viešumą mažiau patekdavo ir informacijos apie susikompromitavusius teisėjus, daug mažiau viešoje erdvėje buvo kritikuojami jų sprendimai.
1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, didžioji nepasitikėjimo šleifo dalis atėjo iš sovietinių laikų, kai buvo gaji nomenklatūrinė „telefoninė teisė“. Tačiau padėtis keitėsi. Didžioji dalis teisėjų išlaikė teisėjo padorumo ir orumo „egzaminą“. Spręsdami bylas teisėjai vadovaujasi tik savo teisine sąžine, o ne pataikauja įtakingų asmenų ar politikų norams. Teismai tikrai nuėjo ilgą, sunkų ir ne visada vienareikšmiškai vertinamą kelią, bet visada reikia atsigręžti atgal ir pasižiūrėti, kiek toli buvo nueita ir kas pasiekta.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šiandieninėje Lietuvoje visi labai gerai išmano du dalykus – teisę ir krepšinio taisykles.
– Ar ši profesija Lietuvoje – vis dar prestižinė?
– Markas Tulijus Ciceronas pasakė, kad teisėjas – tai kalbantis įstatymas, o įstatymas – tai nebylus teisėjas. Nėra garbingesnio ir atsakingesnio teisės srityje darbo už teisėjo. Tačiau užimamos pareigos jam automatiškai neužtikrina garbingo teisėjo vardo ir padėties visuomenėje. Jį kiekvienam teisėjui reikia išsikovoti savo darbu, atliekant jį sąžiningai, kruopščiai, nepažeidžiant profesinės etikos. Elgdamiesi kitaip, padarome didžiulę žalą teismo įvaizdžiui, pakertame pasitikėjimą teismo institucija.
Teisėjui kiekvieną dieną tenka būti stresinėse situacijose, matyti nuoširdžias ir apsimestines ašaras, nuolankumą ir iššaukiantį elgesį, tenka spręsti žmonių likimus ir neturi teisės suklysti. Teisėjas lieka vienas pasitarimų kambaryje su visomis įstatymo taikymo problemomis... Teisėjas yra įstatymų vykdytojas, o vykdyti įstatymą yra žymiai sunkiau negu jį kurti.
Jeigu šiandien teisėjo prestižą reikėtų vertinti pagal norinčiųjų dirbti teisėjais skaičių, tai – labai prestižinis darbas. Tačiau ar ne per daug per Nepriklausomybės metus jau paruošta teisininkų?
– Ką reikėtų keisti, kad teismai ir teisėjai išlaikytų savo nepriklausomumą ir jais labiau pasitikėtų visuomenė?
– Visi teismai ir teisėjai turi ginti savo garbę ir nepriklausomumą, nes tik taip bus išlaikytas teismų nepriklausomumas. O kad visuomenė pasitikėtų teisėjais, reikia, kad teisėjas į kiekvieną bylą žiūrėtų kaip į vienintelę ir svarbiausią, nes besikreipiančiam į teismą jo byla yra svarbiausia. Eilinis šalies pilietis nežino, kas tai yra teisingumas, kol nesusiduria su įstatymų pažeidimais ir nusikaltimais.
Apie teismus ir teisėjus visuomenei paskleidžiama nemažai netiesos. Teisėjui veltis į asmeniškus ir beprasmiškus ginčus neverta ir nesolidu, bet kalbėti ir ginti teismų autoritetą – tiesiog būtina. Būtina, kad prie to prisidėtų ir visuomenė, žiniasklaida, aukščiausios valstybinės valdžios institucijos, dažniausiai pastebinčios tik neigiamus teismų veiklos aspektus, o nematančios teismų atliekamo milžiniško darbo. Nėra numatyta teisėjų skatinimo sistema, valstybinių ar žinybinių apdovanojimų už sąžiningai išdirbtus valstybei metus.
Štai nemažai metų dirbusi advokate, taip pat ir teisėja, 102 metų amžiaus Gražbylė Venclauskaitė sako „Teismams labiausiai trūksta orumo“. Manau, ji teisi.