Kokia atsakomybė grėstų darbdaviui, jeigu darbuotojas 14 nepertraukiamų dienų neišeitų atostogauti, o, tarkime, būtų atostogavęs mažiau – kad ir likusias tas kitas 14 dienų.
Į DELFI skaitytojo klausimą atsako Kazimiero Simonavičiaus universiteto lektorė, advokatų kontoros „Žlioba&Žlioba“ advokatė Julija Viktorija Flis.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 165 straipsnio 1 dalimi, kasmetinės atostogos yra kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį.
Kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė yra dvidešimt aštuonios kalendorinės dienos (DK 166 straipsnio 1 dalis), kurios darbuotojo pageidavimu gali būti suteikiamos dalimis, tačiau viena iš kasmetinių atostogų dalių negali būti trumpesnė kaip keturiolika kalendorinių dienų (DK 172 straipsnis). Ši DK nuostata yra privaloma ir šalys susitarimu jos pakeisti negali, tačiau įstatymo leidėjas nereglamentuoja, į kiek dalių gali būti skaidomos likusios kasmetinių atostogų dienos.
Darytina išvada, kad likusi atostogų dalis galėtų būti suteikiama nors ir po vieną dieną, tačiau likęs atostogų laikas turėtų būti derinamas šalių susitarimu, t. y. darbuotojui ir darbdaviui tinkamomis sąlygomis.
Pagal DK 169 straipsnio 1 dalį, už kiekvienus darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos tais pačiais darbo metais. To paties straipsnio 2 dalis patikslina, kad už pirmuosius darbo metus kasmetinės atostogos paprastai suteikiamos po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo toje įmonėje, o už antruosius ir paskesnius darbo metus kasmetinės atostogos suteikiamos bet kuriuo darbo metų laiku pagal kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Eilės sudarymo tvarka nustatoma kolektyvinėje sutartyje, o jei jos nėra – šalių susitarimu.
Taigi, darytina išvada, kad iniciatyvos teisė dėl atostogų suteikimo trukmės, jų skaidymo ir kitų klausimų priklauso darbuotojui (DK 172 straipsnis), o darbdaviui nustatyta pareiga suteikti darbuotojui atostogas tais pačiais darbuotojo darbo metais. Darbdavys, gavęs darbuotojo prašymą, sprendžia dėl atostogų suteikimo darbuotojo pasiūlyta tvarka. Kadangi iniciatyvos teisė dėl suteiktinų atostogų skaidymo, trukmės ir datų priskirta darbuotojui, darbdavys negali vienašališkai nuspręsti dėl atostogų suteikimo tvarkos, t. y. turi įvykti šalių susitarimas, o ne primetama vienos šalies valia.
Valstybinės darbo inspekcijos pozicija yra tokia, kad darbdavys, neužtikrindamas darbuotojo nepertraukiamų keturiolikos kalendorinių dienų atostogų, pažeidžia DK 172 straipsnyje numatytą imperatyvią normą. Atsakomybė darbdaviams už darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimus numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 96 straipsnio 3 dalyje – juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už darbo įstatymų, darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų pažeidimą užtraukia baudą nuo aštuoniasdešimt iki aštuonių šimtų aštuoniasdešimt eurų.
Pažymėtina, kad nesutarimai tarp darbdavio ir darbuotojo (darbo ginčai), kilę dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, tarp jų ir dėl kasmetinių atostogų suteikimo, nagrinėjami darbo ginčų komisijoje prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus.
Savo klausimus „Klausk teisininko“ prašome siųsti elektroniniu paštu: teise@delfi.lt. Į aktualiausius klausimus bus atsakyta DELFI.