Kol viskas išaiškėjo, minėtoji įmonė sugebėjo toms pačioms prekėms išrašyti PVM sąskaitą faktūrą kitai įmonei ir jas perpardavė, nors ši įmonė nespėjo apmokėti bei išsivežti prekių, prekės stovi bankrutavusios įmones sandėliuose.
Dabar mūsų gamintos prekės stovi užrakintos po bankroto bylos iškėlimo. Bankroto administratorius teigia, kad jis negali grąžinti gamintų prekių, kurios priklauso pagal nuosavybės teisę mums, kadangi joms jau yra išrašyta perpardavimo PVM sąskaita faktūra (nors ji ir nėra apmokėta). Ar įmanoma kaip nors mums atgauti savo prekes, už kurias nebuvo atsiskaityta?
Į DELFI skaitytojo klausimą atsako D LEGALS teisininkas Laimonas Stančikas.
Pradedant atsakinėti į pateiktą skaitytojo klausimą pirma būtina apžvelgti bankroto procedūros reglamentavimo ypatybes. Pagrindiniai teisės aktai reguliuojantis bankroto procedūrą yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto ir fizinių asmenų bankroto įstatymai. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (ĮBĮ) yra specialus įstatymas skirtas bankroto bylų bei su tuo susijusių klausimų nagrinėjimui, o kitų įstatymų nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio specialaus įstatymo nuostatoms.
Vadovaujantis ĮBĮ, įmonei iškeliama bankroto byla, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojams (darbuotojui) atlyginimus. Taip pat ĮBĮ yra įtvirtintos normos, suteikiančios teisę kreditoriui (kreditoriams) inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei tuo atveju, kai įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų, įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.
Pradėjus bankroto procedūrą ir teismui priėmus nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo paskirti įmonės administratorių, uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam turtui areštą, galiojantį iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos bei atlikti kitus veiksmus, pagal ĮBĮ. Todėl svarbu pabrėžti, kad apribojimai disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu, taikomi nuo bankroto bylos iškėlimo dienos.
Kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape, pagal ĮBĮ nustatytą eiliškumą, tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos).
Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų, trečiąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai.
Kontoros D LEGALS teisininkas Laimonas Stančikas pažymi, jog bankroto teisinio instituto paskirtis yra pirmiausia apsaugoti nemokaus skolininko, negebančio tinkamai vykdyti savo įsipareigojimus, kreditorių teises ir interesus. Bankroto procesui keliamas pagrindinis tikslas –patenkinti kreditorių reikalavimus. Kaip žinoma, bankrutuojančios bendrovės sudarytų sandorių teisėtumas, neteisėtų sandorių nuginčijimas, tiesiogiai įtakoja turto kiekį, o tai lemia kreditorių galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus bendrovei. Taigi, bankrutuojančios bendrovės sudarytų sandorių teisėtumo klausimas tiesiogiai įtakoja bendrovės turo kiekį, o tai lemia kreditorių galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus bendrovei.
Bankrutuojančios bendrovės sandorių teisėtumo klausimas tiesiogiai siejasi su kreditorių teise į nuosavybę, su jų galimybe patenkinti savo reikalavimus. Pažymėtina, kad ĮBĮ nenustatyta draudimo bankrutuojančios įmonės kreditoriams ginti savo teises, todėl kreditorius turi teisę ginti savo interesus ne tik ĮBĮ nustatyta tvarka, bet ir kitomis, šiame įstatyme nenustatytomis, bet jam neprieštaraujančiomis teisinėmis priemonėmis.
Bankroto bylos iškėlimo įmonei faktas negali užkirsti kelio asmenims, manantiems, jog bankrutuojanti ar bankrutavusi įmonė pažeidė jų teises ar teisėtus interesus dėl netinkamo prievolių vykdymo ar jų neįvykdymo, ginti savo pažeistas teises, pasinaudojant prievoliniais savo teisių gynybos būdais, tame tarpe restitucija (restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu).
Šią galimybę asmuo turi turėti iki įmonės pabaigos, iki to laiko juridinis asmuo išsaugo savo pareigą atsakyti pagal savo prievoles. Efektyvią asmens pažeistų teisių gynybą užtikrina ne tik jo teisių pažeidimo pripažinimas, bet ir teismo sprendimo, kuriuo tenkinant ieškinio reikalavimus pritaikytas konkretus asmens pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas, realaus įvykdymo garantijos. ĮBĮ nustatyta tvarka patvirtintų bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės kreditorių teisės ar teisėti interesai negali būti pripažinti svarbesniais už asmens teisę realiai apginti savo pažeistas teises ar teisėtus interesus pagal pasirinktą savo pažeistų teisių gynybos būdą.
Suinteresuotam asmeniui teikiant prašymą jį įtraukti į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą ir bankroto bylą nagrinėjančiam teismui nutartimi patvirtinus tokį reikalavimą, toks asmuo įgyja kreditoriaus bankroto procedūrose teisinį statusą bei šios teisinės padėties nulemtas teises ir pareigas pagal ĮBĮ. Suinteresuotas asmuo įstodamas į bankroto bylos procesą, t. y. įsirašydamas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą su galiojančiu kreditoriniu reikalavimu, kreditorius praranda galimybę reikšti tą patį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei ieškininės teisenos tvarka (pvz.: reiškiamas prašymas įtraukti į skolininko kreditorių sąrašą dėl skolos pagal sutartį ir tuo pačių teikiamas ieškinys, reikalaujant nutraukti sutartį ir grąžinti skolą).
Svarbu, kad tokiu būdu suinteresuotas asmuo praranda teisę reikšti reikalavimą dėl sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, kadangi tokio reikalavimo taikymas reikštų kito jo teisių gynybos būdo taikymą jau esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui dėl skolos dydžio ir vykstant bankroto procedūroms dėl kreditoriaus reikalavimo tenkinimo ĮBĮ nustatyta tvarka. Todėl stojant į bankroto bylos procedūrą būtina pasirinkti tinkamiausią savo pažeistų teisių gynybos būdą t.y. pateikti prašymą įtraukti į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą arba teikti ieškinį ir jame reikalauti vienus ar kitus įmonės sudarytus sandorius pripažinti neteisėtais ir tenkinti atitinkamus reikalavimus (dažniausiai tai daroma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (CK) 6.66 straipsniu, kuriame numatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius).
Nagrinėjant skaitytojo pateiktą klausimą, būtina pažymėti, kad pagal pirkimo – pardavimo sutartį pardavėjui tenka pareiga perduoti daiktą, o pirkėjui priimti ir sumokėti už jį numatytą kainą. Atitinkamai sutarties šalims pažeidus savo prievoles kyla skirtingi teisiniai padariniai. CK 6.345 straipsnyje nurodyta pirkėjo pareigos sumokėti kainą neįvykdymo teisinės pasekmės.
Jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo. Jeigu nesumokėta tik kainos dalis, pardavėjas gali išreikalauti tik nesumokėtą daikto kainos dalį, kai daiktas yra dalusis. Išreikalavimo teisę pardavėjas turi iki tol, kol daiktai dar yra jų perdavimo vietos valstybėje arba kol jie nėra atlygintinai perleisti trečiajam asmeniui, nėra įkeisti. Tačiau, kai pirkėjas tampa nemokus, pardavėjas negali išreikalauti daiktų, už kuriuos nesumokėta, jeigu per protingą terminą pirkėjo administratorius (bankroto administratorius) pasiūlo sumokėti kainą ar pateikia šios prievolės įvykdymo užtikrinimą.
Taip pat būtina akcentuoti, jog CK yra numatytas draudimas disponuoti pirkimo – pardavimo sutartimi perduotais daiktais, t.y. jeigu pirkimo – pardavimo sutartis numato, kad nuosavybės teisė į perduotus pirkėjui daiktus išlieka pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta arba įvykdytos kitokios sąlygos, tai pirkėjas iki nuosavybės teisės į daiktus perėjimo jam neturi teisės tuos daiktus parduoti ar kitaip jais disponuoti, išskyrus atvejus, kai sutarties ar daiktų paskirtis ir savybės lemia ką kitą.
Todėl svarbios pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos dėl nuosavybės teisės perėjimo, nes bendra CK taisyklė nurodo, kad daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, tačiau dėl nuosavybės įgijimo momento galima kitaip susitarti sutartyje arba tai gali skirtingai reglamentuoti specialūs įstatymai.
Atsakant į skaitytojo klausimą, kontoros D LEGALS teisininkas L. Stančikas pažymi, kad yra galimybė atgauti prekes už kurias nebuvo sumokėta. Tačiau tokiai galimybei įgyvendinti turi būti atitinkamos sąlygos ir imtasi konkrečių veiksmų, t. y. pirma, turi būti nuginčytas prekių pardavimas, pagal PVM sąskaitą faktūrą.
Tokį reikalavimą būtų galima reikšti tuo pagrindu, jog nuosavybės teisė nebuvo perėjusi bankrutuojančiai įmonei, vadovautis CK 3.307 straipsnio 1 dalimi, ši norma numato, jog pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Pabrėžtina, kad prekių pardavėjas turi peržiūrėti, kaip buvo susitarta dėl nuosavybės teisės perėjimo, pagal pirkimo – pardavimo sutartį, nes tikėtina, kad tokia sutartis buvo sudaryta.
Kitas pagrindas pripažinti prekių pardavimą neteisėtu, pagal PVM sąskaitą faktūrą, būtų ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma, kad jokie sandoriai negali būti atlikti įmonėje nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, tačiau šiuo atveju būtina įvertinti ar įmonė galėjo atlikti atitinkamus veiksmus, todėl svarbu atkreipti dėmesį, kada buvo perduotos prekės t. y. prieš ar po bankroto bylos iškėlimo.
Būtina pažymėti, jog pagal ĮBĮ 16 straipsnį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų terminai yra pasibaigę. Teismų praktikoje, nurodyta įstatyminė nuostata reiškia ir tai, kad bankrutuojančios įmonės įsiskolinimai tampa neapmokėtini, o kitoks materialus turtas neperduotinas kreditoriams iki pasibaigs bankroto procedūrų taikymas, taigi bankrutuojančios įmonės įsipareigojimų pagal sutartis vykdymas yra sustabdomas.
Pažymėtina, jog galima visai priešinga situacija, jeigu būtų nustatyta, kad nuosavybės teisė įmonei į perduotas prekes atsiranda nuo jų perdavimo momento, o ne nuo visiško atsiskaitymo su pardavėju momento. Tuo atveju, teismas atsisakytų tenkinti reikalavimą grąžinti perduotą produkciją įmonei, ir nepripažintų, kad PVM sąskaita faktūra išrašyta nepagrįstai, tada pagal išrašytą PVM sąskaitą faktūrą būtų reikalaujama atsiskaityti joje nurodytam asmeniui ir jam perduodama produkcija, o gauti pinigai būtų paskirstomi atitinkamai pagal sudarytas kreditorių eiles.
Atkreiptinas dėmesys, jog šis teisinis komentaras laikytinas bendro pobūdžio konsultacija. Siekiant konkrečios ir visapusiškos teisinės konsultacijos Jūsų aptariamu atveju derėtų kreiptis į kontorą D LEGALS el. paštu info@dlegals.eu arba tel. 8-5-2300885, pateikiant išsamią informaciją apie visas faktines aplinkybes bei turimus dokumentus.
Ne vienerius metus Lietuvos teisininkų komentarus įvairiomis temomis publikuojantis pagrindinis naujienų portalas DELFI savo skaitytojams siūlo užduoti klausimus Jums aktualiais ir svarbiais klausimais – tikimės, kad profesionalių teisės ekspertų požiūris padės ne tik pasirinkti optimaliausią problemos sprendimo variantą, bet ir suteiks žinių, kaip ateityje išvengti nemalonių rūpesčių.
Savo klausimus prašome siųsti elektroniniu paštu: teise@delfi.lt. Aktualiausi atsakymai bus išspausdinti DELFI.