Apie šio darbo ypatumus kalbamės su ilgametėmis teismų vertėjomis – Vilniaus apygardos teismo Vertimų skyriaus vedėja Olga Vostrenkova ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertėja Loreta Kireilyte.
Darbas, kurį dirbdama atrado save
Kaip teigia teismo vertėjos, jų profesinio kelio pradžia tikrai nežadėjo vietos teismų sistemoje – viską lėmė laimingi atsitiktinumai.
„Dvejus metus iš eilės nepavyko įstoti į teisės studijas, tad pradėjau studijuoti rusų kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas pradėjau dirbti vaikų namuose, o po šešerių metų supratau, kad noriu keisti darbą, todėl toliau kryptingai ieškojau darbo teisme. Sužinojusi, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme reikia teismo posėdžių sekretorės, įsidarbinau. Po trejų metų perėjau dirbti į Vilniaus apygardos teismą, kur taip pat dirbau teismo posėdžių sekretore. Tuometis teismo pirmininkas Albinas Sirvydis paragino savo jėgas išbandyti einant teismo vertėjos pareigas ir nuo tada jau 23 metus dirbu teismo vertėja“, – pasakoja Lietuvos Aukščiausiajame Teisme jau daugiau nei dešimtmetį vertėja dirbanti L. Kireilytė.
O. Vostrenkovos profesinis kelias į teismus buvo kupinas atsitiktinumų.
„Pagal išsilavinimą esu rusų kalbos mokytoja, baigusi universitetą dirbau mokykloje. Praėjus metams supratau, kad darbas mokykloje nėra mano pašaukimas, todėl turėjau apsispręsti, ar dirbti mokykloje, ar save išbandyti kitoje srityje. Tuo pat metu Vilniaus apygardos teismas ieškojo vertėjos, tad nuo 1999 m. dirbu vertėja šiame teisme. Kai tapau vertėja, supratau, kad tai ir yra mano darbas, kurio visą laiką ieškojau“, – pasakoja didžiausio vertimų skyriaus Lietuvos teismuose vadovė, kurios komandą sudaro 8 vertėjai.
Vertimų skaičius nuolat auga
Anot vertėjų, pagrindinė jų funkcija yra užtikrinti, kad žmonės suprastų, kas vyksta teismo proceso metu.
„Verčiame raštu, žodžiu, einame į teismo posėdžius. Posėdžių metu sėdime šalia teisiamųjų, liudytojų ir prie kitų asmenų, kurie nesupranta lietuviškai. Visi posėdžiai vyksta valstybine lietuvių kalba, jei žmonės nesupranta, mes turime išversti“, – sako O. Vostrenkova.
„Pasitaiko situacijų, kai asmuo supranta, kas vyksta teismo proceso metu, tačiau jam neaiškūs terminai, kuriuos vartoja teisėjas, pavyzdžiui, kas yra nušalinimo teisė. Tuomet tenka sėdėti šalia asmens ir visus terminus paaiškinti kuo paprasčiau“, – savo kasdienio darbo patirtį atskleidžia L. Kireilytė.
Teismo vertėjos džiaugiasi, kad teismo proceso metu dalyviai dažniausiai būna geranoriški ir padeda, jei kažkas būna neaišku, pavyzdžiui, jei pasitaiko kokia sudėtinga byla, kurioje yra daug specifinių teisės terminų, jos visada sulaukia teisininkų pagalbos ir supratingumo.
L. Kireilytė pasakoja, kad vertėjoms tenka išversti ir interesantų į teismą atsiųstus raštus, įvairius prašymus. Per ilgą darbo laiką vertėjos pastebėjo vieną interesantų gudrybę: asmuo paštu atsiunčia raštą rusų kalba, teismas išverčia tą dokumentą į lietuvių kalbą, tada tas pats asmuo, atvykęs į teismą, dar kartą prašo gauti vertimą lietuvių kalba.
„Jie naudojasi šia galimybe žinodami, kad vertimo paslaugos vertimų biure kainuoja brangiai. Pasitaiko atvejų, kai interesantai pradeda ginčyti tą pirmąjį teismo padarytą vertimo variantą“, – pasakoja L. Kireilytė.
Pašnekovė atvira sakydama, kad jai nebuvo lengva pradėti dirbti su baudžiamosiomis bylomis perėjus į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, nes iki tol 13 metų ji dirbo su civilinėmis bylomis.
„Darbo pobūdžio pakeitimas iš civilinių bylų į baudžiamąsias buvo tikrai sudėtingas. Vertimo požiūriu civilinės bylos galbūt netgi sunkesnės, bet jų privalumas tas, kad verčiant kartu įgyjama teisinių žinių, kurios praverčia kasdieniame gyvenime. Baudžiamosios bylos taip pat nėra lengvos, ypač kai vyrauja labai speciali terminija – bankininkystė, finansai. Todėl turime gerai išmanyti ir suprasti daug sričių, kad žinotume ir suprastume, apie ką turime kalbėti“, – teigia L. Kireilytė.
Vertėjos atskleidė, kad daugiau nei 5 lapus per darbo dieną išversti sudėtinga, ir tai tik tuo atveju, jei nereikia dalyvauti teismo posėdžiuose.
L. Kireilytė pastebi, kad jos darbo teisme pradžioje nutartys būdavo surašytos vidutiniškai į 5 lapus, tačiau kasmet puslapių skaičius didėja, ir dabar vidutiniškai tenka išversti 13–20 lapų, o sudėtingų rezonansinių bylų atveju – net ir 100 lapų dokumentus.
O. Vostrenkova pažymi, kad dėl Vilniaus miesto, kuriame gyvena daug rusų, lenkų kalbomis kalbančių asmenų, specifikos darbo krūvis yra išties nemažas.
Įtempta psichologinė aplinka
Pasak pašnekovių, darbas ir psichologiškai labai įtemptas. Versdamos teisme jos patiria didžiulę atsakomybę, nes verčia teisėjo lūpomis, turi tiksliai perduoti tai, kas sakoma. Tos pačios taisyklės galioja ir verčiant raštu, nes rašoma teismo, o ne vertėjo vardu.
„Vertėjas yra tas žmogus, kuris sėdi arčiausiai proceso dalyvio, posėdyje veikiamas streso nepriklausomai nuo to, ar tai civilinė ar baudžiamoji byla. Kiekviena pusė į teismą atvyksta su savo didžiausiomis problemomis. Visgi paprastai žmonės linkę vertėjus laikyti ta jungtimi, kuri paaiškina viską paprastai ir jiems suprantama kalba, todėl net ir teismo posėdžio metu tvyrant įtampai vertėjas turi išlikti neutralus, padėti, paaiškinti.Žmonės jaučia, kad vertėjas ateina būtent jiems padėti, pagelbėti, ir jie elgiasi nuolankiai ir geranoriškai“, – pasakoja O. Vostrenkova.
Iššūkiai – vaizdingi posakiai ir teisės išmanymas
Pokalbio pašnekovių paklausus, kokie didžiausi iššūkiai jų darbe, vertėjos atskleidė, kad iššūkiai jas lydi nuolat, nes niekada nežino, kokia byla jų laukia rytoj ir apie ką ten bus kalbama. L. Kireilytė atskleidė, kad dėl kasacinio teismo specifikos tenka mažiau versti žodžiu, o tai, pasak vertėjos, kaip profesionalui gana sudėtinga.
„Gyvas vertėjas yra tol, kol jis verčia žodžiu“, – mano L. Kireilytė. Kalbėdamos apie teisinės kalbos specifiką, vertėjos pažymi, kad vis dažniau remiamasi tarptautine ir Europos Sąjungos teisės praktika. „Negalime ateiti į teismo posėdį ir versti neturėdamos nors bendro suvokimo apie teisinę sistemą ir pačią teisę. Teisinės žinios yra būtinos, antraip nieko nepavyks išversti“, – mintimis dalijasi O. Vostrenkova.
Taip pat iššūkiu tampa vaizdingi posakiai, patarlės, frazeologizmai, kurie neturi atitikties lietuvių kalboje. „Vienoje byloje buvau patekusi į nepatogią padėtį, kai proceso dalyvis kalbėdamas vartojo labai negražius frazeologizmus, o man teko viską versti teisėjui“, – prisimena L. Kireilytė.
Po sunkios dienos – atpalaiduojanti veikla
O. Vostrenkova po sunkios darbo dienos mėgsta vakarą praleisti teatro ar koncerto aplinkoje. Vertėja domisi renginiais, kurie vyksta mieste, ir stengiasi įdomiausiųjų nepraleisti. Žinoma, kaip teigia pašnekovė, pasitaiko ir tokių dienų, kai po darbo grįžus į namus nebesinori ištarti nė žodžio, nes jaučia atidavusi daug energijos darbo aplinkoje bendraudama su proceso dalyviais. L. Kireilytė tikina, kad, norint atsiriboti po psichologiškai sunkios dienos, reikia užsiimti visiškai priešinga veikla.
„Pavyzdžiui, aš ramybę randu savanoriaudama gyvūnų globos namuose bei vaikų globos namuose. Kai nuvykstu į vaikų globos namus, kartu su vaikais išeiname pasivaikščioti, bendraujame visai kitomis temomis, nei jos vyrauja darbo metu. Tai man padeda atsipalaiduoti ir suteikia begalinį džiaugsmą, nes galiu padėti kitiems“, – įspūdžiais dalijasi L. Kireilytė.
Didžiausias paskatinimas dirbti, pasak pašnekovių, – padėka. „Frazė „ačiū, mes dabar viską aiškiai supratome“ yra didžiausias paskatinimas darbe“, – pokalbį užbaigia vertėja O. Vostrenkova.