Į teismo posėdį atvyko kaltinamasis – jaunas, tvarkingas universiteto studentas, liudytojai ir net universiteto atstovas, pageidaujantis dalyvauti liudytoju, pateiksiančiu kaltinamojo charakteristiką, nes vaikinas, pasirodo, ne tik neteistas, nebaustas, bet ir grupės draugų vertinamas už puikias asmenines savybes. Buvo išrinktas grupės seniūnu. Teisėja be emocijų stengėsi žvelgti į pateiktą charakterizuojančią medžiagą, nes visa tai galėjo turėti reikšmės tik skiriant švelnesnę bausmę ar nustatant apribojimus.
Kadangi kaltinamasis kaltę neigė, pirmieji parodymus davė jį sulaikę policijos pareigūnai. Jie detaliai nušvietė situaciją:
– Budėdami prie prekybos centro, pamatėme stovintį automobilį, kuriame, be jame įmontuotos muzikinės aparatūros, tarp priekinių sėdynių gulėjo „išluptas“ garso grotuvas iš kito automobilio. Kilo įtarimas, kad automobiliu važinėja vagišiai, vagiantys iš automobilių. Pažvelgus atidžiau pamatėme automobilio salone – už priekinių sėdynių, gulintį šaltąjį ginklą – savadarbę kuoką, kuri priminė beisbolo lazdą ir kuriomis dabar ne vienas iš nusikaltėlių pasaulio važinėja ginkluotas. Atsitraukėme ir laukėme, kol pasirodys automobilio ekipažas. Netrukus pasirodė du jaunuoliai. Juos sulaikėme. Automobilio savininkas – kaltinamasis. Ikiteisminio tyrimo metu pasitvirtino antrojo sulaikyto vaikino aiškinimas apie garso grotuvą. Pasirodo, jis magnetofoną išsiėmė iš jam priklausančio automobilio ir pasiėmė su savimi, prieš palikdamas savo automobilį saugojimo aikštelėje. Apklausus sulaikytuosius, buvo nustatyta, kad kuoka priklauso automobilio savininkui. Jis ją neteisėtai gabeno savo automobiliu. Teigė, kad tai – buitinis įrankis, bet... jie visi išsisukinėja.
Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų buvo matyti, kad pareigūnai savo darbą atliko, kaip reta, itin kruopščiai. Tyrėjas kuoką perdavė ištirti specialistams ir gavo abejonių nekeliančią išvadą: daiktinis įrodymas, paimtas iš automobilio apžiūros metu, yra savadarbis nešaunamasis smogiamojo triuškinančio poveikio ginklas – kuoka. Už jo neteisėtą įgijimą ir nešiojimą numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Kaltinamasis nedrąsiai ėmė dėstyti savo versiją:
– Gyvename mieste, tačiau mama mėgsta užsiraugti kopūstų pagal savo receptą. Todėl dėdė, gyvenantis kaime ir meistraujantis, jai ištekino iš medžio nedidelę, į šampano butelį panašią kuoką kopūstams grūsti. Ji buvo labai patogi nedideliai talpai – kibirui. Taip ir naudojome, kam reikėjo. Kaltinime minimą dieną, paprašytas mamos, buvau nuvažiavęs pas dėdę, pasiėmiau „grūstuvą“ ir vežiau namo. Pamatęs einantį draugą, kuris buvo palikęs savo automobilį aikštelėje, sustojau, pakalbėjom, pažadėjau parvežti. Prieš tai trumpam užėjom į parduotuvę. O kai grįžome, buvome sulaikyti. Iš pradžių net nesuvokėme už ką. Pripažįstu, kad tariama kuoka – mūsų šeimos, bet kad aš ją vežiau kaip šaltąjį ginklą, tai netiesa. Be to, jei tokių priemonių kopūstams raugti negalima gabenti, tai kaip meistrai juos į turgų veža? Kaip žmonės nusipirkę namo parsigabena? Ar jie visi turėtų būti teisiami? Kur būtų galima gauti leidimus? – vaikino balse girdėjosi neviltis.
Teisėja užgniaužė emocijas. „O gal tai – tik profesionali vaidyba?“ – pagalvojo.
Kaltinamojo dėdė, dalyvavęs procese liudytoju, ramiai ir net pasididžiuodamas patvirtino, kad jis yra pakankamai gabus stalius, ir kad vadinamasis „šaltasis ginklas“ – jo rankų darbo. Paaiškino, jog įrankis skirtas naudoti konkrečiai kopūstų raugimo procese. Aiškino, jog gamino jį pagal sesers užsakymą – kad būtų nedidelis, patogus, pritaikytas mažoms, „miestietiškoms“ talpoms.
Prokurorė, nors dar jauna, tačiau jau užgrūdinta įvairiausių gynybinių versijų ir pakankamai išradingų pasakojimų, laikėsi savo pozicijos, griežtai vadovaudamasi specialisto išvada ir byloje esančiu daiktinio įrodymo, kuris priminė praplatintą beisbolo lazdą, aprašymu, pareigūnų parodymais.
Baigiant bylos nagrinėjimą ant teisėjos stalo iš daiktinių įrodymų saugyklos atnešta kuoka atrodė iš tiesų įspūdingu triuškinančiu ginklu. Jei dar būtų akmeninių ar metalinių spyglių, tai jau būtų pretendavusi ir į istorinio smogiamojo triuškinančio ginklo – vėzdo vardą. Tik forma labiau priminė buką beisbolo lazdos galą. Bet, kaip žinoma, ginklus gaminantys meistrai turi savo fantazijų... O po specialisto pasisakymo apie šį daiktinį įrodymą kitiems proceso dalyviams nieko kito nebeliko tik pripažinti, kad jų žinios apie šaltuosius ginklus gal nėra pakankamai gilios.
Daiktinis įrodymas buvo supakuotas tinkamai: sandariame plastikiniame maiše, su visais būtinais aprašymais, antspaudais. Nors pakuotės turinys buvo aiškiai matomas, teisėja nutarė pakuotę atidaryti.
Vos atplėšus maišą prokurorės akys išsiplėtė iš nuostabos. Teisėja loštelėjo. Kiti salėje buvę proceso dalyviai dar nereagavo, nes... staiga tvokstelėjęs aštrus raugintų kopūstų kvapas dar nebuvo jų pasiekęs...
Detaliau apžiūrėjus „ginklą“ niekam, net ir griežtai nusiteikusiai prokurorei, nekilo abejonių dėl jo paskirties. Niekam nekilo ir papildomų klausimų...
...Išteisinamajam nuosprendžiui įsiteisėjus buvęs kaltinamasis atėjo pas teisėją ir paprašė grąžinti jam daiktinį įrodymą, nes kol kas jo klausimas buvo paliktas neišspręstu.
– Sekančiam kopūstų raugimo sezonui? – paklausė šyptelėdama teisėja.
– Ne, įsirėminsiu, įstiklinsiu ir pasikabinsiu savo kambaryje – kad prisiminčiau man iškeltą baudžiamąją bylą ir, ko gero, gerokai sutrumpintą gyvenimą... – su kartėliu balse paaiškino vaikinas.