Septyneri metai prabėgo labai greitai, pasikeitė ir kelios valdžios, tačiau galima daryti išvadą, kad pedagogų profesijos prestižas visuomenėje vis dar sunkiai skinasi kelią, o ir ekspertai norėtų tikslesnių kriterijų jam apibrėžti. Kita vertus, įvyko ir tam tikrų teigiamų postūmių.
Lietuvai – trys idėjos
Priminsime, kad praėjus penkiems mėnesiams nuo iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ pradžios 2018 m. buvo paskelbtos trys idėjos. Iš 1500 gyventojų registruotų idėjų Lietuvai išrinktos šios:
dvigubos pilietybės įteisinimas,
mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.,
pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant būstus ir biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas.
Šias idėjas, pradėdami „Didžiąją idėjų ir pokyčių konferenciją“, paskelbė tuometinė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, tuometiniai Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir ministras pirmininkas Saulius Skvernelis.
Vis dėlto, 2024 m. pab. mokytojų dalykininkų asociacijos ėmė dalintis, su kokiais sunkumais vis dar susiduria. Pasak jų, mokyklose ir toliau tvyro įtampa, labai trūksta vadovėlių ir mokytojų, todėl dirbantiems krūvis išaugo dar labiau, atlyginimai auga ne taip sparčiai, o tėvų norai ir reikalavimai irgi kelia psichologinį diskomfortą. Taip pat situacijos nepalengvino ir š. m. rugsėjį pradėtas visuotinis įtraukusis ugdymas.
„Delfi“ pasidalino tyrimo, kuris buvo neseniai atliktas, duomenimis, kad didžioji dalis apklaustųjų mano, jog toks projektas „Idėja Lietuvai“ yra reikalingas ir įdomus. Iniciatoriai taip pat įsivertino, remdamiesi Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) duomenimis, kad „nepaisant siekio padidinti mokytojo profesijos prestižą, Lietuvoje vis dar trūksta pedagogų.
Prognozuojama, kad iki 2025 m. šalyje trūks apie 2 tūkst. mokytojų. Tai rodo, kad profesija nėra pakankamai patraukli jaunimui, o esami mokytojai susiduria su dideliais iššūkiais, įtampa ir stresu.“
Todėl iniciatoriai mano, kad nors ir ne visi tikslai buvo įgyvendinti, siekiant paversti mokytojo profesiją prestižine, tačiau reikia tęsti pradėtą darbą, toliau viešinti pedagogų bendruomenei kylančias problemas, spausti valdžią daryti pokyčius.
Įvardijo, kas keitėsi į gerąją pusę
Iniciatoriai įvardijo, kad „mokytojų darbo užmokestis buvo didinamas palaipsniui, o kai kuriuose regionuose mokytojų atlyginimai 2025 m. jau pasiekė šalies vidutinio darbo užmokesčio lygį. Tai padėjo sumažinti socialinį ir ekonominį atotrūkį tarp mokytojų ir kitų profesijų. Regionuose pradėtos taikyti įvairios kompensacijos, pvz. būsto nuomos išlaidoms padengti, siekiant pritraukti pedagogus.“
Antra, „padidėjo dėmesys mokytojų emocinei gerovei, sukurtos emocinės sveikatos programų paketai, skirti mokytojų perdegimo prevencijai. Tai apėmė psichologinės pagalbos linijas ir seminarus apie streso valdymą. Švietimo bendruomenėje pradėta daugiau kalbėti apie emocinį palaikymą ir mokyklos mikroklimato gerinimą.“
Trečia, prisidėta ir prie pedagogikos studentų skatinimo ir didesnio pritraukimo, kadangi buvo įdiegti motyvaciniai mechanizmas jaunimui rinktis pedagogikos studijas: didesnės stipendijos, trumpesnės ir lengvesnės perkvalifikavimo programos tiems, kurie nori tapti mokytojais po kitų studijų, pradėtos mentorystės programos, kuriose jauni mokytojai gauna pagalbą iš labiau patyrusių kolegų.
Taip pat investuota į mokyklų renovaciją, geresnę materialinę bazę ir energinio efektyvumo projektus, įdiegta daugiau įtraukiojo ugdymo metodų, kurie leidžia mokytojams lanksčiau dirbti su įvairių poreikių mokiniais.
Iniciatorių nuomone, „nors problemų dar yra, per šiuos metus įvykę pokyčiai, kaip mokytojų atlyginimų augimas, modernizuota infrastruktūra, psichologinė parama ir dėmesys jaunų pedagogų pritraukimui, yra teigiami žingsniai švietimo sistemoje. Mokytojų profesija įgauna daugiau vertės ir pripažinimo, net jei dar nėra pasiekta deklaruota „prestižinė“ būklė.“
Mokytojo profesiją visada laikė prestižine
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) pirmininkas Egidijus Milešinas, komentuodamas siekį 2025 m. paversti mokytojo profesiją prestižine, vertina tai kaip vykdytą viešųjų ryšių akciją.
„Mano asmeniniu vertinimu, 2018 m. Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio proga buvo suformuota tokia viešųjų ryšių akcija, kuri septynerius metus „važiavo“ kaip kažkokia siekiamybė. Matome, kad toks dalykas kaip prestižinė mokytojo profesija kaip buvo prestižine, taip ir liko 2025 m.
Man galbūt pritrūko šios idėjos detalizavimo, kaip turi atrodyti tas prestižas. Jeigu turėtume kažkokius rodiklius, tada įvertintume, kaip viskas pasisekė. Jei iš anksto būtų pasakyti prestižo kriterijai, tuomet galėtume aiškiai atsakyti tiems, kas sugalvojo šitą akciją“, – svarstė jis.
Profsąjungos pirmininkas tęsė, kad problemų švietimo srityje ir toliau yra, todėl iš naujos Vyriausybės tikisi programos plano įgyvendinimo.
„Laukiame, kai bus paruoštas tas planas, stebėsime, kokių veiksmų planuoja imtis tiek Švietimo ministerija, tiek visa Vyriausybė. Aišku, kad čia būtų šnekama ir apie atlyginimų didinimo programą (ji šiaip yra pasirašyta kolektyvinėje sutartyje).
Taip pat išlieka labai svarbus mokytojų saugumas mokymo įstaigose – ir fizinis, ir psichologinis. Manau, kad judama į priekį. Aišku, tie pajuokavimai socialiniuose tinkluose reiškia, kad iškelta labai didi idėja, bet niekas ir nepasako, kaip tas prestižas suvokiamas. Pasikartosiu, kad man ši profesija visada atrodė prestižinė“, – aiškino E. Milešinas.
Jis taip pat pridūrė, kad tikisi iš valdžios strateginio mąstymo ne kadencijomis, o ilgesnėje perspektyvoje.
Mokytojų padėties problema – net tik Lietuvoje
Kauno technologijos universiteto (KTU) fakulteto dekanas Ainius Lašas sako, kad jeigu kalbame apie prestižą, tuomet labai svarbu žinoti, apie ką konkrečiai yra kalbama arba apibrėžti šią sąvoką.
„Prestižą kiekvienas savaip supranta. Vieniems tai yra pinigai, kitiems – dėmesys, tretiems – ypatingas profesijos įvertinimas visuomenėje. Visų pirma, diskusija apie prestižą reikalauja tam tikro apibrėžimo, kadangi visą laiką kiekvienas kalba apie kažką kitą. Manau, kad dažniausiai kalba apie kokius nors atlyginimus. Bent jau šiuo atveju taip sprendžiama ta dilema“, – mąstė jis.
Pasak A. Lašo, pats į šią situaciją žiūri labai paprastai, kadangi vertina, jog iššūkis dėl mokytojų padėties yra ne tik Lietuvos problema.
„Apskritai kalbant, mokytojo darbas yra sunkus. Mes nemažai jų pritraukiame į mokyklas, bet didelė problema yra kaita. Vadinasi, žmonės ateina ir išeina, ilgai šioje sistemoje nepasilieka. Iš tikrųjų, darbo daug, pakankamos paramos vis dar nėra, o žmonės pervargsta, „susidegina“ ir išeina.
Manau, kad šias problemas galima spręsti, bet jos nėra lengvai išsprendžiamos. Visų pirma, galime kalbėti apie vadovėlių trūkumo problemą. Tai ne tik vadovėliai, bet apskritai mokymo priemonės, užduočių bankai, pamokų scenarijai turėtų būti parengti ir palengvinti mokytojų darbą. Ši resursų bazė nėra adekvačiai parengta ir papildomai gula ta našta ant mokytojų pečių“, – teigė švietimo ekspertas.
Jo nuomone, mokytojai gali patys kurti ir inovuoti, bet tai užima labai daug laiko, todėl kiekvienai pamokai taip ruoštis nepavyktų.
„Manau, kad šiuo atveju yra didelis namų darbas, prie kurio ir ministerija, ir universitetai gali prisidėti“, – tikino jis.
LEU uždarymas nebuvo didelė tragedija
Komentuodamas kai kurių mokytojų nepasitenkinimą, kad buvo uždarytas Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), kuris daug metų ruošė naujus mokytojus, A. Lašas tikino, kad jo uždarymas nebuvo kažkokia tragedija.
„Pirmiausia dėl to, kad LEU iš tiesų gavo neigiamą įvertinimą ir vadybos prasme ten buvo tikrai daug problemų. Taigi, kažką reikėjo daryti. Mano nuomone, problema, kaip tai buvo padaryta. Nebuvo telkiami resursai, o buvo padaryti konjunktūriniai sprendimai, kai buvo pasakyta: „laimėtojai yra šitie“. Kitaip sakant, nurodyta, kad [pedagogų rengimo] centrai bus Vilniaus universitetas (VU) ir Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), nors, pavyzdžiui, VU edukologijos iki tol praktiškai neturėjo. Turėjo tik labai ribota apimtimi.
Akivaizdu, kad tokie konjuktūriniai sprendimai paliko kai kuriuos kitus žaidėjus už sistemos ribų. Taip pat neįtraukė kolegijų, kurios rengia ikimokyklinio ugdymo specialistus. Taigi, buvo daug neišspręstų problemų ir tai taip pat sukūrė pašalinius efektus, kurie neigiamai paveikė pačią sistemą“, – tikino jis.
A. Lašas pridūrė, kad ir vėl bandoma tai spręsti, atsirado ir trečias pedagogų rengimo centras, kuriam priklauso ir KTU.
„Vis dėlto, mano nuomone, tas pradinis etapas, tie pradiniai sprendimai buvo ydingi ir neapėmė visos sistemos. Vadinasi, vėl iš naujo viskas kuriama, vėl daroma, bet tai nebūtinai yra teigiami procesai, mat daug dalykų buvo galima padaryti efektyviau. Tikrai buvo keisti reikalai, kai pedagogų rengimo centras buvo keliamas į VDU, kai čia pat buvo VU.
Kita vertus, ir išsprendus šiuos klausimus, mokytojų problemos staigiai nedings. Kaip ir minėjau, tai yra sunkus profesinis laukas ir dėl to namų darbų reikia pasidaryti keliuose frontuose. Tuose, kurie apsunkina mokytojo darbą, kurie sukuria kažkokius papildomus sunkumus.“
Jis minėjo ir įtraukiojo ugdymo reformą, kuri buvo reikalinga, bet jei nebuvo tinkamai pasiruošta.
„Aišku, kad iššūkių visada būna, bet forsavimas tų dalykų visada kelia stresą mokytojams. Jeigu mokytojai neturi tinkamų įrankių suvaldyti klasę, neturi papildomų žmogiškųjų resursų, tai ir vėl viskas gula ant jų pečių. Aišku, tada ir vėl turime situaciją, kai ateina nauji mokytojai, padirba trejus ar ketverius metus, pervargsta ir išeina“, – apgailestavo švietimo ekspertas.
A. Lašo nuomone, greitai ir labai padidinti mokytojų atlyginimus valstybė neturi galimybių, tačiau apskritai visas problemas reikia spręsti kompleksiškai, o ne dar kraunant ant viršaus.