„Galima sakyti, kad tautinė valstybė yra nenumatytas M. Valančiaus veiklos padarinys“, - teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius, filosofas A. Jokubaitis, apie tai kalbėjęs „Santaros-Šviesos“ susibūrime Alantoje.
Anot jo, M. Valančius tapęs žemaičių vyskupu įtvirtino savo autoritetą ir ėmėsi pagrindinio tikslo – kovos už katalikų teises stačiatikiškoje Rusijos imperijoje. Tačiau šiai kovai jis pasitelkė ne LDK ar Abiejų Tautų Respublikos (ATR) politinį elitą, o lietuviškai kalbančius valstiečius. Tokiu būdu buvo atsigręžta į lietuvių kalbą bei žemiausią visuomenės sluoksnį – vadinasi, atsirado pagrindas lietuvių tautos susiformavimui, į tautos konceptą įtraukiant ne tik bajorus ir ponus, bet ir valstiečius.
A. Jokubaičio manymu, šiuo konkrečiu atveju tautos formavimasis ir demokratijos pagrindų kūrimasis ėjo koja kojon – tik tiek, kad jie buvo pasitelkti kaip instrumentai kovai už katalikybę.
Vyskupystė – kaip politinis reiškinys
Politikos filosofas A. Jokubaitis prieš metus yra pareiškęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teiginys, jog lietuvių tauta prieš daugelį amžių buvo sukūrusi Lietuvos valstybę, yra klaidingas, nes dabartinė Lietuvos Respublika nėra LDK arba Žečpospolitos tęsinys.
Šiuokart jis tvirtina, jog dėl LDK ir šiuolaikinės Lietuvos Respublikos pertrūkio iš dalies kaltas Žemaičių vyskupijos vyskupas M. Valančius, kuris kovodamas už katalikų teises Rusijos imperijoje atsigręžė į paprastą liaudį – lietuviškai kalbančius valstiečius. Taip M. Valančius paklojo pamatą demokratinės tautinės valstybės gimimui, nors nei jis pats, nei jo amžininkai tokių padarinių nė nenumatė.
Filosofo nuomone, M. Valančiaus veikla paaiškina ir kai kurias šiuolaikines tautinės valstybės transformacijas.
„Žemaičių vyskupija turi būti suvokiama kaip politinė XIX amžiaus Lietuvos gyvenimo forma“, - sako A. Jokubaitis.
Jo teigimu, M. Valančius valdė politinę prasmę turėjusią instituciją, akis į akį susidurdavo net su Rusijos caru, bendravo su aukščiausiais Rusijos imperijos pareigūnais – kitaip tariant, jis buvo beveik politinio pasitikėjimo pareigūnas.
„M. Valančiaus garsiosios parapijų vizitacijos ir blaivybės sąjūdis yra neabejotini kovos už politinį autoritetą ir įtaką požymiai“, - teigia filosofas.
Pasak pranešėjo, M. Valančiaus vadovauta Žemaičių vyskupija buvo pirma politinio gyvenimo forma, kurią modernioji lietuvių tauta apčiuopė po Žečpospolitos padalijimo 1795 metais. Pasak A. Jokubaičio, norint suvokti šios politinės formos unikalumą, nereikėtų jos tapatinti nei su tautine valstybe, nei su kunigaikštyste.
Lietuvybė nerūpėjo, bet ji buvo sudėtinė kovos dalis
A. Jokubaitis, kalbėdamas apie M. Valančiaus vadovavimą Žemaičių vyskupijai, pasitelkė viduramžišką interregnum sąvoką, reiškiančią tarpuvaldį arba tarpą tarp dviejų suverenų valdymo.
Pasak mokslininko, nors tuo metu Lietuvos, kaip politinio vieneto, nebuvo, tačiau kaip tik Žemaičių vyskupija tapo pirmuoju dariniu, parodančiu naujas Lietuvos ribas.
„Ši vyskupija buvo interregnum tarp kunigaikštystės ir tautinės valstybės, tarp bajorų tautos ir tauta tampančių valstiečių, tarp lenkiškai lietuviškos ir moderniosios lietuvių kultūros, tarp beformės liaudies masės ir apsišvietusios visuomenės, tarp bajoriškosios ir masinės demokratijos, tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, tarp teocentrinės ir antropocentrinės pasaulėžiūros“, - pasakojo A. Jokubaitis.
Mokslininko manymu, iki M. Valančiaus pasirodymo Žemaičių vyskupijoje vyko gedėjimas dėl kaimynų – Rusijos, Austrijos-Vengrijos ir Prūsijos imperijų – pasidalintos Abiejų Tautų Respublikos, tačiau M. Valančius esą pasinaudojo Katalikų Bažnyčios nuo seno naudojamu instrumentu ir ėmėsi telkti dvasinę valdžią, kurti dvasinį bendrumą. Kaip žinoma, Viduramžiais aukščiausi Katalikų Bažnyčios vadovai pasitelkdami dvasinės valdžios svertus sėkmingai rungtyniavo su pasaulietiniais monarchais dėl įtakos.
„Kalbant apie M. Valančiaus interregnum, būtina suvokti, kad lietuvių tautinis sąjūdis gimė Katalikų Bažnyčios ir Rusijos imperijos susidūrimo kontekste. M. Valančiui pirmiausia rūpėjo Res publica christiana, o ne lietuvybės reikalai. Lietuviai ir lietuvybė jo akiratyje pasirodė tik kaip sudėtinė kovos už katalikybę dalis“, - teigė A. Jokubaitis.
Jo teigimu, kovai su caro patvaldyste M. Valančius pasitelkė protestantiškas priemones – liaudies švietimą gimtąja kalba, valstiečių moralinį ir religinį ugdymą, knygų leidybą ir pagarbą kaimo žmonių kultūrai.
Atsigręždamas į valstiečius, prisidėjo prie demokratijos gimimo
Anot filosofo, M. Valančius kūrė nepolitinį žmonių bendrumą, kuris tapo naujos tautos bendrumo pagrindu. A. Jokubaičio nuomone, M. Valančius suprato Vakarų Europos romantikams svarbią tiesą, kad kalba visada yra aršiausiai žmogaus sielos.
„Kalbos supolitinimas yra asmeninis M. Valančiaus įnašas“, - teigia mokslininkas.
Tačiau, pasak jo, M. Valančius net nesuvokė, kad jo pastangos išsivystys į ką nors reikšmingesnio ir baigsis net nepriklausomos valstybės sukūrimu. Ir žemaičių vyskupo nesuvokimą galima paaiškinti paprastai – jis buvo realistas ir kėlė įgyvendinamus tikslus, o jo vyskupavimo metais valstiečiai ir plačioji visuomenė nemąstė apie nors kiek platesnę autonomiją.
M. Valančius, anot A. Jokubaičio, lietuviškai kalbančius valstiečius pastebėjo tik todėl, kad jam rūpėjo katalikybės ateitis.
Anot mokslininko, po M. Valančiaus išaugusios inteligentų kartos natūraliai mąstė, jog rūpestis valstiečiais ir lietuvių kalba yra pats tikriausias demokratijos požymis, tačiau pats M. Valančius apie demokratiją nemąstė – nors ir atvėrė jai vartus.
„M. Valančiaus kova už Katalikų Bažnyčios teises Rusijos imperijoje sutapo su kova už demokratiją. Tai vienas iš tų istorinių epizodų, kai demokratija negalėjo apsieiti be religijos. Vėlesnių kartų demokratai siekė įrodyti, kad tarp religijos ir demokratijos nėra būtino ryšio“, - sako filosofas.
Kodėl Lietuva nėra LDK tęsinys?
Būtent valstiečių suvoktas tarpusavio lygybės principas, anot A. Jokubaičio, lėmė, kad LDK ir Žečpospolita buvo atiduotos į muziejų – šiuose politiniuose dariniuose suverenas buvo ne visuomenė, o tik jos dalis.
„Tautinis sąjūdis buvo lėtai vykstanti revoliucija, kai į politinį gyvenimą lygiomis teisėmis buvo įtraukti atstumto (Lietuvoje netinka sakyti trečiojo) luomo žmonės. Tauta pamažu tapo tokiu pat absoliutu kaip senojo režimo monarchija“, - teigė A. Jokubaitis.
Jo nuomone, LDK ir tautinės valstybės skirtumo klausimą galima išspręsti dviem sąvokomis: nation building ir state making, kai pirmoji žymi tautos kūrimąsi, o antroji – valstybės formavimąsi.
„Jeigu tautinė valstybė nuosekliai būtų tęsusi kunigaikštystę, tai nereikėtų socialinės ir kultūrinės nation building revoliucijos. Nuo XIX amžiaus lietuviai buvo priversti kurti paradoksalų istorinį naratyvą – jie sako esantys sena tauta, sukūrusi LDK, bet tam, kad sukurtų naują tautinę valstybę, buvo priversti sukurti naują tautą. Tai reiškia, kad kunigaikštystė ir tautinė valstybę skiria ne politinė forma, bet tauta, o tiksliau – naujas tautos ir politinės santvarkos suaugimas“, - sako A. Jokubaitis.
Pasak filosofo, dėl šios priežasties jis mano, kad daugelis istorikų nepelnytai kritikuoja Adolfą Šapoką, kad šis esą iškraipė ir suromantino LDK istoriją. A. Jokubaičio nuomone, A. Šapoka tik paslėpė akivaizdžiausius LDK ir tautinės demokratinės valstybės skirtumus, kad sukurtų vieningą naratyvą.
„M. Valančiui įstojus į lietuviškai kalbančių ir socialiai pažemintų valstiečių pusę, tapo neįmanoma sugrįžti prie LDK ir tuo pat metu laikyti save demokratišku“, - reziumavo A. Jokubaitis.