P. Kuhlmanas Kaune viešėjo vos kelias dienas. Jis atvyko iš JAV atidaryti savo mamos – Marijos Tūbelytės-Kuhlmann – tapybos kūrinių parodos. Kadangi neturi savo vaikų, daugelį paveikslų šis garsios giminės atstovas nutarė padovanoti Lietuvai.
„Noriu, kad istorija tęstųsi, kad mano šeimos palikimas, patirtys ir gyvenimai būtų žinomi ateities vaikams. Tiems, kurie nematė karo, bet brangina savo tautos praeitį“, – leidiniui „Savaitraštis Kaunui“ kalbėjo P. Kuhlmannas.
Dabar J. Tūbelio anūkui – 64-eri. Jis gyvena Jungtinėse Valstijose. Jo mamos urna su pelenais ilsisi šeimos kape, prie tėčio J. Tūbelio palaikų Panemunės kapinėse.
„Rytoj aplankysiu mamos ir senelio kapą“, – savo dienotvarkę Kaune vardijo P. Kuhlmannas. O šiandien, prieš atidarydamas mamos parodą Istorinėje Prezidentūroje, jis vėl prisimena savo močiutę – ministro pirmininko žmoną Jadvygą Chodakauskaitę-Tūbelienę (1891–1988), kuri buvo prezidentienės Sofijos Smetonienės (1885–1968) sesuo, savo mamą Mariją (1923–2014) ir pasakojimus apie garsią šeimą, kurie jį, dar paauglį berniuką, užliejo lyg iš gausybės rago.
– Gal prisimenate, kada sužinojote, jog esate okupuotos Lietuvos premjero anūkas, o jūsų močiutės sesuo – Lietuvos prezidento Antano Smetonos (1874–1944) žmona? Kaip iš viso išgirdote savo šeimos istoriją?
– Mano močiutė gyveno kitame mieste. Aš gimiau Niujorke, ji gyveno Vašingtone. Kai man buvo penkeri metai, mano šeima persikraustė gyventi į Vakarų pakrantę, dar toliau nuo artimųjų. Todėl močiutę matydavau kas antrus metus arba dar rečiau. Žinote, ji buvo tiesiog... mano močiutė. Kaip ir bet kuriam kitam anūkui, ji man buvo tiesiog močiutė.
Tapęs paaugliu, pradėjau domėtis savo šeimos šaknimis. Ir, aišku, sužinojau savo močiutės likimą, tada pamažu susidomėjau Lietuvos istorija, valstybės sukūrimu, laisvės praradimu. Kai buvau studentas, XX a. 8 deš., močiutė gyveno Floridoje, aplankiau ją per Kalėdas ir jas praleidau būtent kalbėdamas apie Tūbelių šeimą.
– Kokie buvo jūsų santykiai su močiute? Kokią ją prisimenate?
– Mūsų santykiai buvo šilti, aš juk buvau vienintelis jos anūkas.
Ji nebuvo namų šeimininkė ir tikrai Kalėdų dieną nekepė pyragų. Visuomet buvo užimta, turėjo daugybę draugų ir pažįstamų. Apie ją susidariau dar ir tokį įspūdį: ji niekuomet nekalbėjo apie politiką.
Nekalbėjo apie rusus, nes bijojo, kad Lietuvoje gyvenantiems žmonėms savo kalbomis gali pridaryti žalos.
Mano mama visuomet sakydavo: jei močiutė būtų buvusi vyras, ji būtų tapusi ministru pirmininku. Abi seserys – mano močiutė ir prezidento A. Smetonos žmona Sofija – padarė ypač daug Lietuvai.
– Kada jūs sužinojote, kad jūsų močiutės sesuo – prezidentienė?
– Ji gyveno Klivlende. Retai ją matydavau. Nesu su ja kalbėjęs apie jos praeitį. Tiesiog mus skyrė didelis atstumas.
– Ar jūsų mama bijojo grįžti į Lietuvą, kai buvo atkurta nepriklausomybė?
– Ne, ji nebijojo. Labai norėjo grįžti ir aš kartu su ja norėjau pamatyti Lietuvą. Bandau prisiminti, manau, kad turbūt 1991-aisiais mes pirmą kartą po mamos emigracijos atvykome į Lietuvą. Mama be galo troško grįžti. Jos tapybos darbuose gimtinės ilgesys toks ryškus, kad net sunku nupasakoti. Ji savo galvoje visuomet turėjo Lietuvos viziją, prisiminimą ir bandė jį perteikti menu.
Mama tapė daug. Ir buvo labai prasta šeimininkė – visiškai nemokėjo gaminti. Ji turėjo menininkės sielą. Prisimenu – pasodina ant kėdės, liepia man ramiai sėdėti ir nejudėti, kad galėtų mane nutapyti. Kaip man būdavo sunku taip sėdėti. Pykau, būdamas vaikas, o dabar juokas iš savęs ima.
Aš nepaveldėjau mamos meilės menui, tačiau turiu kitų savybių, kurias turbūt gavau iš savo senelio. Karjerą pradėjau pardavinėdamas meno kūrinius, paskui panirau į finansų sritį ir joje išbuvau beveik 40 metų. Įkūriau mažą kompaniją ir jai vadovavau ne vienerius metus.
– Kokia buvo jūsų mama? Ar jai buvo sunku emigracijoje?
– Jai buvo šešiolika, kai teko bėgti iš Lietuvos. Pagalvokite: ji pamažu tampa jauna moterimi, jai pradeda rūpėti vaikinai, ji yra pačioje socialinio sluoksnio viršūnėje, yra žinoma. Ir staiga virsta pabėgėle, besislapstančia, išsigandusia, nežinančia, kas laukia ateityje.
Emigracijoje jų šeima gyveno labai sunkiai. Iki karo močiutė palaikė gerus santykius su JAV ambasadoriumi Lietuvoje, šis ir padėjo jos šeimai patekti į JAV. Nors šalies prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas nenorėjo, kad į JAV pradėtų plūsti pabėgėliai iš Europos, ambasadorius vis tiek padėjo močiutei. Senelis – J. Tūbelis – tuo metu jau buvo miręs ir palaidotas Kaune.
Tačiau A. Smetonos šeimai buvo sunkiau. Aš iki šiolei turiu visokių įtarimų, kaip Lietuvos prezidentas iš tikrųjų mirė. (Dažniausiai jo mirties priežastimi vadinamas gaisras, kilęs namuose Klivlende, kur A. Smetona gyveno su savo šeima. Teigiama, kad prezidentas užduso nuo dūmų. Tačiau yra ir daugiau žūties versijų, viena jų – galimas nunuodijimas – red. pastaba.)
– Ką jūsų mama pasakojo apie savo tėvą?
– J. Tūbelis labai daug dirbo, jo dažnai nebuvo namuose. Kai grįždavo vėlai vakare, jo dukra, mano mama, jau miegodavo. Kai išeidavo anksti ryte, ji dar miegodavo.
Kartą mama prisiminė kelionę į Palangą, tačiau į ją važiavo tik su savo mama, tėvas buvo užimtas. Niekada nesu girdėjęs, kad mano mama būtų atostogavusi su abiem tėvais. Kol labai nesigilinau į šeimos istoriją, buvo susidaręs įspūdį, kad mano mama vienu metu jautėsi be galo vieniša, tačiau gali būti, kad tiesiog klystu. O močiutė buvo itin aktyvi, mėgo daugelį dalykų – politiką, meną, visuomeninį gyvenimą.
Mano mamos vaikystė Kaune vis dėlto buvo laiminga – dabar aš tuo tikiu. Jai buvo sunku dėl įgimtos traumos, gal ji labiau vengė žmonių, tačiau ja tikrai buvo pasirūpinta.
– Jūs gana dažnai atvykstate į Kauną. Kaip jaučiatės šiame mieste?
– Jaučiuosi taip, kaip jaučiasi sūnus, būdamas savo mamos gimtinėje, – savas ir saugus. Man čia gerai. Keletą kartų buvau nuvažiavęs iki savo senelio namų Žaliakalnyje. Kai pirmą kartą pamačiau tą namą, jis atrodė gana skurdžiai, neremontuotas ir apleistas. Tačiau dabar jame veikia Kauno dailės gimnazija ir man džiugu, kad mano senelio namas toks gražus ir gyvas.
Lietuva turi patirties, kaip galima kelti valstybę: tai, kas buvo tarpukariu, yra pavyzdys, ką galima pasiekti turint tvirtus šalies vadovus. Mano senelis, prieš tapdamas Ministru Pirmininku, buvo geras finansų ministras. Kabėta, kad jis turėjo tapti A. Smetonos įpėdiniu.
– Lietuvai padovanojote 66 mamos tapybos darbus. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?
– Mano mama iš viso nutapė apie 400 paveikslų. Deja, nemažai jų pardavė. Jie pateko į privačias kolekcijas. Bet džiaugiuosi, kad nemažai jos kūrinių man pavyko išsaugoti. Kodėl dovanoju? Todėl, kad noriu, jog mūsų šeimos istorija ir palikimas būtų išsaugoti.
Turėjau vienintelį sūnų, bet netekau jo, kai jam buvo 21-eri. Todėl mūsų šeimos istorija su manimi pasibaigs... Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui padovanojau visus savo šeimos dokumentus, laiškus, fotografijas ir mamos tapybos darbus, nes noriu, kad išliktų prisiminimų apie Tūbelių šeimą. Noriu, kad karas ir likimo smūgiai, kuriuos teko išgyventi Lietuvai, nesunaikintų to, kas svarbu – mano senelių ir mano tėvų atminimo.
Paroda veiks iki lapkričio
Lietuvių išeivijos menininkės, J. Tūbelio dukters M. R.T ūbelytės-Kuhlmann retrospektyvinė paroda „Kelias į namus“ veikia Kaune, Istorinėje Prezidentūroje. Dailininkės kūrybos kelias ir parodoje eksponuojamas 41 tapybos darbas Lietuvoje pristatomi pirmą kartą.
Marijos pažintis su daile prasidėjo vaikystėje, kai motina J. Tūbelienė dukters piešimo pamokoms vesti pakvietė dailininką Petrą Kalpoką. Vėliau mergaitė susidomėjo literatūra, tad užaugusi planavo studijuoti lietuvių filologiją ir tapti rašytoja. Karas jos svajones sustabdė, bet nesunaikino.
JAV prasidėjo naujas M. R. Tūbelytės gyvenimo etapas. Ji studijavo meno istoriją, mokėsi tapybos garsiose meno mokyklose. Dailininkės debiutas įvyko 1963 m. Portlando universitete – ji surengė asmeninę parodą.
M. R. Tūbelytė-Kuhlmann sukūrė daugiau kaip 400 paveikslų, jie buvo eksponuojami Japonijoje, Taivane, JAV miestuose, turinčiuose dideles lietuvių bendruomenes. Gegužės pabaigoje Kaune, Istorinėje Prezidentūroje, atidaryta paroda veiks iki lapkričio 19-osios.