- Kas yra politinis korektiškumas, jūsų akimis, ir kam jis reikalingas?
- Manau, politinio korektiškumo ištakos – neutralizavimas tų neigiamų dalykų, kurie yra iš esmės priešiški civilizacijai. Civilizacija – tai toks mūsų sugyvenimas, kada vieni kitiems nekenkiame ir leidžiame gyventi kitam, kaip jis nori. Be abejo, iš primityvių visuomenių atėjo kai kurie įpročiai, elgesio šablonai, stipriojo dominavimas prieš silpnąjį. Todėl kai kuriuos dalykus reikėjo formalizuoti. Juos istoriškai formalizavo politinis korektiškumas.
Yra žmonių, kurie nespjaudo ant šaligatvio ir nenustumia į autobusą lipančios močiutės, nes yra gerai išauklėti. Kitiems, deja, reikia parodyti pirštu ir pasakyti, kaip taip yra nesielgiama.
Tačiau sulig kiekviena ribojančia iniciatyva ateina rizika, kad, apribojus visuotinai pripažintus neigiamus dalykus, vėliau bus pradedami riboti dalykai, kurie nepatinka daliai žmonių, o po to – mažumai. Jei ta mažuma turi stiprų balsą, ji gali to pasiekti. Ir tada imama svarstyti, iš ko nebegalima juoktis, ko nebegalima sakyti, galiausiai – ko nebegalima net galvoti.
Tokia greičiausiai yra politinio korektiškumo evoliucija. Iš pradžių per tai buvo pereita Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), po to – Vakarų Europoje. Ten tai vyko prieš porą dešimtmečių, o į Lietuvą atėjo dabar.
- Politinis korektiškumas kartais vaizduojamas kaip pasipriešinimas daugumos semantinei prievartai įvairių mažumų atžvilgiu. Gal šitoks mažumų gynimas visada yra sveikintinas dalykas?
- Mano giliu įsitikinimu, galima ginti per daug. Kai gynimo yra per daug, iš ginamojo atimami sugebėjimai gintis ir funkcionuoti pačiam. Yra geras teigiamos diskriminacijos pavyzdys JAV, kur istorinę rasizmo neteisybę buvo bandoma gan mechaniškai atitaisyti. Tai priėmimo į darbą, mokslo kvotos. Kai kur taip buvo pasiekta teigiamų rezultatų, bet, man regis, daugelį žmonių tai paskatino pasitikėti reguliuojančiąja jėga – gynėjais, o ne pačiais savimi.
Galime tai palyginti su kita anksčiau skriausta mažuma – išeiviais iš Tolimųjų Rytų: Kinijos, Japonijos, Korėjos. JAV jie iš esmės neturėjo jokių juoss apsaugančių programų, nors diskriminacija jų atžvilgiu buvo gan stipri. Užtektų prisiminti japonų kilmės žmonių internavimą Antrojo pasaulinio karo metais. Laisvoje šalyje – JAV – žmonės grynai dėl savo kilmės buvo izoliuojami kaip potencialiai pavojingi.
Ir koks buvo rezultatas, pažvelgus į kinų, japonų, korėjiečių kilmės žmonių situaciją? Pagal visus vidurkius – išsilavinimo, uždarbio, socialinės padėties, vaikų išmokslinimo – jie lenkia net JAV baltąją daugumą. Esu tikras, kad to nebūtų buvę, jeigu jie būtų buvę labai kruopščiai ginami ir linkę pasikliauti kvotomis.
- „Seksizmas“, „rasizmas“, „nepakantumas kitoniškumui“, „stigmatizavimas“ – štai sąvokos, kuriomis ženklinami politinio korektiškumo gynėjų taikiniai. Ar pats politinis korektiškumas šiandien nevirsta raganų medžiokle, prievarta ir nepakantumu?
- Paprastas atsakymas – taip, virsta. Todėl, kad priemonės, ginklų arsenalas, kurį turi kovotojai už politinį korektiškumą, yra didelis ir veiksmingas. Tai – kad ir Baudžiamojo kodekso straipsniai, leidžiantys įpaišyti žmogui teistumą įžeidimo ar net įsižeidimo pagrindu. Juk įžeidimo turinys yra dažniausiai vertinamas būtent įsižeidusiojo. Dabartinė teismų praktika liudija, kad debatams palikta mažai vietos. Tokie kriterijai, kaip mažareikšmiškumas arba proporcingumas, retai vertinami – žiūrima tik to, kad žmogus įsižeidė.
Kitas dalykas – kovotojų už politinį korektiškumą balsui skambant gan garsiai, galima nesunkiai net ir neteisminiu būdu padaryti poveikį, ypač žmonėms, susijusiems su kultūra, menu, atribojant juos nuo finansavimo ar apsunkinant galimybes naudotis tomis pačiomis gėrybėmis, kurias turi kiti. Nesakau, kad kažkas labai nori kovoti su tais, kurie kalba kitaip: tiesiog pinigus skirstantys žmonės dėl šventos ramybės nusprendžia kam nors nebeužsakyti paslaugų, turinio, renginių.
- JAV turbūt yra puikus pavyzdys, kaip įsidarbinimo ar universitetinių studijų kvotos juodaodžiams virto pačių ginamųjų darbo rinkoje problema.
- Be abejo.
- Lietuvos tikrovė su rasine diskriminacija gal ir nelabai susijusi, bet štai moterų kvotos ir formaliai, ir neformaliai įsitvirtina – kad ir politiniame gyvenime. Ar kvotos moterims, jūsų manymu, yra naudingos jas įvedančioms (ar galvojančioms įvesti) institucijoms ir visai Lietuvai?
- Nemanau, kad iš to kas nors laimėtų. Mano įsitikinimu, kvotų įvedimas yra toks stiprus ir bukas ginklas, kad jį galima pateisinti tik visiškai patriarchalinėje, seksistinėje visuomenėje, kuri Lietuvoje gal ir buvo prieš kokius tris dešimtmečius, kai žmonėms buvo dar neįprasta matyti moterį prie automobilio vairo.
Šiuo metu, man regis, moterys yra pasiekusios tokį sveiką atstovavimo lygį visose grandyse, kad nebėra tokios didelės problemos, per kurią reikėtų daužyti tokiu dideliu plaktuku. Lietuvoje moterys eina aukštas pareigas ir politikoje, ir žiniasklaidoje, ir verslo įmonėse. Gal tik statybos įmonėse ir autoremonto dirbtuvėse yra ryški vadovų vyrų dauguma, bet nemanau, kad taip nutiko dėl seksistinių nusistatymų.
- Pastaruosius porą dešimtmečių populiarioji kinematografija vis dažniau rodo moteris kariūnes, spardančias užpakalius augalotiems raumeningiems vyrams ir ginančias nuo gyvenimo negandų savo jautrius, gležnus partnerius. Ką apie tai manote?
- Audiovizualinių menų, kaip ir knygų, pagrindinė auditorija yra moterys. Tai – skaitanti, žiūrinti, filmus besirenkanti auditorija. Pagal visus tyrimus, kai vyras su moterimi eina žiūrėti filmo, dažniau tai yra moters sprendimas.
Vakaruose – o tai prasisunks ir į Lietuvą – vartojimo prekių reklamoje dažnai rodoma kandi, išmani, šmaikšti moteris ir visiškas mazgotė vyrelis, komiškai tipenantis iš paskos. Jam pasakoma, ką daryti ir kas dabar bus. Vyrai į tas reklamas, esu tikras, beveik nekreipia dėmesio, o moterims jos patinka. Lygiai taip yra apibrėžiami filmų personažai ir rašomi scenarijai. Anksčiau to buvo mažiau – turiu galvoje moteris, spardančias uodegas neryžtingiems, negudriems vyrams.
- O kaip vertinate Holivudo filmuose tarp vikingų ar, tarkime, elfų vis dažniau pasirodančius juodaodžius? Kas tai per reiškinys?
- Man atrodo, kad šie sprendimai yra daromi dėl šventos ramybės. Mums su jumis gali atrodyti absurdiška, kad kas nors gali skųstis dėl juodaodžių aktorių nebuvimo filme apie vikingus. Tačiau tokiais atvejais būna tikrai daug nusiskundimų ir keliamo vėjo.
Vienas pavyzdys – kai tik pasirodė žaibiškai išpopuliarėjęs serialas „Friends“ („Draugai“), panašiu metu rodytas Britanijoje ir Amerikoje, viename dienraštyje buvo paskelbtas griausmingas juodaodžių bendruomenės veikėjo straipsnis, kurio autorius įrodinėjo, jog tai – iš esmės rasistinis šou. Mat šiame komedijos žanro seriale yra šeši baltaodžiai ir niekaip nenušviečiamas juodaodžių gyvenimas Niujorke, jų socialinės problemos. Tarytum humoro serialui būtų privalu atspindėti visus gyvenimo aspektus. Būtų tas pat, jei Lietuvoje kas nors parašytų, kad seriale „Moterys meluoja geriau“ nepakankamai atvaizduojami žemdirbiai, jų triūsas ir rūpesčiai.
Kitas pavyzdys – didelis ir griausmingas straipsnis viename iš Amerikos muzikinių žurnalų prieš maždaug 15 metų. Jame buvo rašoma, kad švedų grupė ABBA esanti rasistinis ansamblis, kurio turėtų būti gėda klausytis beprasidedant XXI amžiui. Visas straipsnis buvo ne apie muzikinius privalumus ar trūkumus, o apie tai, kad ABBA esanti pabrėžtinai baltųjų kultūros elementas.
Šie dalykai skamba absurdiškai, bet įsivaizduoju, kad kino studija paiso savo rizikų ir stengiasi jų tokiais būdais išvengti. Visai neseniai sužinojau, kad populiarusis serialas „Sopranai“ vienoje iš JAV valstijų pasipiktinusių italų bendruomenės atstovų buvo tampomas po teismus. Mat jie rado įstatymuose draudimą šaipytis nacionalinės priklausomybės pagrindu. Pirmosios instancijos teisme jie gan sėkmingai argumentavo, jog tai – kūrinys, besišaipantis iš italų kilmės amerikiečių. Tik aukštesniosios instancijos teisme po ilgo bylinėjimosi ir nejuokingų išlaidų pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas.
Tokia yra realybė. „Sopranų“ serialo kūrėjai – HBO – turi pakankamai resursų, bet juk ne visi turinio kūrėjai gali tuo pasigirti. Ir tuomet dėl rizikos prasideda savicenzūra arba jūsų minėtas saugiklių įvedinėjimas. Panašių pavyzdžių būta ir daugiau. Antai Britanijoje buvo rodoma laida vaikams, kurios veikėjai gyvena tolimame Škotijos Tobermorio miestelyje. Tarp veikėjų buvo visų pagrindinių etninių mažumų ir net keli neįgaliųjų atstovai. Veikėjų, kurie atrodė kaip škotai, buvo ne daugiau kaip 15 proc. Tai buvo laikoma norma.
Dar dirbdamas BBC buvau Glazge, kur vietinės BBC televizijos prodiuserė, kurianti serialus, man pasakojo, su kokia problema ten susiduria. Pasirodo, autentiškų juodaodžių aktorių, kalbančių su škotišku akcentu, tėra vienetai, ir jie visi – „rezervuoti“ pusei metų į priekį, nes kiekviename seriale jie turi vaidinti kokį nors vaidmenį. O jei atsivežtų iš Londono tokių, kurie nekalba su škotišku akcentu, atsirastų pavojus būti apkaltintiems atmestinai parodžius juodaodį.
- Seriale apie nuožmius piratus „Black Sails“ („Juodosios burės“) vienas pagrindinių veikėjų – legendinis piratų kapitonas Flintas įsimyli britų lordą ir ima su juo bučiuotis. Ar tai irgi yra duoklė politinio korektiškumo kovotojams?
- Tai – ta pati tendencija. Norima parodyti seksualines mažumas kaip normalius žmones – nes jie yra visuomenės dalis, normalūs žmonės – ir kartu natūraliai įpinti juos į siužetą. Tai labai sunkiai pavyksta. Nes tikrovėje jų seksualiniai pasirinkimai sąlygoją bendravimo aplinką, tai, kokius darbus jie dirba. Tačiau scenaristai, kūrėjai vengia tai atspindėti – parodyti seksualinių mažumų atstovus jiems įprastuose vaidmenyse, amplua, antai kūrybinės profesijos atstovo, kirpėjo, drabužių dizainerio, nes tuoj bus apkaltinti stereotipizavimu.
- Ir visa tai taip pat yra politinio korektiškumo kontekstas?
- Taip, tai – politinio korektiškumo kontekstas, ir tai niekuo iš esmės nesiskiria nuo to kūrėjų ribojimo, kuris būdavo totalitarinėse visuomenėse, kaip antai SSRS, kur, kuriant filmus apie teisėsaugą, galiojo labai griežtos nuostatos, su kokiais charakterio tipais reikia tapatinti teisėsaugininkus. Visi ano meto režisieriai žinojo, kad nepaprastai sunku teisėsaugininkui suteikti kad ir kruopelytę žmogiškų bruožų ir kad vienintelis leidžiamas charakterio trūkumas – tai, kad jis per sunkiai dirba ir per daug myli teisybę. Jo vienintelis trūkumas galėjo būti tas, kad jis sėdi darbe iki 23.00 val., ir šeima jo beveik nemato.
Visi jūsų išdėstyti pavyzdžiai yra kūrėjų pasirinkimo ribojimo pavyzdžiai. Žinoma, kūrėjo laisvė visada yra kažkiek ribojama. Antai JAV po Antrojo pasaulinio karo kine griežtai ribota viskas, kas buvo bent kiek panašu į seksualumą ar santuokinę neištikimybę. Režisieriai ir scenaristai sukosi, kaip galėjo. Indijos kine aktoriams iki šiol, regis, negalima bučiuotis. Todėl palankumą ar aistrą ten reikia rodyti...
- Šokant ir dainuojant?
- Dainuojant ir šokant, ir jie dažniausiai negali sustoti dainavę ir šokę. Nesakau, kad dėl to aš džiaugiuosi, bet priimu tai kaip gyvenimo faktą: kūrėją visada kažkas riboja. Kadangi meno kūrėjai vis glaudžiau susiję su didžiaisiais ir mažaisiais reklamdaviais, daugelis didžiųjų aktorių taip pat tampa didžiųjų prekės ženklų reklaminiais veidais. Sutartys būna ilgalaikės, atnešančios daug daugiau pinigų ir finansinės nepriklausomybės nei patys filmai. Todėl jiems tenka galvoti apie tai, kas bus, jei didelis prekės ženklas nebenorės savęs sieti su tam tikru elgesiu, įvaizdžiu, siužetu.
Reklamdaviai ir didžiosios kino studijos – turinio gamintojai – yra, kad ir ką jie sakytų, labai jautrūs dideliems protestams, o protestą organizuoti nėra sunku. Valstybės mastu gal nebent Izraelis yra pratęs prie raginimų nepirkti jo produkcijos ar pan., bet didžiosios korporacijos yra jautrios ir linkusios atsiriboti net ir nuo nebūtinai neigiamų dalykų: pakanka prieštaringų vertinimų.
- Organizuotas musulmonų radikalizmas visame pasaulyje kyla į kovą prieš Vakarų civilizacijos vertybes. Bet nuolat skamba balsai, draudžiantys minėti islamą terorizmo grėsmės kontekste. JAV prezidentas Barackas Obama apie islamo kovotojus pabrėžtinai sako „žiaurumo ekstremizmas“, užuot sakęs „radikalusis islamas“. Kas tai per reiškinys ir kur link jis veda?
- Kiekviena religija pereina paauglystės, brandos ir senėjimo laikotarpius. Krikščionybė sulaukė brandos arba net senėjimo, o islamas yra jauna religija, kuri dabar yra ten, kur krikščionybė buvo Viduramžiais ar inkvizicijos epochoje. Islamo pasaulyje aršiai reiškiami religiniai įsitikinimai, ir kuo aršiau, tuo geriau. Ir abejonė, ir pliuralizmas yra silpnumo požymiai.
Tam radikalizmui bandoma priešinti pliuralizmą, toleranciją, daugiakultūriškumą – t.y. tuos dalykus, kuriuos daugelis islamo išpažinėjų niekina. Akivaizdu, kad vakariečių naudojamos priemonės yra neefektyvios. Kai net JAV prezidentas jaučiasi nepatogiai, ir vietoje aiškaus pasakymo parengiamas eufemizmų rinkinukas, naiviai tikintis, kad dėl to bus geriau ir žmonės neįsižeis, mes ir turime tokius rezultatus.
Reikia nepamiršti, kad Vakarų Europoje išeiviai iš islamiškų šalių yra tie, kurie užtikrina gyventojų skaičiaus augimą. Dar prieš keletą metų žmonės išpūsdavo akis ir klausdavo – kaip taip gali būti, sužinoję, kad Belgijoje populiariausias registruojamas naujagimio vardas – Mohamedas. Bet tai yra faktas. Taip yra todėl, kad, nors išeiviai iš islamiškų šalių sudaro mažumą, senieji Belgijos gyventojai nenori gimdyti vaikų. Jie nenori, o kiti pagimdys.
Iš to ateina gan didelis religijos ir to, kas su ja susiję, veržlumas. Tie žmonės nesijaučia esą radikalus ir indoktrinuotas islamiškas jaunimas. Jų akimis jie yra tiesiog – jaunimas. Paryžiaus priemiesčiuose, jau nekalbant apie Marselio, kur bijo rodytis net policija, tie žmonės, dažniausiai – išeiviai iš Šiaurės Afrikos, jaučiasi kaip „titulinė nacija“. Tiesiog tai yra tas gyvenimas, kurį jie mato.
Kai bendruomenėje yra radikalizuoti keli žmonės, ir jie – išimtis, daug kas pagalvos, ar tikrai yra normalu ruoštis šventajam karui ar susisprogdinimui. Bet kai tuo pačiu užsiima visi, kuriuos pažįsti, atsiranda normalumo jausmas. O tas normalumo jausmas lydi daugelį baisių istorijos įvykių. Jis lydėjo ir Holokaustą: atrodė, kad „visi taip elgiasi“, „dabar tokie laikai“. Su tuo susijęs ir atlaidumas.
Kol kas teigiamų pokyčių nematau. Man atrodo, kad kuo labiau Vakarų civilizacija gūšis savo kiaute ir bijos ištarti žodį, tuo labiau tai skatins radikalizavimąsi ir raganėjimą tų žmonių, kurie yra visiškai įsitikinę savo teisumu. Ir nepamirškime, kad tie žmonės nesidrovėdami naudoja visas komunikacijos priemones – ir internetą, ir religines bendruomenes, kuriose pamokslų niekas necenzūruoja.
Komiška, kai kur nors Londono centre eilinį penktadienį įrašomas vienas iš tų pamokslų, raginančių susirinkusiuosius naikinti šalį, kurioje jie gyvena, paskui tai įkeliama į internetą ar patenka į žiniasklaidą, ir tik tada visi pradeda baisėtis: Dieve mano, kaip taip gali būti. Bet juk panašūs dalykai čia vyksta kiekvieną penktadienį. Tiesiog jūs apie tai nežinote, nes ta bendruomenė yra gana uždara. Jūs apie tai sužinote, kai kas nors sprogsta, žūsta. Tada susizgrimbama: „O juk jie tikrai galvoja ne visai taip, kaip mes“.
Šis drovumas neveda į problemos sprendimą. O juk problema iš tikro yra ir ji savaime neišsispręs: tai – civilizacijų ir vertybių susidūrimas.
- Ar galime apibendrindami teigti, kad augantys politinio korektiškumo reikalavimai, besipučianti savicenzūra plečia Vakarų civilizacijos šalyse ir absurdo, idiotizmo, ir nesaugumo erdvę?
- Taip. Iš esmės tai silpnina visuomenę. Mokslo įrodyta, kad, kai kūdikis yra pernelyg apsaugotas nuo infekcijų ir bakterijų, kai viskas pernelyg dezinfekuojama, tai anksčiau ar vėliau paveikia vaiko imunitetą. Dažniausiai – anksčiau. Neįmanoma visur be galo įvedinėti saugiklius, nepaveikiant sistemos sugebėjimo pačiai apsisaugoti.
Jei žmonės įpras prie to, kad tiek daug dalykų negalima sakyti ir vadinti savo vardais todėl, kad taip yra nurodyta, o ne todėl, kad egzistuoja vidiniai svertai – padorumo, skonio, tikslingumo, jei mes nuolatos imperatyviai nustatinėsime ribas, tai visuomenė ilgainiui praras savo įgimtą, išauklėtą arba civilizacijos duotą galimybę priimti sprendimą. Juk šiurkštus juokas gali tikti vienoje situacijoje ir netikti kitoje, o Dievas mums davė protą tam, kad šias situacijas atskirtume.
Man didžiosios vertybės yra protas ir laisva valia. Laisva valia numato ir dideles atsakomybes, bet ji turi būti, kad ja galėtum naudotis. Politinis korektiškumas, mano manymu, vis dažniau tveria tvoras, ir tveria jų tiek, kad kumeliukas greitai gali pamiršti, kaip laigyti.