Diskusijoje dalyvavo Viešosios politikos ir vadybos instituto partnerė, tyrėja dr. Dovilė Jonavičienė, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henkė, Vilniaus universiteto filosofijos fakulteto doktorantas Vytautas Sinica, verslo konsultantė, Pasvalio „City Alumni“ lyderė Ona Montrimienė, teisininkas, „Global Shapers Vilnius“ narys Rytis Valūnas. Diskusiją moderavo LRT žurnalistas Mindaugas Jackevičius.
Pilietybė – tapatybės dalis?
Ar apskritai pilietybės turėjimas reiškia ir žmogaus tapatybę? D. Henkės nuomone, pilietybė nėra lygi tapatybei, tačiau yra jos dalis. „Pilietybės išlaikymas yra vienas iš būdų išlaikyti tapatybę, net ne pats svarbiausias, bet vienas jos segmentas. Tapatybei taip pat priklauso kalba, tradicijos, nesvarbu, kur mes gyvename. Matome pavyzdžių, kai žmonės gimę Kanadoje ar Amerikoje, yra išlaikę lietuvišką tapatybę. Mums ir Lietuvai labai svarbus kiekvienas lietuvis, kai gyvename globaliame pasaulyje, kur visos tautos susimaišo ir reikia branginti kiekvieną pilietį“, – kalbėjo ji.
V.Sinica, priešingai, teigė matantis pilietybę ir tapatybę kaip visiškai atsietus dalykus. „Pilietybė yra teisinis dalykas, susikuriamas racionalus santykis tarp valstybės ir piliečio, kurį gali įgyti ir taip pat gali ir prarasti. Niekaip nematau, kaip pilietybės neturėjimas tapatybę naikintų“, – sakė jis, pateikdamas žydų tautos pavyzdį, kurie du tūkstančius metų sugebėjo išlaikyti tvirtą tapatybę, neturinčią nieko bendro su pilietybe.
Signalas išvykusiems lietuviams
Dr. D. Jonavičienės nuomone, jei referendumas dėl dvigubos pilietybės įvyktų ir būtų nubalsuota teigiamai, tai galėtų prisidėti prie žmonių, gyvenančių emigracijoje, skatinimo sugrįžti. „Sprendimas grįžti paprastai yra emocinis veiksmas. Kodėl žmonės grįžta į Lietuvą? Nėra to, kad daug uždirbsiu ir geras paslaugas gausiu, nors galbūt ir gaus, bet grįžta dėl nostalgijos, šeimos, artimųjų. Šiame kontekste referendumas irgi bus emocinis veiksmas: jei jis neįvyks, ar sprendimas bus neigiamas, visi esantys užsienyje, išgirs kaip atstūmimą, kad Lietuvai mūsų nereikia. Ar mes norime tam milijonui svetur gyvenančių lietuvių pasakyti, kad mes nelabai jūsų laukiame?“, – kėlė klausimą ji.
V.Sinica laikėsi priešingos pozicijos: jis galvoja, kad dvigubos pilietybės įteisinimas kaip tik būtų ženklas emigrantams negrįžti į Lietuvą. „Dvigubos pilietybės pavertimas masine paskatintų likti, o ne grįžti. Bet kuris žmogus, kuriam iškyla dilema, išsaugos pirmąją pilietybę ar ne, o tai paprastai įvyksta natūralizuojantis kitoje šalyje, kokiais septintais ar aštuntais ten gyvenimo metais, tai daro todėl, kad investuoja į tolimesnį gyvenimą toje šalyje. Dėti pastangas nėra prasminga, jei žadi grįžti į Lietuvą. Tad tokia investicija programuoja ilgesnį pasilikimą ten, o o sociologinis faktas, kad kuo ilgiau žmonės gyvena užsienyje, tuo rečiau grįžta. Tad dviguba pilietybė yra tik raminimo instrumentas, kad nepraradome milijono žmonių, patvirtiname sau, kad lietuviai vis dar Lietuvoje, kas būtų fikcija, o fikcijos nėra gerai“, – kalbėjo jis.
Vėliau V. Sinica pridūrė nemanantis, kad jei referendume būtų nubalsuota neigiamai, tai būtų priimta kaip atstūmimas. „ Tai yra status quo: jei nuspręsime ne, tiesiog liks kaip yra, nebent tie žmonės jau dabar jaučiasi atstumti, – sakė jis. – O dėl to emocinio momento, kurio tikrai nenuvertinu, žinant tai, kiek politiškai ir tautiškai sąmoninga Lietuvos visuomenė, neabejočiau, kad tas ryšys su šeima, artimaisiais, jiems yra svarbesnis nei tokia abstrakcija kaip valstybė“.
Kokios teks pareigos?
O. Montrimienė prisipažino prieš diskusiją turėjusi tvirtą nuomonę už dvigubos pilietybės įteisinimą, tačiau vėliau dėl to sudvejojusi. Ją susimąstyti privertė priešingos pusės argumentai ir klausimai, pavyzdžiui, o kaip bus, jei kils karas tarp šalių, kurių pilietybes žmogus turės, arba kam dvi ar daugiau pilietybes turintis žmogus turėtų mokėti mokesčius?
„Kaip su mokesčiais, jei vienoje moku, būdama sąžininga, ir kitoje turėčiau mokėti? Bet yra sužaidžiama, kad vienoje mokama, kitoje nutylama, kad mokama. Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“, – kėlė klausimus ji.
R. Valūnas neslėpė, kad klausimų tikrai dar labai daug, ir viskas priklausytų nuo susitarimo. Pavyzdžiui, JAV apmokestina visus savo piliečius, nesvarbu, kur jie gyventų. „Man yra tekę konsultuoti vieną JAV pilietį, lietuvių palikuonį, kuris atsisakė JAV pilietybės ir įgijo Lietuvos dėl ekonominių sumetimų“, – pasakojo jis.
Skirtingos praktikos susiklosto ir dėl karo prievolės ar balsavimo teisės. „Kai kuriose šalyse teisę balsuoti prarandi vos išvykęs, kitur – pragyvenęs svetur penkiolika metų. Tad dar yra visa eilė klausimų. Dar vienas jų, kad kalbame apie tautybę, iš esmės nacionalinį identitetą ir tapatybę, kai tautinio identiteto sąvokos pradeda blukti. Turime milijonus, kurie identifikuoja save pasaulio piliečiais, skaitmeniniais klajūnais, ar tokiame kontekste reikia branginti Lietuvos pilietybę ir priimti juos į glėbį?“, – klausė R. Valūnas.
Svarbiausia – ateiti balsuoti
D.Henkė atkreipė dėmesį, kad galimybė įgyti dvigubą pilietybę svarbiausia tiems, kurie išvyko iš Lietuvos po 1990 metų: kiti ir taip gali tai padaryti. Kad tai svarbu ir jaunajai kartai, net negyvenusiai Lietuvoje, rodo ir jos asmeninis pavyzdys. „Aš apie 26-27 metus negyvenu Lietuvoje. Savo dukrai, kurią vesdavau į lietuvių mokyklą, su kuria atostogaudavau Lietuvoje, visada sakydavau, kad ji yra 50 proc. lietuvė ir 50 proc. vokietė, nes turi lietuvę mamą ir vokietį tėvą. Bet kai ji užaugo, ji man pasakė, ne, aš esu 100 proc. lietuvė ir 100 proc. vokietė. Tad pagalvokime apie tokius žmones, kurie yra mūsų ateitis“, – kvietė ji.
Baigdama diskusiją ji paragino visus balsuoti ir nuspręsti, kaip toliau atrodys Lietuva ir prisipažino pasigendanti aiškios valdžios atstovų pozicijos šiuo klausimu. „Nelabai girdime, nors kai kuriems būtų labai svarbu. Juk kiti net įsirašė tai į partijų programas, tad būtų svarbu, kad jie vieningai pasisakytų tuo klausimu, gal tai suvienytų tautą. Visus kviečiu paraginti kaimynus, draugus, tiesiog dalyvauti gegužės 12 dieną pačiame referendume ir rinkimuose“, – kalbėjo D.Henkė.
R.Valūnas pabrėžė, kad iki to laiko būtina gerai išaiškinti visuomenei, ką reiškia referendume pateikiama formuluotė. „Mes renkamės referendumuose ne pagal tai, ką galvojame, o pagal tai, kaip jaučiame. Tad sugebėjimas paaiškinti, ką reiškia ta formuluotė, labai svarbus, nes galiausiai lems emocijos“, – sakė jis.