Nuo pat karo pradžios tokia situacija kartojosi nuolat: Ukraina prašė, maldavo, reikalavo ir kitaip bandė gauti ginkluotės ir karinės technikos iš Vakarų – kaip galima greičiau, bent nedidelį kiekį. Iš pradžių skambėjo griežtas „ne“, tada pasipildavo begalė pasiteisinimų, nerišlaus mykimo ir klausimo vengimo, kol galiausiai, vėluojant kelis mėnesius ar ilgiau pasigirsdavo „taip“.
Tokia padėtis buvo ir su salvinės ugnies sistemomis HIMARS, kurias pernai vasarą JAV sutiko perduoti tik tada, kai Vašingtonas esą pajuto, kad Ukraina tam pasirengusi,
Panaši istorija nutiko ir su tankais, apie kurių perdavimą ukrainiečiams Vokietija, o ir JAV iš pradžių nė nenorėjo girdėti.
Imta įtarinėti Vokietiją, kodėl ši delsia – ar tik nebus susimokiusi su rusais, Vokietijos pozicija atsidūrė dėmesio centre ir tapo nemaloniai stebinanti, nuvilianti, tiesiog apgailėtina. Net jei Berlynas ir turėjo savų argumentų, o galiausiai nusileido dėl tankų, ypač kai iniciatyvą parodė amerikiečiai, bendras vėlavimo braižas kitose Vakarų šalyse išliko panašus. Karas Ukrainoje įstrigo, bet net ir po pusantrų metų, regis, kartojamos tos pačios klaidos.
Pavyzdžiui, Belgija iš pradžių taip pat ieškojo ir rado pasiteisinimų, kodėl negali perduoti savaeigių haubicų M109, o galiausiai viskas baigėsi tuo, kad haubicas perpirko Jungtinė Karalystė ir galiausiai atidavė Ukrainai. Tačiau sugaišti keli brangūs mėnesiai.
Panašiai viskas klostėsi ir su belgiškais tankais Leopard 1, kurių nenorėta perduoti tiesiai, tačiau galiausiai Vokietijos ginkluotės koncernas „Rheinmetall“ iš Belgijos kompanijos „OIP Land Systems“ įsigijo 50 „Leopard 1“ tankų, juos po modernizacijos perduos Ukrainai.
Dabar panaši istorija klostosi su naikintuvais F-16: iš pradžių JAV priešinosi tokių lėktuvų perdavimui, o prezidentas Joe Bidenas netgi atvirai pasakė „ne“, po kelerių mėnesių JAV pakeitė nuomonę.
Tiesa, vis tiek pažerta sąlygų: Ukraina negalės naudotis šiais lėktuvais veržtis į Rusijos geografinę teritoriją, tačiau visur Ukrainoje ir jos teritorijoje, kur yra Rusijos kariai, jie galės naudoti šiuos naikintuvus. Kita sąlyga susijusi su pačios tarptautinės koalicijos suformavimu: JAV nenori lyderiauti, t.y. pirmoji tiekti šiuos naikintuvus, bet neprieštarauja, kad tai pirmosios darytų F-16 turinčios šalys.
Kaip ir tankų koalicijos atveju ledus gali pralaužti viena ar kita valstybė. Naikintuvų klausimu gali būti netikėta šalis, pavyzdžiui, Prancūzija, kurioje jau nuo pavasario sklinda gandai apie besimokančius ukrainiečių lakūnus, kuriems skirti naikintuvai „Mirage 2000“.
Šie naikintuvai jau seni ir atitarnavę Prancūzijos oro pajėgose, todėl laikomi tik atsargoje, tačiau jie yra taip pat pajėgūs, kaip ir dabartiniai ukrainiečių orlaiviai. Vis dėlto „Mirage 2000“ turi ir privalumų: jie yra universalūs, todėl gali gabenti išmaniąsias bombas, raketas „oras-oras“, o taip pat ir kruizines ar priešlaivines raketas. Ir svarbiausia yra tai, kad norint įsigyti šių orlaivių, kitaip, nei F-16 atveju, nereikia JAV leidimo, tik Prancūzijos. Sulaukus „Mirage 2000“ būtų gautas ne šiaip naujas ar papildomas pajėgumas, bet ir būtų pralaužti ledai kitoms šalims galiausiai tiekti naikintuvus.
Bet vėlgi – nepaisant sudarytos naikintuvų koalicijos, ir taip ilgai truksiantys mokymai jau vėluoja. Net jei ginkluotės trūkumas nėra vienintelė įstrigusio kontrpuolimo priežastis, akivaizdu, kad karinės pagalbos klausimai ne veltui kursto aistras.
Priešinasi, stabdo, o tada pakeičia nuomonę
Paaiškinimų, kodėl tokia erzinanti padėtis nuolat kartojasi, išties netrūksta. Esą Vakarai nenori „išprovokuoti Rusijos“, baiminasi žadėtos Kremliaus eskalacijos – juk į kiekvieną naujos vakarietiškos ginkluotės siuntimą Rusija reaguoja tulžingais pažadais „deramai atsakyti“.
Sąmokslo teorijų mėgėjai netgi kelia versijas, jog Vakarai, ypač Vokietija nenori įstumti Kremliaus režimą į kampą, iš kurio teliks tik vienas – branduolinio ginklo panaudojimo kelias. Todėl neva ir nenorima, kad ukrainiečiai pasiektų pergalę greitai – geriau jau paliaubos abiems pusėms išsekus.
Toks požiūris į Vakarų šalis, kurios neretai neslepia atvirų abejonių ukrainiečių gebėjimais valdyti modernią vakarietišką ginkluotę ir įrangą gali kelti šypseną arba erzinti – į visą tai ukrainiečiai piktai numoja ranka, o ir pažeria savų argumentų bei priekaištų.
Tai, kad laiku neatkeliaujanti ar nepakankamais kiekiais pristatoma Vakarų karinė parama Ukrainai lemia šimtų ir tūkstančių ukrainiečių gyvybes, regis, niekam Vakaruose nedaro įspūdžio. Ar tai nėra geriausias įrodymais, kokie bailūs, ciniški ir veidmainiški yra Vakarai? Bet tai nėra visiška tiesa, nes galiausiai pakeisti nuomonę priverčia Ukrainos sėkmės istorijos arba barbariškos Rusijos atakos.
Pavyzdžiui, kai pernai vasarą Ukrainai paneigė prognozes ir greitai išmoko naudoti salvinės ugnies sistemas HIMARS, išmanias haubicas PzH2000, „Cesar“ ir kitas, kaip mat atkeliavo papildomi šios ginkluotės paketai.
Dar pernai pavasarį JAV aiškino, kodėl Ukrainai negalima perduoti oro gynybos sistemų „Patriot“, bet rudenį, Rusijai nusitaikius į Ukrainos kritinę infrastruktūrą – elektrines, pastotes, JAV ir Vokietija greitai pristatė šias sistemas į Ukrainą, išmokė ukrainiečius jomis naudotis, o galiausiai stebėjosi, kaip Ukrainos kariškiai jau numušinėjo pažangiausias rusiškas aerobalistines raketas „Kinžal“ ir „Patriot“ baterijomis sėkmingai gynė Kyjivą.
Kad ir kokie „kas būtų buvę, jeigu būtų buvę“ dabar dar besklando viešojoje erdvėje, esą, ką Ukraina būtų galėjusi padaryti su dabar turima vakarietiška ginkluote jau pernai ar netgi 2021-ųjų pabaigoje, esą gal tai netgi būtų padėję užkirtusi kelią pačiam atviram karui, dabar belieka nuryti kartėlį, bandyti pasimokyti ir judėti toliau. Juo labiau, kad ne viskas yra Vakarų kaltė.
Netikėta kliūtis – kalbos barjeras
Pavyzdžiui, istorija su naikintuvais F-16 viešojoje erdvėje neretai pristatoma vienpusiškai: ukrainiečiai prašo naikintuvų, o JAV ir kitos koalicijos partnerės dvejoja, delsia, laužosi. Tačiau „The Washington Post“ paviešinta informacija rodo ir kiek kitokį vaizdą.
Pavyzdžiui, pažymima, kad mokytis vakarietiškais naikintuvais pasiruošę tik 6 ukrainiečių pilotai, o dar du laikomi rezerve. Ir jų parengimas užtruks iki kitos vasaros. Kodėl taip ilgai ir kodėl tik tiek pilotų? Priežastis gana banali: kalbos barjeras.
Pasirodo, kad iš 32 ukrainiečių atrinktų pilotų tik 8 išlaikė anglų kalbos egzaminus patenkinamai, bet artimiausius kelis mėnesius vis tiek privalės gludinti kalbos įgūdžius. Atrodo, kas čia tokio, tos anglų kalbos žinios, juk pilotai rengiasi valdyti naikintuvą, o ne raiškaus skaitymo anglų kalba šou?
Tačiau tiek bendros žinios, tiek specifiniai terminai, ypač kalbant apie pažangią vakarietišką aviacija yra kritiškai svarbūs, norint saugiai naudotis naikintuvais. Pavyzdžiui, Danija iš viso nesutinka mokyti vien pilotų – universaliai pilotų naudojamą anglų kalbą puikiai išmanyti privalo ir lėktuvus prižiūrinčios bei remontuojančios techninio personalo komandos.
Naikintuvas nėra tas pats, kad HIMARS ar tankas – jeigu pastarieji sausumoje sugenda, visada galima juos pataisyti, o blogiausia, kas gali nutikti – jie nešaudys, nevažiuos. Perduotą šarvuotąją techniką bus galima pataisyti vietoje arba saugioje šalyje.
Tuo metu vienas neteisingai įsuktas varžtelis jau gali baigtis ne šiaip tragedija. Dėl nepataisomo gedimo pakilti negalintis ar dar blogiau – ore sugedęs naikintuvas gali pražudyti ne tik pilotą, bet ir nubraukti visą tą kelių mėnesių brangų darbą, investicijas į paties orlaivio ir jo įgulos parengimą.
Tad gali pasirodyti keista, kodėl ukrainiečiai nepasirūpino, kad jų pilotai turėtų pakankamai realių kalbos įgūdžių – jei naikintuvų norėta dar pernai, kalbos tobulinimo kursai ir egzaminavimas galėjo ir baigtis dar 2022 metais. Kita vertus, ukrainiečiai argumentuoja, kad dėl vykstančio karo nebuvo kada tobulinti kalbos įgūdžius, o ir ekspertų, išmanančių specifinę terminologiją trūko.
Realybė yra ta, kad minėtų naikintuvų teks palaukti. Net ir ir išmokę jais valdyti ukrainiečiai dar turės išmokti ir taktinių gudrybių, t.y. kaip efektyviausiai išspausti F-16 privalumus.
Kelia sąlygas, kurių Ukraina priversta laikytis
Vis dėlto net ir tuomet, kai, regis, viskas yra ranka pasiekiama, Vakarai dar įveda savų apribojimų. Pavyzdžiui, Vokietijoje kilusios diskusijos dėl kruizinių raketų „Taurus“ perdavimo iš pradžių sulaukė tipiško vokiečiams sumaišties bei pasiteisinimų kokteilio. Iš pradžių „Taurus“ atmesta dėl galimos eskalacijos – naudojamas tas pats „tik neerzinkime Rusijos argumentas“.
Galiausiai Vokietijos kancleris Olafas Scholzas iškėlė sąlygą dėl raketų Ukrainai. Gynybos ministras Borisas Pistorius esą paprašė „Taurus“ gamintojų į sparnuotąsias raketas integruoti taikinių programavimo apribojimą. Techniniai pakeitimai neleistų Ukrainai su šiomis raketomis rengti atakų prieš Rusijos teritoriją.
Esą kancleris O. Sholzas pritars „Taurus“ perdavimui tik tuomet, kai įsitikins, kad raketos techniškai modifikuotos. Iki šiol vyriausybės šaltiniai teigė, kad kancleris sutiks perduoti sparnuotąsias raketas tik tuomet, jei JAV skirs Kyjivui ATACMS tipo ilgojo nuotolio raketų.
Dėl pastarųjų JAV iki šiol dvejoja. Bet kuriuo atveju ukrainiečiai laikosi ankstesnių pažadų dėl perduotų vakarietiškų raketų panaudojimo prieš taikinius Rusijoje – modifikacijos buvo nustatytos tiek HIMARS raketoms, o tas pats pasakytina apie britų „Storm Shadow“ ir prancūzų „Scalp“ kruizines raketas.
Jų šūvio nuotolis gali siekti 500 km, t.y. paleistos iš Ukrainos-Rusijos pasienio jos jau dabar teoriškai galėtų pasiekti Maskvą, bet Ukraina laikosi visų šių įsipareigojimų. Jei atakos prieš Rusijos sostinę ir vykdomos, tai tik ukrainietiškais dronais.
Visuomet galima kelti klausimą ir abejoti tokia logika. Juk kuo išties skiriasi dronų ir kruizinių raketų atakos, ypač simbolinės, jei vykdomos prieš Rusijos gilumoje esančius karinius objektus, pavyzdžiui, Ukrainą atakuojančių bombonešių bazes?
Tai, kad naudojama vakarietiška ginkluotė rusams nėra jokia naujiena ar didelis skirtumas, kur ji naudojama – juk jei Kremlius laiko Chersono ir Zaporižės sritį ar juo labiau Krymą Rusijos dalimi, tai vakarietiškos kruizinės ir kitos raketos jau seniausiai atakuoja Rusijos teritoriją, bent jau žiūrint iš Maskvos perspektyvos. Tad kur tas žadėtasis baisus Kremliaus atsakas?
Argumentai primena tas pasakas, kurias kartojo Berlynas pernai vasarą, kai atsisakymą tiekti tankus Ukrainai argumentavo, esą tai yra puolamoji ginkluotė ir gali būti panaudota prieš Rusiją, šios šalies teritorijoje. Tai buvo ir tebėra absurdiškas argumentas, juk kaip tankas gali kelti didesnį pavojų, nei ukrainiečiams tada jau perduotos savaeigės haubicos PzH2000, kurios šūvio nuotoliu, ugnies galia ir sudėtingumu pranoko bet kurį vėliau Ukrainai vis dėlto perduotą tanką.
Delsimas – ir dėl absurdiškų priežasčių
Tačiau Ukraina laikėsi ir laikosi įsipareigojimų vakarietiškais ginklais nesmogti Rusijai. Tuo metu Vakarų šalys netgi nesilaiko visų prisiimtų įsipareigojimų. Pavyzdžiui, ta pati Vokietija ir toliau delsia su ginklų tiekimu, o kai kuriuos pažadėtus ginklus net tyliai atšaukia.
Pavasarį Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis vizito Berlyne metu išgirdo kanclerio pažadą tapti viena didžiausiu Ukrainos rėmėjų. Ir nors Vokietija išties perdavė daug ginkluotės ir technikos ukrainiečiams, dalis pažadėtų priemonių vis dar neatkeliauja.
Iš žadėtų daugiau nei šimto tankų Leopard 1, Vokietija ukrainiečiams perdavo tik dešimt. Kodėl? Nes užtrunka tanko modernizacija – jeigu JAV perduodami tankai ukrainiečiams modernizuojami atsisakant įslaptintų nusodrinto urano šarvų, tai senutėlius „Leopard“ tankus reikia papildomai apšarvuoti.
Situacija atrodytų absurdiška, piktinanti, jei ji nebūtų apgailėtina dėl perduodamos ginkluotės kokybės. Neatsitiktinai didelę dalį ginkluotės tenka modernizuoti – Vakarų šalyse, nepaisant teoriškai griežtų saugojimo standartų, dalies įrangos šiandien tiesiog negalima panaudoti.
Tad ir šarvuočius, ir haubicas ar tankus neretai tenka išrinkti, surinkti, įsitikinti, kad viskas veikia. Biurokratijos šventės procedūras baigia būtinas sertifikavimo procesas, nes be jo – nė iš vietos, nesvarbu, kad vyksta karas ir yra skubus poreikius.
O ir tankas tankui nelygus. Pavyzdžiui iš Belgijos įsigyti tankai Leopard 1 ne tik daug metų rūdijo sandėlyje, bet ir pasižymi savybėmis, apie kurias dažniausiai nutyli didieji bendrų europietiškų įsigijimų entuziastai. Pastaraisiais metais buvo ypač populiaru, ypač ES lygiu svaičioti apie tai, kad Europos šalys turėtų pirkti tik europietišką produkciją, išvien, o ne dairytis į užsienio rinkas.
Realybė buvo ir tebėra ta, kad Europoje kelioms šalims gaminama karinė technika ne tik pasižymi vėlavimu, techniniu broku, bet ir atskirų šalių taikomomis specifinėmis modifikacijomis, kurios turi atitikti specifinius šalių reikalavimus, kurie lemia, kad, iš pirmo žvilgsnio tokia pati technika galiausiai lieka nesuderinama viena su kita.
Tad, pavyzdžiui, belgiškas Leopard 1 turi specialiai belgams sukurtą ugnies valdymo sistemą, kuri praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje gal ir buvo moderni, bet dabar yra beviltiškai pasenusi ir nemodernizuojama, nes niekas su tokia nedirba.
Vokiški Leopard 1 tokios sistemos nenaudoja. Norint instaliuoti naujausią ugnies valdymo sistemą, reikia išrinkti visa tanką, pritaikyti naujas detales, kas išaugina seno tanko kainą iki tokių aukštumų, kas prilygsta beveik naujo tanko kainai. Be to, tai užtrunka.
Tai yra per pastaruosius dešimtmečius Vakarų šalyse, ypač Europoje susiformavusio apsileidimo, nepakankamo finansavimo ir naivumo pasekmė. Norint atstatyti turėtus pajėgumus, gebėjimus, efektyvų modernizavimo, remonto darbų valdymą neužtenka vien gražių pažadų, raginimų ar faktų konstatavimų. Todėl technika bei ginklai ir vėluoja, sukelia atsikalbinėjimų, pasiteisinimų bangą. Bet artimiausiu metu tokia padėtis tiesiog negali pasikeisti, todėl Ukrainai ir toliau bus sunku.