„Gandai apie mano mirtį buvo gerokai perdėti“, – Marką Tveną cituoja S. Aleksašenko, bet tuoj pat priduria, kad tai nereiškia, jog euro zona jau pasveiko po 2008 metais prasidėjusios krizės.
Euras niekur nedingo
Pirmąjį šių metų pusmetį Europos dienotvarkėje dominavo Graikijos problemos. Po to, kai šis klausimas susitarus su kreditoriais buvo išspręstas, regione įsivyravo rugpjūčiui būdinga ramybė.
Europiečiai atostogauja, bet grįžus į darbus ir vėl teks prisiminti, kad pamatinės su bendra valiuta susijusios bėdos niekur nedingo.
„Pagrindinis dalykas, kurį supratome po Graikijos ir euro grupės susitarimo yra tai, kad priklausymas euro zonai reiškia ir tai, kad kreditoriai gali sunaikinti tavo ekonomiką, jei nežaidi pagal jų taisykles“, – „The New York Times“ žodžių į vatą nevynioja P. Krugmanas.
Jis primena, kad JAV ekonomistai nuo pat euro projekto pradžios visaip stengėsi įspėti apie jo keliamas grėsmes, tačiau jų niekas nenorėjo girdėti.
„Kai kas galvoja, kad tokie kritikai kaip aš nesupranta, jog euras buvo politinis ir strateginis projektas, o ekonominis jo aspektas nėra toks svarbus. Taip, aš esu kvailas ekonomistas, nesuprantantis, kokį vaidmenį tokiuose sprendimuose turėjo politika ir tarptautinė strategija. Niekada negirdėjau apie Europos projektą, kuriuo siekta, kad žemyne niekada nebekiltų karai, jau nekalbant apie demokratijos stiprinimą Šaltojo karo metais.
Tačiau aš visa tai žinau. Esmė, visgi, yra tame, kad toks projektas negali tikėtis sėkmės, jei jo ekonominė dalis nėra gerai apgalvota“, – dėstė P. Krugmanas.
Ekonomistas kritikos negailėjo ir dabartinei Europoje vyraujančiai neoliberaliai ekonominei politikai: „Pastarieji septyneri metai buvo labai geras metas senamadiškam ekonomikos valdymui. Tačiau niekas vokiečiams ar JAV dešiniesiems neįrodys, kad keinsistinės idėjos veikia“.
Solidarumas ar savanaudiškumas
Britų ekonomikos apžvalgininkas Martinas Wolfas pastebi, kad Graikijos krizė išryškino du mąstymo apie euro zoną būdus.
Pirmasis – bendro solidarumo. „Į tai apeliuoja patys graikai. Kreditoriai atrėžia, kad solidarumas grįstas pareigų vykdymu. Pastarieji kartoja, kad graikai sukčiavo ir įsipareigojimų nevykdė tiek prieš, tiek po krizės, todėl solidarumo nenusipelno.
Tai per paprastas požiūris, nes bent dalį kaltės turi prisiimti ir privatūs skolintojai iš Prancūzijos bei Vokietijos, ir tų šalių vyriausybės, sutikusios graikams duoti pinigų, kad šie grąžintų skolas tiems privatiems skolintojams“, – skiltyje „Financial Times“ dėsto M. Wolfas.
Kitą savo siūlomą požiūrį jis vadina „sandorių“. „Kiekviena šalis daro tai, kas jos manymu, yra jos žmonių interesuose. Graikija pusiaukelėje buvo pasitikta tik todėl, kad alternatyva – jos pasitraukimas iš euro zonos – sukurtų per daug nestabilumo“, – aiškina vienas įtakingiausių pasaulyje balsų ekonomikoje.
Geriau pasiruošę
Mažiau problemų dėl galimo Graikijos pasitraukimo įžvelgė „The Washington Post“ apžvalgininkas Robertas J. Samuelsonas.
Amerikietis pabrėžė, kad Graikijos ekonomika yra labai maža ir sudaro vos 1,8 proc. visos euro zonos. Jis taip pat neįžvelgė galimos „užkrato“ grėsmės į kitas šalis per negrąžintas skolas bankams – jos jau grąžintos.
Galiausiai R. J. Samuelsonas atkreipė dėmesį į tai, kad Europa šiandien yra geriau pasiruošusi krizės suvaldymui, nes turi Europos stabilumo mechanizmą, kuris gali į bėda pakliuvusioms šalims paskolinti iki 500 mlrd. eurų.
S. Aleksašenko tokiu optimizmu netryško ir dar prieš Graikijos susitarimą su kreditoriai prognozavo, kad šalies laukia tas pats, kas vyko Zimbabvėje prieš 15 metų, t. y. sunkiai protų suvokiama infliacija įvedus naują valiutą.
Ar ši galimybė tikrai jau nebereali priklausys nuo to, kaip Graikija vykdys susitartas reformas, tarp kurių – pensijų mažinimas, ir pensijinio amžiaus ir PVM didinimas, ekonomikos liberalizavimas, privatizavimas, biudžeto išlaidų karpymas ir t.t.
Jų likimas ant plauko pakibo dar labiau po premjero Alexio Tsipro atsistatydinimo ir pranešimo apie išankstinius rinkimus rugsėjį.