Kelias pastarąsias dienas vykstantis Rusijos pajėgų persigrupavimas, telkimas bei veržimasis svarbiausiomis operacinėmis kryptimis, regis, atrodo įstrigęs: po kelių nesėkmingų atakų prieš Charikivą, šį antrąjį pagal dydį Ukrainos miestą bandoma palaužti masiniais apšaudymais.
Kiti miestai – apeinami arba supami: Sumai, Černihovas, Mariupolis, kuriam kyla visiškos apsiausties grėsmė, o didžiausias dėmesys nukrypęs į keliasdešimties kilometrų nutįsusių rusų karinių kolonų judėjimą link Kijevo, bandant sostinę apsupti iš Rytų ir Vakarų – kai to nepavyko padaryti kone savižudiškomis desantininkų atakomis, per kurias sunaikintos jų technikos likučiai Kijevo priemiesčiuose tapo savotišku muziejumi po atviru dangumi.
Tad kas dabar? JAV žvalgybos agentūrų teigimu, karą prieš kaimyninę šalį pradėjęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas lieja pyktį ant karinės vadovybės, nesirodo Kremliuje ir vienintele išeitimi galimai laiko dar intensyvesnius karinius veiksmus.
Ką gali reikšti tokie „intensyvūs veiksmai“ po to, kai Kremlius viešai ėmė švaistytis įspėjimais Vakarams dėl „aukštesnės karinės parengties atgrasymo pajėgose“, įprastai reiškiančios strategines branduolines pajėgas?
Karas Ukrainoje, ekspertų manymu, pereina į naują etapą: dabar iš V. Putino režimo galima tikėtis visko – net baisiausių scenarijų, o jų nuožmumą jau pradeda pajusti intensyviai bombarduojami Ukrainos miestai, kuriuose jau taikomasi ir į civilinę infrastruktūrą. Bet tai – tik pradžia.
Rusija dar turi savų rezervų
Pasaulį nustebinusi ukrainiečių valia bei gebėjimai priešintis rusams, regis, tapo nemalonia staigmena ir Rusijos armijai: net jei Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kasdien skelbiami priešo nuostoliai yra išpučiami, pagražinami – tai nėra stebėtina karo metu, akivaizdu, kad rusai patiria didelių sunkumų siekdami savo tikslų. Rusijos agresija stabdoma visur.
Ukrainos pakelėse besivoliojanti priešo šarvuotoji technika – tiek supleškinta artilerijos smūgių, antskrydžių, prieštankinės ugnies pasalose, tiek sugedusi ar netgi tyčia sugadinta pačių rusų ir palikta likimo valiai, kad tik nereikėtų kautis – tik dalis ukrainiečių moralę stiprinančių veiksnių.
„Labai svarbus yra strateginis veiksnys: net kai Rusija daro pažangą mūšio lauke, strategiškai ji pralaimi: Rusija yra izoliuota tarptautinėje arenoje, sankcijos yra beprecedentės, NATO ir ES šalys liko vieningos. Ir jei Rusijos viduje dar geba užgniaužti informaciją, tai tarptautinėje plotmėje karą Rusija jau yra pralaimėjusi – net jei pavyks perimti miestų, teritorijų kontrolę, pastatyti marionetinę valdžią, karas bus pralaimėtas“, – teigė Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
„Rusijos strateginiai tikslai nepasikeitė: kryptys, kuriomis judėta, išlieka, tam tikra pažanga yra, dabar bandoma tyčia lėtinti žengimą į priekį, labiau remtis ugnies galia – tiek terorizuojant civilius, tiek naikinant ukrainiečių ginkluotąsias pajėgas“, – įspėjo T. Jermalavičius.
Jis pridūrė, kad persigrupavusios Rusijos pajėgos – garsiosios bataliono taktinės grupės gali pradėti veikti labiau integruotai, kartu su žvalgyba, ugnies parama – jos Rusijos armija, net ir permetusi į Ukrainą 80 proc. iki karo sutelktų pajėgų, turi daug ir visos dar nenaudojo.
Tai, kad Rusijos kariuomenė pirmiausiai yra artilerijos armija su jos griaunamąjį poveikį išnaudojančiais manevriniais daliniais bei oro parama gali būti svarbus veiksnys artimiausioje ateityje – kaip ir artilerija, iki šiol labai ribotai buvo naudojama ir Rusijos karo aviacija: ji ne tik nesugebėjo palaužti Ukrainos karinių oro pajėgų, nepaisant tikinimų, kad perimta oro viršenybė, bet ir nesugeba laiku paremti rusų sausumos dalinių – Rusijos orlaiviai iki šiol skraido žemai, o tai reiškia, kad vengiama ukrainiečių naikintuvų bei ilgojo ir vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos, netgi rizikuojant sulaukti Lietuvos dovanotų priešlėktuvinių raketų „Stinger“ atakų.
Vis dėlto, anot T. Jermalavičiaus, net jei ukrainiečių moralė lieka tvirta, jiems nuo šiol gali būti tik sunkiau: artilerijos, salvinių ugnies sistemų, raketų apšaudymai ir bombardavimai reiškia, kad bus daug civilių aukų.
„Jau dabar slėptuvėse trūksta produktų, medikamentų, nėra šilumos, tai kelia didelį stresą civiliams, tai persiduoda ir kariškiams. Tai gali sustiprinti jų valią ginti šalį, bet gali būti ir tam tikrų taktinių, net platesnių atsitraukimų, ypač iš Rytų, Donbaso kryptimi, jei kils grėsmė, kad ukrainiečių grupuotė bus apsupta iš trijų pusių.
Tada teks trauktis į naują gynybinę poziciją, matysime aršesnius mūšius miestų gatvėse, kai pasikeitus taktikai rusų pajėgos bandys ne apeidinėti, o perimti miestų kontrolę“, – prognozavo T. Jermalavičius ir neklydo: antradienį tokie susirėmimai jau prasidėjo apsuptų arba užimtų Chersono, Mariupolio gatvėse, kur pažirę rusų kariai bei „Rosgvardijos“ daliniai pradėjo Šiaurės Kaukaze bei Sirijoje išbandytas „valymo“ operacijas: jų metu stengiamasi numalšinti bet kokį pasipriešinimo židinį, prieš jį sutelkiant didelę ugnies galią, o civilius stengiamasi įbauginti.
Pavyzdžiui, Konotope – šiaurės rytų Ukrainoje esančiame mieste, kuris kontroliuoja svarbius logistinius kelius link Kijevo, vietos meras Artiomas Semenichinas – buvęs kariškis ir 2014 m. karo Donbase dalyvis, savo gyventojams pranešė apie rusų ultimatumą: arba Rusijos pajėgų apsuptas miestas pasiduoda, arba jį sulygina su žeme artilerija.
Ultimatumą į apsupto miesto savivaldybę atnešė granatomis ginkluoti rusų kariai. Ukrainiečiai nusprendė kariauti, bet nepasiduoti.
Valia priešintis ir disciplina
Tokia valia priešintis nuo pirmųjų karo minučių, pasak T. Jermalavičiaus, tapo ne tik įkvėpimu likusiai Ukrainai – desperatiški bandymai stabdyti rusų šarvuotųjų pajėgų kolonas Molotovo kokteiliais, barikadomis arba tiesiog plikomis rankomis stabdant besiveržiančią techniką visame pasaulyje leidžia dar lengviau atskirti grūdus nuo pelų: Rusijai, regis, niekaip, išskyrus kelioms šalims, nepavyko parduoti savo karo tikslo – Ukrainos „denacifikacijos“.
Rusijos agresiją pasmerkė ir vyriausiasis Ukrainos rabinas Mošė Azmanas, paraginęs rusus atsikvošėti ir stabdyti karą – jam ir Ukrainos žydų bendruomenei nereikia jokio išvadavimo, juo labiau tokio, kokį neša Rusija.
„Vienas pagrindinių dalykų, kas mobilizavo visą pasaulį, tai ukrainiečių valia priešintis. Iš viso to matome ir politinius veiksmus, apie kuriuos negalėjome pagalvoti prieš kelias dienas Vokietijoje, Suomijoje ir kitur“, – kalbėdamas apie šių ir kitų šalių karinę paramą Ukrainai pabrėžė T. Jermalavičius. Dar daugiau – valia priešintis yra ne vienintelis veiksnys, kuris krenta į akis.
Tai, kad ukrainiečių civiliai filmuoja ir keiksmais pasitinka Rusijos okupacines pajėgas yra svarbi detalė, bet dar iškalbingesnė yra pačių ukrainiečių karių informacinė disciplina: beveik nėra jokių vaizdų iš fronto, dar nepasirodė nė vienas įrašas, kuriame būtų užfiksuotas prieštankinių „Javelin“, N-LAW, priešlėktuvinių „Stinger“ sistemų panaudojimas – ukrainiečiai pakankamai gerai laikosi operacinio saugumo abėcėlės, neišduoda savo taktikos, pozicijų.
„Tai rodo, kad ukrainiečiai išmoko 2014-2015 labai aktyvaus karo Donbase pamokas, kai operacinis saugumas šlubavo. Dabar galima žavėtis jų disciplina, informacinio karo gebėjimais, tai didelė pažanga“, – pažymėjo T. Jermalavičius.
Ukrainiečių viltys ir iliuzijos
Išties, kasdien skelbiamos rusų nuostolių suvestinės – vėlgi, net jei išpūtus skaičius, labiau primena tiesą, nei Rusijos aklas nuostolių neigimas, kai jau trečiąją karo dieną Rusijos generolas Igoris Konašenkovas akmeniniu veidu pareiškė:„Rusijos pusėje nuostolių nėra“. Nors iš Ukrainos jau skriejo vaizdai, kuriuose užfiksuoti sudegintų rusų šarvuotųjų, logistikos dalinių kolonų, mūšiuose kritusių karių kūnų vaizdai.
Tokie vaizdai, suprantama, yra kraupūs, kaip ir slogūs į nelaisvę paimtų rusų karių – nuo rezervistų iki visiškų jaunuolių, kurie tikina manę vykę į pratybas ir apie karą nieko nenutuokę – tardymai.
Bet jie užpultai Ukrainai dabar yra vienas tų veiksnių, kurie veda į priekį, suteikia vilties, kad galima ne tik atsilaikyti, bet ir laimėti.
Ypač tada, kai po rusų aviacijos antskrydžių ar sparnuotųjų raketų atakų pasirodo vaizdai, kaip rusų karines kolonas naikina iki šiol skraidantys Ukrainos bepiločiai orlaiviai „Bayraktar TB2“. Vis dėlto ekspertai įspėja, kad nereikia skubėti susidaryti pernelyg optimistinių iliuzijų, mat Rusija turi didesnę karinių pajėgų masę, kuria gali kompensuoti nuostolius.
„Taktinė situacija yra dinamiška. Taip, „Bayraktar“ yra efektyvus, bet mes dar nematėme visos Rusijos oro galios, ką ji geba, nematėme bandymų, kurie, be abejonės, bus – atkirsti Ukrainą nuo Vakarų karinės paramos.
Daug dalykų yra nenuspėjami, o laikas yra labai brangus ir tos Vakarų paramos, amunicijos tiekimas yra esminis dalykas, įgalinantis tolesnę ukrainiečių sėkmę mūšio lauke“, – pažymėjo T. Jermalavičius.
Būtent Vakarų veiksnys teikiant karinę pagalbą – prieštankinius, priešlėktuvinius ginklus, o gal net ir naikintuvus – informacija dėl to iki šiol lieka prieštaringa, nepaisant išankstinių optimistinių pareiškimų, gali suvaidinti lemiamą vaidmenį šiame kare.
Kaip atsakys į Vakarų paramą Kijevui?
O tai taip pat reiškia, kad įsitraukti į karą nenorintys ir tokį nenorą labai aiškiai signalizuojantys Vakarai gali to neišvengti, mat diplomatine, moraline ir karine pagalba, konkrečiai ginkluote remiama būtent Ukraina.
„Rusai jau yra įspėję, kad jei Rusijos pajėgos patirs nuostolių nuo vakarietiškos ginkluotės, Vakarai liks atsakingi. Ką tai reiškia praktiškai, sunku pasakyti, bet jie bandys atkirsti srautą“, – teigė T. Jermalavičius. Būtent šiomis dienomis prislopus Rusijos dalinių veržimuisi tiesiai link Kijevo prasidėjo supimas iš Rytų ir Vakarų pusės. Pastaroji kryptis yra ypač svarbi, mat iš ten sausumos keliais gabenama karinė Vakarų šalių parama – prieštankinė, priešlėktuvinė ginkluotė.
Kol kas ukrainiečiai bando stabdyti rusų prasiveržimą, tačiau jau ima trūkti priemonių – didelė dalis Ukrainos manevrinių dalinių sutelkta šalies rytuose, o Kijevas neturi tokio kontratakuoti turinčio rezervo – tik lengvus pėstininkų dalinius, teritorinę gynybą bei artileriją.
Kita vertus, kuo ilgiau Rusijai nesiseka pasiekti savo tikslų – nuversti valdžios Kijeve, tuo labiau auga karo kaštai ir tuo didesnė desperacija gali kamuoti visas konflikto puses: Ukrainai – dėl galimybių priešintis, kai senka jėgos ir ginkluotė, Vakarams – dėl spaudimo bandant suderinti žadėtą nesikišimą bei karinę pagalbą, privalomą reagavimą į vieno didžiausių Europos miestų galimą sunaikinimą.
Bet didžiausi kaštai ir desperacija yra Kremliui – dėl tarptautinio spaudimo išorėje ir šalies viduje, kai vietoje žaibiškos kampanijos klimpstama į beprecedentį kruviną brolžudišką karą, kuriame rusai nežino už ką kaunasi, o masinę informacinę cenzūrą patiriančioje Rusijoje nesuprantama, kodėl taikomos tokios griežtos pasaulinės sankcijos. Tokiu atveju neatsitiktinai Rusija užsimena ir apie branduolinius ginklus – nežinia, dėl kokių priežasčių iš tikrųjų pradėjusi karą Ukrainoje Rusija įvarė save į kampą, iš kurio nėra gerų išeičių šalies režimui. Tad belieka eskalacija.
„Desperacijoje viskas įmanoma. Tai, kad Rusija gali panaudoti taktinį branduolinį ginklą, kaip signalą – tokios rizikos tikimybė egzistuoja“, – teigė T. Jermalavičius. Kitaip, nei Vakarų šalyse, Rusijos karinėje doktrinoje branduolinio ginklo panaudojimas nėra tabu, ypač kai kyla grėsmę Rusijos konvencinėms pajėgoms. Be to, Ukrainos palaužti nesugebėjusi Rusija vargu ar galės ramiai stebėti Vakarų karinę pagalbą.
Ironiška, kad rusams dabar kyla panašių dilemų, kaip amerikiečiams Vietnamo karo metu, kai pradėję bombardavimų kampaniją prieš Šiaurės Vietnamą JAV pilotai privalėjo vengti Haifongo uosto, kuriame ginkluotę ir techniką vietnamiečiams tiekė sovietai. Baimintasi, kad subombardavus sovietų laivą Maskva gali griebtis atsakomųjų veiksmų ir taip nevaldomos eskalacijos spiralė įsuks abi branduolines supervalstybes į tiesioginį karą. Tada taip nenutiko, tačiau rizikos niekada nėra vienodos dėl netikėtų veiksnių ir sunkiai prognozuojamų aplinkybių.
T. Jermalavičiaus manymu, dabar žengiama į naują karo fazę, kai netikėtumas ir rizika yra išaugusi. Vis dėlto jis neatmetė tikimybės, kad karas gali tęstis dar ilgai, panašiai, kaip Sirijoje, kur po dalį šalies kontroliuoja skirtingos pajėgos, o karo pabaiga gali būti chaotiška ir laimingų nebus nė vienoje pusėje.
„Prieš tai, kai viskas taps geriau, reikalai pajudės į blogesnę pusę“, – įspėjo T. Jermalavičius.