Užsienio politikos vykdytojus įvardijo mėgėjais
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) doc. dr. Kęstutis Girnius negailėjo kritikos dabartinei Lietuvos užsienio politikai, jos vykdytojus vadindamas mėgėjais.
„Mėgėjiškumas nėra nauja savybė Lietuvos užsienio politikoje. Ji, mano nuomone, egzistuoja Lietuvoje jau 15 metų, bet pastaruoju metu labai ryškiai padidėjo“, – teigė K. Girnius.
Politologas teigė, kad jam itin įsiminė užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio priekaištas Vokietijai, kad ji ruošiasi sušvelninti ES sankcijas Baltarusijai, iš jų sąrašo norėdama išbraukti migrantus gabenančią „Belavia“ kompaniją.
„Čia yra metamas priekaištas vienam svarbiausių mūsų partnerių. Užuot paskambinus į mūsų ambasadą Berlyne arba Vokietijos ambasadą Lietuvoje arba tiesiogiai mėginęs susitikti, jis meta priekaištus ir kaltinimus, kurie yra visiškai nepagrįsti. Manau, kad Vokietija po kurio laiko tai prisimins“, – sakė K. Girnius.
VU TSPMI docentas kritikavo ir tai, kad Lietuva daug ką kritikuoja, tačiau neprisiima atsakomybės už veiksmus, nes nėra veikėja.
„Lukašenka yra visiškai bjaurus, bet reikia prisiminti Šaltąjį karą – visą laiką buvo kalbama ir buvo kai kurie atvejai, kai buvo galima išvengti krizės vien dėl to kalbėjimo su blogiečiais“, – priminė K. Girnius.
Taip jis kalbėjo komentuodamas Vokietijai kanclerės Angelos Merkel skambutį Aliaksandrui Lukašenkai.
„Nutarimas steigti Taivano atstovybę, aš sakyčiau, buvo idiotizmas. Turėjo žinoti, kokia bus reakcija ir tada staiga, kai ji buvo, dievagojosi, kad mes nežinojome“, – taip pat kalbėjo K. Girnius.
Taip, jo nuomone, norima būti „truputi gudresni, truputį ryškesni“.
Nepritaria mėgėjų etiketei: galbūt problema kita
Rytų Europos studijų centro (RESC) vyr. politikos analitikas Vladimiras Laučius visgi nesutiko su mėgėjų etikete.
„Turiu pabrėžti, kad aš tokiai nuostatai nepritariu ir manau, kad dabartinė užsienio politika yra pakankamai nuosekli, išskyrus tuos atvejus, kai pasimato akivaizdūs tarpinstituciniai nesutarimai tarp prezidentūros ir Vyriausybės“, – pastebėjo V. Laučius.
Jo nuomone, tokiais atvejais kalta ne vertybinė užsienio politika, o vidaus nesutarimai ir kai kurių politikų nuomonių kaitaliojimas.
„Kad ir dėl kalbėjimosi su Lukašenka. Taip, čia yra chaoso elementas. Jeigu jūs vakar sakote, kad su diktatoriumi kalbėtis nereikia, o šiandien sakote, kad kalbėtis reikia, na tai galbūt šiek tiek ir primena chaosą“, – komentavo RESC analitikas.
V. Laučius teigė nesutinkantis, kad užsienio politiką Lietuvoje vykdo mėgėjai, o ne profesionalai.
„Tai, kad kas nors nepritaria kuriai nors užsienio politikos krypčiai, tikrai nereiškia ar neturėtų reikšti, kad nepatinkančią kryptį taip galima automatiškai laikyti mėgėjiška.
Jeigu užsienio politikos mėgėjų sąvoką mes traktuosime ta prasme, kad tai yra žmonės, kurie mėgsta užsiimti užsienio politika, tada taip, be abejo, sutinku, nes dabar valdžioje yra ta partija, kuri tradiciškai, galima sakyti nuo 1990 metų Kovo 11-osios užsienio politiką labai mėgsta ir, sakyčiau, visai gerai ją išmano“, – sakė diskusijos dalyvis.
Dėl to, pasak jo, oponentų nereikia nuvertinti intelektualiai.
„Tas blaškymasis dėl Kinijos – prisiminkime, kad staiga sprendimas užmegzti glaudesnius ryšius su Kinija irgi galėjo būti vertinamas prieštaringai, kai Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nusprendė, kad tie ryšiai mums labai svarbūs ir kuo glaudesni.
Gal problema yra tai, kad mes blaškėmės – iš pradžių verslą pakreipėme ta linkme, kad mums reikia tų ryšių, dabar persigalvojome. Tai čia yra problema verslui, bet pats sprendimas eiti į Kinijos rinkas arba įsileisti kinų kapitalą čia, mano supratimu, jokiu būdu nėra toks geras ir akivaizdžiai siektinas“, – kalbėjo V. Laučius.
RESC analitikas taip pat pakomentavo A. Merkel ir A. Lukašenkos pokalbius, kuriuose, pasak jo, galima įžvelgti ir pozityvo, ir abejotinų dalykų.
„Trumpai kalbant apie pozityvą, tai, žinoma, yra deeskalacijos pastangos. Jos reikalingos, sveikintinos“, – sakė V. Laučius.
Visgi abejotinais dalykais jis įvardijo tai, kad skambučiai nebuvo suderinti su Lenkija ir normaliai neapsitarus su Lietuva.
„Tai tikrai galima laikyti akibrokštu, kuris truputį primena ne pačius kilniausius, švelniai tariant, Vokietijos ir Sovietų Rusijos bendradarbiavimo pavyzdžius. Maža to, mums akivaizdžiai trūko viešai prieinamos ir patikimos informacijos apie Merkel ir Lukašenkos pokalbių turinį“, – pastebėjo V. Laučius.
Jis atkreipė dėmesį, kad G. Landsbergio kritika A. Merkel po skambučio nebuvo išskirtinė, nes stipriai ją kritikavo ir kolegos Estijoje bei Lenkijoje.
„Kritikuoti už nesolidžią arba mėgėjišką užsienio politiką pagal šią mąstymo logiką reikėtų ne tiek Landsbergį ar Lietuvos konservatorius, kiek su Rusijos ir Baltarusijos agresija dabar tiesiogiai susiduriančių Vidurio-Rytų Europos šalių vyriausybes. Nemanau, kad visas šias vyriausybes pavyktų neperlenkiant lazdos ir nenuplaukiant grynai į ideologinius vandenis apkaltinti mėgėjiška ar chaotiška užsienio politika“, – sakė politikos analitikas.