O iki tol buvo teigiama, kad nuteistasis susižalojo pats, kai pavartojo itin stiprių narkotikų, vadinamų „kobra“, – net nebandė aiškintis, kas iš tikrųjų įvyko tą 2017-ųjų metų gruodžio 13 dienos vakarą pataisos namuose.
Ikiteisminį tyrimą, kurį atlieka Pravieniškių pataisos namai, kontroliuojanti prokurorė Aldona Vitkauskienė DELFI patvirtino, kad dėl V. Zlatkausko sveikatos sutrikdymo įtarimai pareikšti dviem nuteistiesiems, kurie iki šiol įkalinimo įstaigoje atlieka bausmę. Įtarimai turėtų būti įteikti ir dar vienam vyrui, kuris bausmę jau yra atlikęs ir išėjęs į laisvę, tačiau kol kas jo nepavyksta surasti – nenustatyta gyvenamoji vieta.
Pasak prokurorės, įtariamiesiems pareikšti įtarimai dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, nes nėra gauta duomenų, koks tikslus V. Zlatkausko sužalojimo laipsnis, – kai ekspertai pateiks savo išvadas apie sužalojimų sunkumą, įtarimai turėtų būti perkvalifikuoti.
„Pagaliau teisėsauga reagavo, – ilgai lauktu ikiteisminio tyrimo posūkiu džiaugėsi V. Zlatkauskas. – Tik kol kas neturiu advokato, norėčiau, kad man kas nors padėtų, nes aš pats nesugebu apginti savo teisių. Be to, pagaliau ir pataisos namų administracija sureagavo – nutarė mane pervežti į Vilniaus pataisos namus.“
Apie tai, kad nustatyti įtariamieji, kuriuos V. Zlatkauskas žinojo iš kitų kalinių pasakojimų, nuteistasis sužinojo atsitiktinai, – vienas įtariamasis pataisos namuose kitiems kaliniams parodė pareigūnų įteiktą pranešimą apie įtarimą.
„Tikiuosi, kad pagaliau bus ištirta, kaip buvau sužalotas“, – kalbėjo „daržove“ pataisos namuose virtęs kalinys.
V. Zlatkausko istoriją DELFI pasakojo prieš tris savaites – beveik prieš dvejus metus Pravieniškių pataisos namuose nutikusi tragiška istorija visiškai pakeitė vyro gyvenimą – šiandien jis mokosi iš naujo gyventi. „Esu lyg senas mažas vaikas“, – pripažįsta jis.
Kalinys teigia, kad jį suluošinę kaliniai vylėsi ir kone pataisos namuose meldėsi, jog jis neišgyventų. O kad liks gyvas, net Kauno klinikų medikai neprognozavo.
Iš karto po šio įvykio Pravieniškėse buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, jis 2018 m. kovo 27 d. buvo nutrauktas: tyrimo metu Pravieniškių pataisos namų Kriminalinės žvalgybos pareigūnų medžiagą įvertinusi prokuratūra nutarė, kad jokio nusikaltimo nebuvo padaryta – Vytautas susižalojo pats, kai pavartojo psichotropinės medžiagos „kobros“ (jos sudėtis nėra žinoma, dažniausiai tai būna tabakas su žiurkių nuodais, benzinu, klijais ir kitomis cheminėmis medžiagomis).
Seną bylą iš seifo išėmusi ir peržiūrėjusi Kauno prokuratūros 6-ojo skyriaus vyriausioji prokurorė Raimonda Jačiauskienė nutarė atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Jos nutarime nurodyta išsiaiškinti, ar Kauno klinikose, į kurias komos būsenos atvežtas Vytautas, buvo atlikti kraujo tyrimai ir nustatyta, jog šis yra vartojęs narkotinių ar psichotropinių medžiagų, taip pat išsiaiškinti, iš kur nuteistasis įsigijo šių medžiagų, – atsakomybę turėtų prisiimti ne tik narkotikų platintojai, bet ir pataisos namų darbuotojai, nesugebantys užtikrinti, kad kaliniai nesisvaigintų.
Vytautas teigia, kad buvo sumuštas, kiti kaliniai norėjo jį nužudyti, bet šių aplinkybių teisėsauga nebandė aiškintis – tik tada, kai jis savo istoriją papasakojo DELFI, pareigūnai sureagavo ir iš karto nustatė įtariamuosius.
– Kada pakliuvote į Pravieniškių pataisos namus?
– 2017 m. vasarį. Iš pradžių buvau nuvežtas į trečiuosius pataisos namus, ten atsisakiau dirbti, todėl buvau pervežtas į antruosius. Ir, galima sakyti, iš karto papuoliau į antrąjį lokalinį sektorių, ten išbuvau iki gruodžio 13 d.
– Kas tada nutiko?
– Man buvo paskirta drausminė grupė už narkotikų vartojimą. Aš nei tada, nei kada nors šioje įstaigoje nevartojau narkotikų. Lietuvoje trečią kartą atlieku bausmę, esu 12 metų atsėdėjęs, bet pirmą kartą gyvenime buvau nubaustas už narkotikus. Čia, pataisos namuose, Kriminalinės žvalgybos skyriuje, dirbo toks pareigūnas Šeštokas, jis mane išsikvietė į kabinetą ir pasakė: „Zlatkauskai, davai, dirbk su manim.“ Aš pasakiau, kad nepainiotų manęs su kitais nuteistaisiais, aš turiu savų nusistatymų, savų principų, bet jis man tada pagrasino, kad atsiveš testų, kurie parodys, jog vartoju narkotikų.
Po dviejų dienų mane iškvietė į drausmės grupę, nes norėjo perkelti į kitą vietą. Jis žinojo, kad dar kalėdamas Alytaus pataisos namuose tvirtai laikiausi savo pozicijos, mane kiti kaliniai gerbė kaip žmogų, kuris visada laikosi savo žodžio.
– O kodėl nesutikote bendradarbiauti? Juk normalu, kad nuteistiesiems teikiami tokie pasiūlymai – žinoma, kiekvienas asmeniškai pasirenka, kokiu keliu eiti.
– Aš gyvenu tokį kriminalinį gyvenimą ir savo vaikus auklėju, kad skųsti yra blogai, negalima. Ir čia man toks pasiūlymas... Supratau, kad jeigu sutiksiu, paminsiu savo įsitikinimus, principus. Aš galiu užmerkti akis, nematyti, bet kad bėgčiau ir skųsčiau, – tikrai negaliu. Man savigarba neleidžia.
– O gal vis dėlto tos vadinamosios poniatkės, o ne savigarba neleidžia?
– Ne, nepainiokite, yra poniatkės ir yra savigarba. Tai – du skirtingi dalykai.
– Papasakokite, kaip jus 2017 m. gruodžio 13 dieną perkėlė į kitą būrį.
– Tuo metu dabartinis direktorius Dainius Sušinskas buvo pavaduotojas, jis vadovavo Drausmės komisijos posėdžiui, aš pasakiau, kad negaliu eiti į tą būrį, – juk žinote, kas manęs laukia tame būryje, o jie visi – eisi ir viskas. Sakau, būsiu sumuštas: kitiems kaliniams nenusileidau, o jie buvo vadinamasis elitas.
Ir kai mane nurašė į 21 būrį, aš Sušinskui pasakiau: „Prašau jūsų, neskirkite ten manęs, jokių nuobaudų neturėsiu.“ O jis – kaip aplinkybių auka: Šeštokas parašė, ir viskas. Nors Sušinskas mane asmeniškai pažįsta nuo 2004 m., nuo mano buvimo Alytuje, kai jis pats dirbo Kriminalinės žvalgybos skyriuje.
Jeigu būčiau atsisakęs eiti, man skirtų nuobaudą, o tada perkeltų į kamerų tipo izoliatorių, kur man nepriklausytų nei skambučiai, nei pasimatymai. O drausmės grupėje priklauso vienas pasimatymas per keturis mėnesius. Ir aš į tą būrį nuėjau tik dėl savo vaikų – turiu penkis vaikus, vyriausiajai dukrai jau vienuolika metų. Pagalvojau: na ką, padaužys rankas, kojas, viskas... Bet dabar sužinojau, kad man ant galvos šokinėjo, buvo daroma taip, kad tik neišgyvenčiau...
– Atsimenate, kaip nuėjote į tą būrį?
– Atsimenu, kad nuėjau, pastačiau krepšį, – ir viskas. Daugiau nieko neatsimenu.
Neseniai kalbėjau su vienu nuteistuoju, kuris tuo metu buvo toje pačioje kameroje. Jis man pasakojo, kad man šokinėjo ant galvos, daužė su parakanu (pagaliu) per kojas, stuburo juosmenį, ant galvos šokinėjo.
Kai buvau komos būsenos, žmona buvo atvažiavusi į ligoninę ir matė mane sudaužytą su didžiausiais guzais, o dabar jie sako, kad aš parūkiau „kobros“, – man kyla klausimas, kokiais mastais yra klastojami popieriai, kad taip bandoma užglaistyti bylą.
Iš pradžių, dar 2018 m. kovą, bylą nutraukė, o aš iš komos atsigavau tik gegužės mėnesį, tik nuo šio momento fragmentais pradedu atsiminti. Ir – įsivaizduokite: guliu ligoninėje, o manęs ateina apklausti tas pats Šeštokas. Jis tuo metu dirbo ligoninės kriminalinėje žvalgyboje. Apklausa buvo maždaug tokia: tu, karoče, parūkei „kobros“ ir iškritai, pasirašyk. Šiandien aš net nežinau, ar pasirašiau tokį apklausos protokolą.
Net dabar, kai jau esu grąžintas į pataisos namus, manęs nepalieka ramybėje – norėjo, kad gyvenčiau Antrojo lokalinio sektoriaus 8-ajame būryje, bet aš Drausmės komisijos posėdyje pasakiau, kad neisiu, atsisakau – jau beveik dveji metai praėjo po incidento, ir žmogus, kuris mane mušė, yra tame sektoriuje. Per drausmės komisiją niekam nebuvo įdomu, rašiau prašymą, kad direktorius asmeniškai užtikrintų mano saugumą.
– Ir kuo tai baigėsi?
– Pabaiga tokia, kad man davė 12 parų triumo – karcerio: turėdavau ryte, pusę septynių, atiduoti čiužinį, o vakare pasiimti. Įsivaizduokite mano būseną, kaip aš ten galiu prabūti visą dieną, – be šansų. Vienintelis gydytojas Mindaugas Bekešius man padėjo, kai paprašiau išrašyti čiužinį, tada vėl mane išvežė į ligoninę.
– Vytautai, minėjote, kad žinote, kas jus sumušė.
– Taip, buvo trys žmonės – du dar sėdi, vienas jau yra laisvėje. Du buvau sutikęs: vieną – dar praėjusiais metais lapkritį, mes net buvome perkelti į tą patį būrį, bet jis man nieko nesakė, aš tik prieš porą mėnesių sužinojau, kad jis yra vienas iš tų, kuris mane daužė. O kitas – irgi pasislėpęs tyli. Jiems nėra ką pasakyti.
– Iš kur žinote, kad tai jie – gal kiti nuteistieji juos apkalba?
– Kameroje sėdi ne daugiau kaip aštuoni žmonės. Aš – aštuntas, o iš septynių žmonių trys dalyvavo, du, kiek žinau, tuo metu jau miegojo. Žinau, kad vienas iš jų šokinėjo man ant galvos, o vienas iš tų, kuris miegojo, pabudo ir jį sutramdė. O paskui buvau išvežtas į ligoninę.
– Jus nužudyti norėjo, kad šokinėjo ant galvos?
– Matyt, taip. Nes, mano žiniomis, kiek dabar žinau, kaip man pasakojo vienas nuteistasis, kai mane išvežė į ligoninę, jie kone meldėsi, kad tik neišgyvenčiau. Tai kokią išvadą iš to daryti?
– Kodėl jiems to reikėjo?
– Aš to tiksliai nežinau, bet, mano turima informacija (nežinau, teisybė ar ne), norėjo, kad mane išvarytų, – jiems kažkas padavė „kobros“, kad mane sulaužytų, sumuštų. Bet aš į kamerą atėjau tik vakare, tai išvada viena – ten prieiti gali tik pareigūnai.
Žinau, kad aš jiems buvau neparankus, atsisakiau bendradarbiauti, nors man grasino, kad aš iš kameros neišlįsiu, čia mane supūdys. Bet kartu mane bandė įtikinti, kad niekas nesužinos, jog aš bendradarbiauju, bet tai neįmanoma – tuo metu aš jau žinojau du „ožius“. Drausmės komisijos posėdyje man sakė: „Zlatkauskai, mes tavęs nematome, užmerkiame akis, o tu neviešini tų žmonių.“
– Bet, Vytautai, jeigu jūs žinote, kas suluošino, kodėl nepasakote ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams?
– Tyrimą atnaujino prieš mėnesį, bet per šį laiką manęs niekas nekvietė ir neapklausė. Juk jie gali pakelti kartoteką – pamatys, su kuo buvau kameroje, o tada – apklausti tuos asmenis. Tikrai atsiras kokie du žmonės, kurie palūš ir duos parodymus. Jie nenorės būti įvelti į šią istoriją.
Nors daug laiko praėjo, bet viską galima išsiaiškinti, juk kai kuriems žmonėms išėjimas į laisvę yra ant nosies, jie nerizikuos, pradės kalbėti. Pareigūnai tai turėjo padaryti prieš dvejus metus, bet nepadarė.
– Pravieniškių pareigūnai ir jų nutarimą patvirtinusi Kaišiadorių prokurorė sako, kad jūs pavartojote „kobros“ ir tada jums pasidarė bloga...
– Tie, kurie buvo kameroje, jie buvo apklausti, sakė, kad buvau iškritęs nuo „kobros“, bet jeigu taip ir būtų, jeigu net man būtų pakišę cigaretę parūkyti, nebūčiau taip susidaužęs. Čia net nelogiška.
Jeigu būčiau iškritęs nuo „kobros“, nebūčiau taip sudaužytas, be kitų žmonių pagalbos tokių sužalojimų patirti neįmanoma, nebent iš trečio aukšto būtum iškritęs. „Kobra“ ir aš esame du konkretūs priešai, aš net garsiai nuteistiesiems sakau, kam jūs rūkote tą brudą, jūs savęs negerbiate, o jie – testai nerodo, kad vartoju.
– O narkotikus jūs vartojote?
– Taip, bet tik laisvėje – amfetaminą, heroiną, kokainą. Aš nei čia, nei laisvėje nevartoju to, kas žmogų slopina ir verčia degraduoti. Net paprastos cigaretės žudo, o nuo „kobros“ žmonės tampa kažkuo kitu, be perstojo rėkia... Man net sunku nusakyti žodžiais.
Tegul pareigūnai atlieka objektyvų tyrimą – jie sužinos, kad niekada „kobros“ nerūkiau. Bet jiems to nereikia.
Atsigavęs iš komos aš labai pasikeičiau – iki sužalojimo puikiai kalbėjau, o dabar vos kalbu. Kai ligoninėje atsigavau, iš mano palatos padarė vos ne muziejų – naujus darbuotojus vedė į palatą ir sakė: šis iš komos po penkių mėnesių atsigavo. Atsigavęs iš pradžių gulėjau, negalėjau net atsistoti, paskui po truputį mokiausi kalbėti, vaikščioti; kad mankštinčiau kojas, pataisos namuose davė guminį diržą, o geresnių priemonių net neleidžia nusipirkti. Daktarai sako, kad man dar reikės logopedo pagalbos, bet neįgalus liksiu visam gyvenimui. Iki šiol negaliu susitvarkyti neįgalumo – trūksta popierių, niekas man nepadeda, o aš neturiu tiek jėgų. Guodžia tik tai, kad yra žmona, vaikai.
– O kaip jie reagavo, kai sužinojo, kas jums atsitiko?
– Su žmona pasimatėme tik 2018 m. vasarą. O vaikai... (apsiverkia).
Aš po komos tapau labai jautrus – jeigu juokiuosi, manęs nesustabdysi, jeigu verkiu – irgi... Vaikai iki šiol negali patikėti. Dabar su vyriausia dukra noriu pakalbėti kaip su dideliu vaiku, laukiu, kol man ją atveš.
– Už ką jūs dabar atliekate bausmę ir kada išeisite į laisvę?
– Sėdžiu už parduotuvių vagystes, o išeisiu tik kitų metų pabaigoje (iš tikrųjų – ne anksčiau kaip po 9 metų, nes pokalbio metu Vytautas dar nežinojo, kad teismas jam yra skyręs pusdevintų metų laisvės atėmimo bausmę už tai, kad Alytaus pataisos namuose bandė parduoti narkotikų, – DELFI).
Aš net į lygtinį paleidimą negaliu pretenduoti – turiu daug nuobaudų. Man liepos mėnesį vėl skyrė nuobaudą už tai, kad atsisakiau eiti į 8 būrį, kuriame kali mane sumušęs žmogus.
Esu labai daug kartų teistas, bet vogdavau iš parduotuvių, esu labai daug skolingas antstoliams – sakė, kad apie milijoną eurų. Nežinau, kaip reikės juos atiduoti, – gal išėjęs į laisvę susirasiu kokį nors darbą, vadovausiu autoservisui, nes daugiau nieko nemoku.
Daug esu padaręs klaidų, niekada nesigailėjau savo praeities, bet dabar pirmą kartą gyvenime esu už įstatymą – tik dabar, kai pats tapau nukentėjusiuoju, supratau, kaip kiti jausdavosi po mano padarytų nusikaltimų.
– O ar yra dalykų, kurių gailitės?
– Gailiuosi, kad esu per daug principingas. Sakau tik „taip“ arba „ne“. Kitų variantų nėra.
Daug kas sako, kad tai – blogai, bet aš manau, jog tai – gera savybė: iki galo išlaikau savo poziciją. Bet per tą principingumą šiandien esu tokioje situacijoje – tada Šeštokui nenusileidau, tiesiai į akis rėžiau, esu tik nuteistasis, kuris neturi nei teisių, nei galimybių, ir tik per savo principingumą esu tokioje situacijoje. Dėl to, kad nenusileidau, – prieš sistemą nepakovosi.
Nekaltinu visų pareigūnų. Ir Sušinskas yra aplinkybių auka, jis turėjo vykdyti tai, ką mato, bet dėl vieno sprendimo aš likau neįgalus ir to tikrai nepaliksiu ramybėje. Kovosiu pagal įstatymą.
Paprašiau valstybės man skirti advokatą, nes noriu, kad atstovautų mano interesams, bet man atsakė, kad tokių paslaugų niekas nesuteiks. Labai norėčiau, kad atsirastų advokatas, kuris galėtų mane apginti. Aš pats net skundo negaliu rašyti. Tiesiogine prasme – nesugebu rankose išlaikyti rašiklio. Reikia dar laiko, kad išmokčiau gyventi kitaip, – sunkiausia buvo, kai atsigavau iš komos. Atsimenu, noriu pajudinti kojos pirštą, o juda rankos pirštas. Labai sunku buvo suvokti, nejaugi aš toks liksiu visą gyvenimą.
Esu per daug principingas, nenuleisiu rankų, likau neįgalus visam likusiam gyvenimui. Tų žmonių, kurie mane sumušė, didžiausia klaida ta, kad aš nemiriau, likau gyvas, ir dabar aš jų gyvenimą paversiu pragaru.