Ar kas pamenate „Pasakaites iš rūsio“ („Tales from the Crypt“)? Tai buvo smagus paskutinio XX a. dešimtmečio lengvo siaubo žanro serialas, kai kiekvieną epizodą savo šaižiu kvatojimu sarkastiškai pristatydavo baisi, kaip pikta sovietinė pardavėja lėlė-skeletas.
Šiais laikais tokį pristatymą jautruoliai pavadintų „neskaniu“, o gal net „įžeidžiančiu“, tarsi prieš šventadienio mišias būtų iššokęs tas susireikšminęs visų galų komentatorius – Andrius Užkalnis, kuris panašiai ir kikena iš audringų reakcijų į jo eilinį provokuojantį „Iššifruoti Rusiją“ įrašą apie sovietinio ar rusiško kino antišedevrus.
Per šiuos filmus ar serialus visą mafijinės, kompleksuotos ir pagiežingos kaimyninės šalies esybę savo apžvalgose atskleidęs Užkalnis, neabejoju, įsiutino ne vieną, kuriam rusiškas, o ypač sovietinis kinas bei televizija yra etalono simbolis. Ta Rusija nepasikeitė, keitėsi tik požiūris į ją.
Net naiviais Lietuvoje vadinami Vakarai (kurių dalis, šiaip jau esame ir mes), regis, pagaliau praregėjo: nedraugiškų šalių sąrašus sudarinėjanti, kritikus nuodais ir kulkomis tiek pas save, tiek ES ir NATO šalių teritorijose tručijanti, sprogdinanti ir už palankumą bei lojalumą naftingais otkatais savo advokatams Vakaruose atsidėkojanti Rusija parodė savo tikrąjį veidą. Jos vieninteliai draugai – autoritariniai Kinijos, Baltarusijos, Venesuelos ir Šiaurės Korėjos režimai.
O Vakarams beliko kalbėtis sankcijų kalba, kai Kremlius, kaip tas išsipagiriojęs ir ant kojų atsistojęs asocialus kaimynas vėl grasina visus kumščiu išmokyti jį gerbti ir mylėti. Juk lygiai taip pat dabar Rusija bei jos ruporai grasina Vakarams savo branduoliniais ginklais. Kaipgi mes iki to priėjome ir atsidūrėme tokiame pasaulyje, kuris primena gūdžius Šaltojo karo 1983-uosius?
Patys kalti, galėtume pasakyti, pritariamai linksint Kremliui. Ir žinote, būtume tam tikra prasme teisūs. Bet ne todėl, kad skriaudėme Rusiją, o todėl, kad mes, Vakariečiai, jos nesupratome. Ir kas geriau šį mūsų naivumą ir nesupratingumą parodys, jei ne mūsų mylimas ir nekenčiamas masinės sąmonės bei vaizduotės dirgintojas – Holivudas? Sukurta daug filmų apie stereotipinę Rusiją.
Vienas jų išsiskiria: „Visų baimių suma“ („Sum of all fears“), Lietuvoje kažkodėl platintojų verstas kaip „Baimės kaina“, paremtas Tomo Clancy romanu apie tai, kaip teroristai susprogdina branduolinį užtaisą JAV, siekdami išprovokuoti branduolinį konfliktą tarp Vašingtono ir Maskvos.
Su originalia knyga, kaip pripažino pats T. Clancy, šis filmas neturi daug bendro, tik pavadinimą, kai kuriuos herojus ir jų siužetines linijas. Nufilmuotas 2001-siais ir ekranuose pasirodęs 2002-ųjų gegužės pabaigoje šis filmas buvo pelningais ir kritikų įvertintas kaip pusėtinas vasaros trileris.
Bet jis vertingas kitkuo. Išties vidutiniška, XXI amžiaus pradžiai pritaikyta dar Šaltojo karo pabaigoje, 1991-siais išleistos T. Clancy knygos ekranizacija kopuikiausiai atskleidžia viską, kas blogai su Vakarų supratimu apie Rusiją: nuo tradicinių stereotipų ir klišių iki naivaus tikėjimo, kad stiprus, bet vakarietiškų vertybių įtikintas, todėl išmintingas lyderis savo šalį išves iš suirutės į taikų sugyvenimą su Vakarais.
Kaip simboliška, kad pasauliui 2021-siais branduoliniu vėzdu grūmoja tas tikrasis „stiprus Rusijos lyderis“, buvęs KGBistas. O filme panašus, tik gerokai vyresnis KGBistas padeda gelbėti pasaulį ir atrodo toks mielas išmintingas dėdulė: parke priešais Baltuosius rūmus jis trukteli pečiais, nusišypso ir patraukia į saulėlydį. Na ir kas su tuo negerai?