Internete galima rasti ne vieną skelbimą apie Konstitucinio teismo teisėjos Daivos Petrylaitės vedamus seminarus ir mokymus. Sumokėjus beveik 100 eurų, galima klausyti paskaitų, pavyzdžiui, apie Darbo kodekso taikymą valstybės tarnyboje.
Konstitucinio Teismo teisėja D. Petrylaitė yra profesorė ir mokslų daktarė, dėsto Vilniaus universitete. Tačiau įstatymas numato, kad Konstitucinio Teismo teisėjai negali eiti jokių kitų pareigų ir gauti jokių kitų pajamų, išskyrus už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.
Anot konstitucinės teisės profesoriaus Vytauto Sinkevičiaus, pedagoginė veikla galima universitete, tačiau privatūs seminarai už papildomą atlygį šios sąvokos neatitinka: „Jeigu vedami atskiri seminarai atskiroms grupėms už pinigus, už tai gaunamas ne pedagogo atlyginimas, bet kažkoks kitas papildomas užmokestis, tai sunku būtų tokią veiklą priskirti prie pedagoginės ar kūrybinės veiklos. Daugiau čia yra verslo ir komercinės veiklos požymių, ir teisėjas neturėtų užsiimti tokia veikla.“
Pati teisėja D. Petrylaitė aiškina, kad vesdama seminarus įstatymo nepažeidžia: „Tai yra akademinė ekspertinė veikla, kuri yra šiaip pedagoginė, leidžiama... Tai yra žinių suteikimas, žinių perdavimas.“
Konstitucinio Teismo pirmininkas vertinti teisėjos papildomos veiklos nesiima: „Konstitucinis Teismas Jūsų nurodytos situacijos negali komentuoti, nes minima teisėja šiuo metu serga, turi nedarbingumo pažymėjimą. Nesant teisėjos, komentuoti jos veiklą būtų neetiška. Prireikus aplinkybes aiškinsimės, kai ji grįš.“
Tokia papildoma veikla kelia klausimų
Internete galima rasti informacijos ir apie kitų šalies teisėjų vedamus seminarus. Jie taip pat mokami, o atitinkamo teisėjo mokymus gali užsisakyti ir privačios įmonės.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai svarsto, kad tokia papildoma teisėjų veikla kelia klausimų dėl jų šališkumo priimant sprendimus įvairiose bylose.
„Aš čia įžvelgčiau kitą aspektą, — teigia Teisės ir teisėtvarkos komiteto vicepirmininkas Stasys Šedbaras. — Jeigu tai yra privati ar firma, ar advokatų kontora, pvz., tai kitai šaliai ar advokatui gali kilti abejonė: ar toks teisėjas, gavęs pinigų iš tokių asmenų lyg ir tiesiogiai, lyg ir seminarą vesdamas privatiems asmenims, galės išlikti nešališkas, nepriklausomas.“
„Tai vis tiek turėtų būti veikla, susijusi su mokymo įstaigomis, — aiškina Teisės ir teisėtvarkos komiteto narys Julius Sabatauskas, — kurios teikia išsilavinimą. Tų mokymo įstaigų organizuojamas dėstymas, seminarų vedimas. Arba dalyvavimas tarptautiniuose projektuose, vystomojo bendradarbiavimo, Rytų partnerystės, ES projektuose. Pagaliau dalyvavimas tarptautinėje teisėjų organizacijų veikloje.“
Klausimų dėl papildomos kolegų veiklos kyla ir Teisėjų etikos ir drausmės komisijos vadovui Aurelijui Gutauskui: „Pagrindinis klausimas kyla, kai teisėjai veda seminarus ar mokymus ne teisininkų bendruomenei. Šitoje vietoje kiekvienas atvejis yra labai individualus, kategoriško atsakymo nėra. Ir teisėjas, prieš priimdamas sprendimą vesti tokius mokymus ar dėstyti verslo bendruomenei ar kitoje aplinkoje, pats turi įvertinti savo poziciją nepriklausomumo ir viešųjų bei privačių interesų derinimo aspektu.“
Teisėjų atlyginimai Lietuvoje nustatomi pagal koeficientus ir siekia beveik 3—5 tūkst. eurų ar daugiau iki mokesčių.