Mažėja stojančiųjų ir į agronomiją, ir į gyvulininkystę, ir į zootechniką, ir į žemės ūkio mechanikos inžineriją, ir į profesinių mokyklų su žemės ūkiu susijusias mokymo programas. Tiesiog šių laikų jaunimas savo ateities su žemės ūkiu nesieja.
Tačiau ar tai įžvalgu? Gal vis dėlto nelabai. Pastarieji metai parodė ir koronaviruso pandemija patvirtino, kad žemės ūkis yra ir bus vienas perspektyviausių sektorių. COVID-19 daugybę žmonių pavertė bedarbiais. Turizmo sektoriuje, viešbučių sektoriuje, restoranų sektoriuje, menų ir renginių organizavimo sektoriuje, sporto, sveikatinimo ir sanatorijų sektoriuose. Bet ne žemės ūkio srityje.
Žemės ūkis parodė, kad jis atsiduria šalia amžinųjų sričių – sveikatos apsaugos ir švietimo. Nes, kad ir kas vyktų pasaulyje, žmonės valgys ir po dvidešimties, ir po penkiasdešimties metų. Taip, žemės ūkis ir maisto pramonė nuolat modernės, daugės technologijų, bet jauni žmonės prie to prisitaiko greičiausiai. Tiesą sakant, jau ir dabar įlipus į naują kombainą gali gauti kultūrinį šoką. Nuo jo modernumo.
Kadangi žemės ūkis jau dabar jaučia daugybės profesijų atstovų trūkumą, jau dabar aišku, kad pasirinkusieji ar besirinksiantys profesijas, susijusias su žemės ūkiu, tikrai nepraloš. Nes konkurencija nebus didelė. Kai kuriose savivaldybėse agronomų, veterinarų, gyvulininkystės specialistų, modernių fermų technologų, net mechanizatorių jau dabar stinga kaip oro. O matant kiek besirenkančiųjų šias profesijas ir kiek norinčiųjų važiuoti gyventi ir dirbti į regionus, jau dabar aišku, kad ateityje jie bus ypač vertinami ir graibstomi.
Beje, ir finansiškai šis sektorius vienas perspektyvesnių. Kaip manote, kur Lietuvoje investicijų grąža per pastaruosius dešimtį metų buvo didžiausia? Gal bus sunku patikėti, bet tai investicijos į žemės ūkio paskirties žemę. Ji brango tiesiog stulbinamai. Tikriausiai dar daugelis pamena, kad 2010 m. Lietuvoje dirvonavo per 500 tūkst. hektarų žemės. Kitaip tariant, tada ji buvo nenaudojama, apžėlusi metro aukščio piktžolėmis ir krūmais. Tada žemės ūkio paskirties žemės buvo galima įsigyti ir už tūkstantį, ir už pusantro tūkstančio litų.
Dabar pigiausiai žemės ūkio paskirties žemė kainuoja 2 tūkst. eurų. Ir tai pačiose nederlingiausiose savivaldybėse, pačiose nepatogiausiose vietose. Vidutinė hektaro kaina siekia jau 3-4 tūkst. eurų. Bet yra mokančių jau ir 6-7 tūkst. eurų už hektarą. Čia – Lietuvoje. Ar pastebėjote, kad ir dirvonuojančios dykros nyksta tiesiog akyse.
Svarbu paminėti ir tai, kad nors žemės ūkiu besiverčiantys asmenys mėgsta nuolat ir gausiai skųstis nepritekliais, bet tai daugiau vyksta iš įpročio, o ne iš reikalo. Ypač tai pasimatė, kai mūsų žemdirbiai bandė protestuoti suvažiavę prabangiais traktoriais. Jų skundai buvo net labai neįtikinami.
Daug tenka važinėti po Lietuvą. Vesti mokymus mokiniams, jų tėvams. Kaip manote, kur teko matyti daugiausia visureigių? Iš tikro tai Suvalkijos mokyklų kiemuose, kai vakarais atvažiuodavo ūkininkaujantys mokinių tėveliai.
Šiemet portalo „Delfi“ užsakymu teko vykdyti įdomų projektą apie turtingiausius Lietuvos politikus. Pavyko suskaičiuoti, kad savo šalyje turime 130 politikų milijonierių. Nuostabiausia buvo tai, kad daugiau nei pusė politikų vertėsi, o dauguma ir tebesiverčia žemės ūkiu. Kai kurių jų ūkių vertė, auditorių skaičiavimais, jau pasiekė 5, 7 ar dešimt milijonų eurų. Dar kartą pakartosiu, daugiau nei pusė politikų prakuto iš žemės ūkio. O iš visų kitų verslų ir nekilnojamojo turto praturtėjo mažiau nei pusė dabartinių politikų-milijonierių.
Tai dar vienas įrodymas, kad žemės ūkis tikrai ne toks varganas kaip jį kai kas piešia. Su žemės ūkiu susijusios profesijos tikrai perspektyvios ir jeigu jaunas žmogus mėgsta gyvenimą kaime, jeigu yra ūkiškas ir darbštus, jis tikrai pasielgs išmintingai savo ateitį susiejęs su žemės ūkiu.
