Apie 110-150 mln. eurų. Tiek bus skirta visam prancūziškų savaeigių haubicų „Caesar Mark II“ vystymo ir įsigijimo projektui. Bet 18 haubicų pristatymo Lietuvos kariuomenei terminas yra 2027 metai. Jei viskas vyks sklandžiai, pagal planą.
Ukrainiečiai šias kiek senesnio modelio, tačiau mūšiuose puikiai užsirekomendavusias haubicas gavo jau pirmą karo pusmetį, naujų siuntų sulaukia ir sulauks toliau.
Salvinės ugnies sistemos (8 vnt.) HIMARS ir susijusios įrangos už 495 milijonus JAV dolerių vertės projektas Lietuvai taip pat yra ypač svarbus – dar prieš kelerius metus planuotas įsigijimas atrodė, kaip sunkiai pasiekiama svajonė, pasieksianti Lietuvos kariuomenę apie 2030 metus. Dabar terminas yra kiek optimistiškesnis – 2025-2026 metai.
Ukraina tokių sistemų gavo, išmoko jomis naudotis ir sėkmingai naikino Rusijos pajėgas jau vasarą, nors dar pernai vasarį apie tokios ginkluotės perdavimą ukrainiečiams, regis, negalėjo būti nė kalbos – pernelyg sudėtingos, pernelyg ilgai užtruks mokymų, tiekimo procedūros.
Regis, gali kilti pagrįstų klausimų, kodėl vienos šalys kritiškai svarbių ginkluotės sistemų sulaukia ir jas įdiegia greičiau, nei Lietuva.
Iš pirmo žvilgsnio, bent jau Ukrainos atveju atsakymas, žinoma, gali pasirodyti paprastas: nes vyksta karas, ukrainiečių poreikiai yra „čia ir dabar“, gebėjimai ir greitis išmokti naudotis iki tol nepažinta vakarietiška ginkluote yra pavydėtinas, o ir sąjungininkų valia bei gebėjimai greitai pristatyti ginkluotę iš savų turimų atsargų lemia įspūdingą tempą.
Kalbant apie naują ar dėvėtą įsigyjamą ginkluotę kartais suveikia netgi aktyvesnių diplomatinių pastangų arba sėkmės veiksnys.
O dar yra ir gamybinių pajėgumų klausimai, mat pagaminti, išbandyti, sertifikuoti šiuolaikinę ginkluotę, įvykdyti užsakymą laiku nėra paprastas ir greitas procesas. Bet yra ir kitų, viešumoje neretai pamirštamų niuansų, detalių bei sąlygų, kurias lemia ne vienas karas, gebėjimai ar poreikiai.
Ką daro lėtieji estai ir ambicingi lenkai
Išties, yra ir kitų, su karu tiesiogiai nesusijusių pavyzdžių: Estija 2018 m. įsigijo 12 savaeigių haubicų K9 iš Pietų Korėjos, vėliau jas mdoernizavo ir padvigubino užsakymą, o dabar jų jau turi 18, t.y. tiek pat, kiek Lietuva vokiškų PzH2000, dėl kurių sutartis pasirašyta 2015-siais, tačiau dėl įvairių nesklandumų paskutinė PzH2000 pristatyta ir pilnas operacinis pajėgumas pasiektas tik pernai.
Estija, patenkinta turimomis haubicomis iš Pietų Korėjos, dar nesulaukusi likusių šešių, užsisakė dar papildomai 12 vienetų, tiesa, jos bus pristatytos iki 2026-ųjų.
Bet kuriuo atveju lėtieji estai išsprendė savo savaeigės artilerijos poreikį ir pasinaudojusi savo gebėjimais viešųjų ryšių srityje ištrimitavo visam pasauliui, kad atiduoda Ukrainai visas savo turėtas haubicas.
Suprantama, pasirodė cypavimų, pavydo ir priekaištų kupinų komentarų Lietuvai – esą kodėl estai taip sugeba, atiduoda savo pajėgumus, o Lietuva laikosi įsikibusi savų PzH2000, pamirštant, kad estai atidavė vieną pajėgumą tik tada, kai užsitikrino efektyvesnę pamainą – velkamas, senas 155 mm haubicas FH-90 ir sovietines 122 mm D-30 ukrainiečiams atidavė tik turėdama minimalų vieno bataliono dydžio savaeigių haubicų K9 pajėgumą.
Tokių pačių savaeigių haubicų K9 jau sulaukė ir kaimyninė Lenkija – vos perai pasirašiusi įspūdingas sutartis su Pietų Korėja dėl 672 savaeigių K9 ir 180 tankų K2 įsigijimo, jau gruodį Lenkija sulaukė pirmosios siuntos: dešimties tankų ir 24 savaeigių haubicų.
Lenkija taip pat yra viena lyderiaujančių šalių pagal karinę pagalbą Ukrainai – 54 lenkiškos savaeigės haubicos „Krab“, kurios sukurtos naudojant tos pačios K9 važiuoklę, britų savaeigės haubicos AS-90 bokštelį ir prancūzišką 155 mm kalibro pabūklą sėkmingai pasirodė Ukrainoje, nors ir dalis jau per mūšius ir buvo sunaikintos.
Šiose istorijose vis dėlto į akis pirmiausiai gali kristi ne viešieji ryšiai, o greitis: tuo metu, kai didieji Europos bei šalys gamintojai stebina, piktina pirmiausiai ukrainiečius savo pareiškimais apie lėtus pristatymo temus – galbūt metų pabaigoje, galbūt kitąmet, tikriausiai po keliolika technikos vienetų, tokios šalys, kaip Pietų Korėja sugeba įvykdyti užsakymą žaibiškai. Bet ar tai išties yra visa tiesa?
Tai, kad Europos šalių, o ir JAV gamybiniai pajėgumai nėra guminiai, t.y. neįmanoma patenkinti milžiniškų ir staigiai išaugusių ginkluotės, šaudmenų, amunicijos poreikio, nėra jokia paslaptis.
Atstatyti sumenkusius gamybinius pajėgumus – atkurti arba sukurti naujas gamybos linijas, samdyti papildomai darbuotojų, užsakyti medžiagų reikia ir laiko ir didelių, ilgalaikių investicijų.
Pastarųjų Europoje, nepaisant ambicingų pažadų kurti „Europos kariuomenę“, mažinti priklausomybę nuo JAV ir kitų šalių iki šiol yra nepakankamai. Įsipareigoti vykdyti didelius užsakymus dešimtmečiui į priekį neskuba nei Vokietija, nei Prancūzija, nors pažadų didinti investicijas į gynybą būta daug.
Tačiau įsivaizdavimas, kad Pietų Korėja ar kita šalis, pavyzdžiui, Izraelis yra pajėgios greitai, tiesiog iš niekur patenkinti didelius ginkluotę užsakančių šalių poreikius, netgi už įspūdingas sumas, ir taip pakeisti Vokietijos ar Prancūzijos ginkluotės bei technikos milžinus nebūtinai yra teisingas.
Kaip laidoje „Delfi tema“ teigė atsargos majoras ir apžvalgininkas darius Antanaitis, Estijos ir Lenkijos pavyzdžiai būtent ir yra labiau susiję su viešaisiais ryšiais, o ne realiais gamybiniais pajėgumais.
„Mes matome pasekmes, bet ne priežastis. Kalbant apie Estiją, kodėl įsigijo K9, tai po to, kai Lietuva įsigijo PzH2000, estai irgi kreipėsi į vokiečius, bet jie pasakė, kad laisvų nebeturi. Tai estai pasirinko K9 – ne todėl kad ši haubica geresnė, bet todėl, kad reikėjo užpildyti pajėgumą, kurio rinkoje nebuvo“, – teigė D. Antanaitis.
Lenkijos atvejis, anot jo, irgi yra išskirtinis, mat Lenkija ne vienerius metus bendradarbiavo su Vokietija, buvo įsigijusi šimtus tankų „Leopard 2“ ir norėjo ne tik modernizuoti visus turimus vokiškus tankus iki „Leopard 2PL“ modifikacijos, bet vystyti naujos kartos tanką su vokiečiais ir prancūzais. Galiausiai šie planai dėl įvairių priežasčių, daugiausiai dėl Lenkijos norų viską polonizuoti, t.y. gamybą su technologijos perkelti pas save, apkarto ir keliai su Berlynu išsiskyrė.
JAV, anot D. Antanaičio, irgi atsisakė polonizuoti savus „Abramsus“, tačiau Lenkija tokių tankų – naujausios modifikacijos M1A2SEPv3 tiesiog užsisakė 250, o siekiant užpildyti spragą, atsiradusią dėl senųjų sovietinės gamybos tankų perdavimo Ukrainai, amerikiečiai sutiko Lenkijai greituoju būdu pristatyti kiek senesnius, tačiau pajėgius M1A1SA. Iš viso Lenkija gaus 116 tokių tankų, kurių pirmieji 28 jau pristatyti į Lenkiją.
„Vėlgi, ginkluotės pirkimas yra labai politizuotas dalykas. Be to Lenkija tankus ne iš savo biudžeto pirko, o paėmė milžinišką valstybės kreditą, jį reikės grąžinti ir kažką parduoti. Velnias slypi detalėse, mes matome tik ledkalnio viršūnę“, – tikino D. Antanaitis.
Jo manymu, ypač keistai atrodo atvejis, kai vos pasirašius sutartį po kelių dienų jau pristatoma ir technika – jei gamyboje tokių stebuklų nebūna, tai kokia yra tokių tempų priežastis? Atsakymas paprastas: pristatomi jau pagaminti, korėjiečių arba amerikiečių naudoti tankai arba, Estijos atveju – savaeigės haubicos, o su visa šia technika lenkai ir estai gali iš anksto susipažinti, pradėti naudoti.
Juk ir Lietuvos atveju savaeigės haubicos PzH2000 buvo įsigytos iš Bundesvero rezervų, kai jų dar buvo, o tada užtruko haubicų modernizavimas, įdiegiant naujausias technologijas, kurių, pavyzdžiui, modernių ugnies valdymo sistemų, suderinamų su NATO, ukrainiečiai neturi.
Pastarasis argumentas, anot D. Antanaičio, yra labai svarbus, mat tokios šalys, kaip Pietų Korėja ar Izraelis nepriklauso NATO, o tai reiškia, kad techniką reikia pritaikyti, sparčiai modernizuoti, kad ja galėtų naudotis Aljanso šalis su standartizuotomis ryšių, kitomis sistemomis. Bet net ir tada, kai įsigyjamas pajėgumas, jį bandant paaiškėja netikėtumų.
„Kalbant apie gynybą ir saugumą reikia žiūrėti į NATO kontekstą. NATO standartus atitinkantys šaudmenys, pavyzdžiui, Pietų Korėjos tanko K2 šaudmenys gali to paties kalibro, bet nekvalifikuoti nepritaikyti.
Norvegijoje vyko bandymai ir panaudojus tą patį 120 mm pabūklą (tik korėjietišką), pastebėta kad jis neatlaiko NATO didesnio greičio sviedinio ir vamzdis ima vibruoti“, – teigė D. Antanaitis. Išties, po intensyvių bandymų Norvegija galiausiai pasirinko vokiškus tankus „Leopard 2A7“, kurių įsigys 54 su galimybe didinti užsakymą dar 18 vienetų.
Be to, yra ir kitas niuansas: estai ir lenkai bent kurį laiką gali būti priklausomi nuo kitame pasaulio gale esančios Pietų Korėjos – jei pristatyti pirmąją dėvėtų tankų ar haubicų partiją neužtruko, tai kas gali garantuoti, kad ateityje, pristatant didesnes siuntas, trūkstamas atsargines dalis, kai laiko kriterijus bus esminis, viskas vyks sklandžiai, kaip parodomojo pristatymo metu?
Ar nesudaromos dirbtinės kliūtys?
Kita vertus, estų ir lenkų pavyzdžiai rodo, kad visos problemos yra išsprendžiamos, netgi teoriškai opios tiekimo grandinių užtikrinimo klausimai. O kartais koją gali pakišti elementari biurokratija, nebūtinai kalbant apie tankus, haubicas ar netgi nebūtinai apie ginkluotę.
Kaip laidoje tikino kontoros „Cobalt“ teisininkas, o kartu ir atsargos pulkininkas leitenantas Teisutis Jasiulionis, gynybos ir saugumo srityje pirkimuose neretai nurodoma standartinė sąlyga – draudžiama dalyvauti tiekėjui, kuris neįsteigtas NATO arba ES šalyse, nors tokie reikalavimai gali būti ir pertekliniai.
Pavyzdžiui apsauginiai kostiumai arba batai, apsaugantys nuo biologinio ir cheminio poveikio. Reiklavimas, kad būtinai NATO ir ES šalyse, nors tokių specifinių gaminių geografija yra platesnė. Euroatlantinės integracijos kriterijai taip pat yra platesni – ne tik ES/NATO šalys, bet ir laisvos prekybos sutartis su ES turinčios valstybės ir EBPO narės.
Į tokį sąrašą patenka Japonija, Naujoji Zelandija, Pietų Korėja, Izraelis. Įstatymai leidžia apibrėžti sąrašą šalių, į jas įtraukiant tik ES ir NATO šalių gamintojų, tačiau efektyviau – dėl konkurencijos, o tai reiškia ir kainos, esą būtų galima dairytis ir plačiau, nes minėtos šalys turi ką pasiūlyti. Bet to esą nedaroma – biurokratija svarbiau, nei poreikis.
„Gal lemia nepatyrimas, nenoras dairytis į kitas rinkas ir tam tikra prasme galimybių neieškojimas“, – priežastis svarstė T. Jasiulionis. Jo manymu, ginkluotei galima taikyti vienus reikalavimus, tačiau tokiems įsigijimams, kur nebūtina numatyti atsarginių dalių, galima organizuoti prikimus nebūtinai NATO ir ES šalyse. Kitaip sakant batams tokių sąlygų netaikome, amunicijai – taikome.
„KAM turėtų vertinti proporcingumą. Dabar yra bendra taisyklė ir nevertinamas proporcingumas, nevertinama, ar visais atvejais reikia kelti tuos reikalavimus. Su Izraeliu, pavyzdžiui, yra sutartis dėl įslaptintos informacijos apsikeitimo, o ši saugumo klausimo dedamoji turėtų būti vertinama papildomai. Kiekvienu atveju turi būti atskiras vertinimas, nes kodėl turiu save riboti ES NATO šalimis, kai galiu skelbti viešą konkursą ir gauti daugiau pasiūlymų? Juk tai bus konkurencinis spaudimas kitiems gamintojams“, – tikino T. Jasiulionis.
Vis dėlto, primintas, jog su Izraelio gamintojais Lietuvos kariuomenė jau turėjo nevienareikšmiškos patirties – ir su užsitęsusia 120 mm minosvaidžių modernizavimo istorija, ir su pėstininkų kovos mašinų „Vilkas“ drama, kai dėl Izraelio gaminamo bokštelio integracijos klausimų projektas smarkiai vėluoja, T. Jasiulionis pripažino, kad problemas spręsti ginčais nėra didelė problema.
„Ginčai nėra blogai, jie pagimdo rezultatą ir pagimdo teisingiausią rezultatą. Ginčai susteikia progą pirkėjui pasitaisyti ir išvengti klaidos. Tiekėjai ir pirkėjai labiausiai bijo ginčo trukmės, kad bus stabdomos procedūros, negalėsime gauti prekių“, – teigė jis. Karas Ukrainoje vis dėlto parodė, kad ginčytis įprastu taikos metu yra viena, o aktyvių kovos veiksmų metu tai gali būti pavojinga.
Išties, kai pajėgumo reikia čia ir dabar, užsitęsę viešieji pirkimai, pralaimėjusių kompanijų skundai, jų svarstymai kartais užtrunka pernelyg ilgai, nors, anot T. Jasiulionio, egzistuoja ir Aukščiausiojo Teismo praktika vadovautis valstybės esminiais interesais ir nestabdyti pirkimo procedūrų. Esą ta rizika dėl klaidų paliekama ateičiai ir pirkėjas turi vertinti ar nori sudaryti sutartį ginčo metu ir vėliau galimai sumokėti tam, kas nelaimėjo, ar išsiaiškinti tiesą iki galo. Teoriškai ginčo trukmė – 4-6 mėnesiai, kas, vertinant tai, jog įprastai ginkluotė perkama 20-30 metų, nėra esminis trikdis.
Garantija ir stabilumas – kvailių iliuzija
Kita vertus, realaus karo akivaizdoje susidūrus su Europos gamintojų tiekimo problemomis, pajėgumų trūkumu, niekas negali garantuoti, kad įsileidus kitų šalių gamintojus, nepasikartos tos pačios, panašios ar dar rimtesnės problemos. Juo labiau, kad Lietuva jau turi skaudžios patirties iš Tarpukario, kai po generolo Stasio Raštikio kariuomenės modernizavimo reformų 1934-1940 m. teoriškai sustiprėjusi šalies kariuomenė prieš sovietų okupaciją nebuvo pasiruošusi gintis su visais tais pajėgumais, kurie buvo numatyti reformų metu – tai ir moderni artilerija, tankai, lėktuvai.
Neretai pamirštama, kad be valios panaudoti šiuos pajėgumus būtina ir kita sąlyga – reikia turėti pačius pajėgumus, atsargines dalis, šaudmenis, užsitikrinti jų grandinę. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tiekimo grandinės nutrūko, Vakarų šalys, iš kurių Lietuva pirko ginkluotę ar techniką, sustabdė eksportą – pačių pajėgumų ar kritinių komponentų, pavyzdžiui, variklių, šaudmenų, o planai priešintis su suplanuotais pajėgumais liko nepanaudoti.
„Garantija ir stabilumas yra kvailių iliuzija, nėra to, visada turi ieškoti kompromisų. Ar gali nutrūkti tiekimo grandinė? Be abejo gali ir nutrūks. Tiesiog valdai rizikas – iš šito tiekėjo pirkti rizika didesnė, iš šito – mažesnė“, – teigė D. Antanaitis.