Tačiau dabar viskas kitaip. Niūryje mažai ir kas žino apie šio lietuvio praeitį. O sužinoję tikriausiai nepatikėtų. Nes čia jis dirba kilimų sandėlyje – nuo ryto iki vakaro krauna juos, pakuoja, o kartais važiuoja į turgų pardavinėti.
Iš vienuolyno išėjo, bet pašaukimas liko
Į vienuolyną Ramūnas atėjo, nes, kaip jis pats pabrėžia, jautė tikrą pašaukimą. Dabar jis gailisi savo sprendimo iš vienuolyno išeiti, nes pašaukimas niekur nedingo.
„Jeigu galėčiau, tikrai grįžčiau atgal į vienuolyną. [...] Gailėjausi ir tikrai gailiuosi iki šiandien, nors mano antrai pusei yra labai skaudu tai girdėt. Bet tai buvo per kvaila ir per greita“, – atvirauja vyras.
„Aš atvažiavau [į vienuolyną] su mažyte kuprinyte. Kai atvažiavau, turėjau ilgus plaukus. Tada atėjo mūsų magistras ir pasakė, kad gal norėčiau atsisakyt kažko brangaus, pavyzdžiui, plaukų? Tai buvo daugiau kaip toks savęs treniravimas, kad neprisirištum prie kažko fiziško, prie kažkokių daiktų, kurie pririštų prie vietos, ar prie kažko, kas tau miela“, – pasakoja Ramūnas.
Tapti vienuoliu – tai ne tas pats, kas imtis kokių naujų pareigų darbe. Šį kelią pasirinkęs žmogus privalo būti visiškai atsidavęs, šimtu procentų tikėti tuo, ką daro. Ir svarbiausia – vienuolis privalo duoti įžadus.
Juos Ramūnas davė du kartus ir išbuvo čia pusketvirtų metų. Per juos jam teko pabūti ir skautų dvasiniu asistentu, ir tikybos mokytoju.
Tapęs vienuoliu Ramūnas labiausiai norėjo būti arčiau jaunimo. Pasak jo, jis turėjo išsikėlęs užduotį – mokyti juos doro gyvenimo, skiepyti meilę Dievui ir padėti atrasti gyvenimo kelią. Vienuolis buvo pasirinkęs brolio Vladislovo vardą, nors draugai jį vadindavo tiesiog Vladzka.
Ilgainiui brolis Vladislovas suprato, kad nori pokyčių. Iš vienuolyno celės – į kunigų seminariją. Toks buvo naujas šio vyro tikslas, tik, deja, taip ir likęs tik svajone.
„Norėjau dirbti kunigu, norėjau važiuoti mokytis į seminariją. Bet kažkaip išėjo taip, kad mane paliko „Kryžių kalne“. Man, taip sakant, toks „jaunatviškas buntas“ – išeisiu. Ir išėjau“, – apie kelio užkirtimą jam tapti kunigu kalba Ramūnas.
Dabar tai jis vadina neapgalvotu jauno žmogaus poelgiu, po kurio jis nežinojo, nei kur eiti nei ką toliau veikti.
Iš vienuolyno – į kareivines
Tada jis prisiminė kitą savo jaunystės svajonę: jeigu ne vienuolis – tada kareivis, taip nuo mažumės sakydavo savo šeimai.
„Jau apsisprendžiau išeiti į kariuomenę ir tuo pačiu ir šaukimas atėjo. [...] Mano įžadai praktiškai dar galiojo, kai išėjau į kariuomenę. Oi, buvo šokas seržantams, kai 24 metų vaikinas ateina į kariuomenę ir paklausus, ką veikei, atsako ne tai, ko visi tikisi. Ne užsieny buvo ar slapstėsi ar panašiai, o buvo ...vienuolis“, – šypsosi Ramūnas.
Po metų tarnybos Ramūnas norėjo toliau likti tarnauti, bet kaip tik tuo metu Lietuva įstojo į NATO ir kariuomenėje ir taip buvo per daug liktinių, tad vietos jam neatsirado.
Taip įvyko dar vienas didžiulis Ramūno sukrėtimas – kai antrą kartą nepavyko taip, kaip planavo. Nei vienuolis, nei kareivis... Visos svajonės sudužo į šipulius. Tada jam teko ramiai atsisėsti ir apgalvoti, ką dar gyvenime jis nori pasiekti.
Gyvenimą apvertė atėjusi meilė
Po to jis bandė įsidarbinti apsauginiu, bet darbdaviai buvusiu vienuoliu nepasitikėjo – esą jis gali vagiui atleisti ir jį paleisti. Galiausiai jis atsidūrė statybinių prekių parduotuvės kilimų skyriuje. Pats Ramūnas tuo metu negalėjo patikėti, kad gyvenimas šitaip apsivertė. Negana to, netrukus jo gyvenime pasirodė pirmoji ir vienintelė meilė.
Su savo dabartine gyvenimo drauge jis susipažino kelionėje į Taize. Ilgą laiką jos nematęs kariuomenėje susipažino su ten pat tarnavusiu jos vaikinu. Po kurio laiko vaikinas ją paliko.
„Aš, taip sakant, nuėjau jos paguosti. Ir guodžiu 12 metų jau. [...] Paskui išėjau iš kariuomenės, pradėjome artimiau bendrauti, o vėliau – ir kartu gyventi“, – pasakoja Ramūnas.
Būtent dėl savo mylimosios dabar lietuvis yra Šiaurės Airijoje, Niūrio mieste. Tai ji sugalvojo, kad gyvenimas šioje šalyje jiems bus lengvesnis.
Lietuvoje gaudavęs truputį daugiau nei minimumą, Ramūnas vertėsi sunkiai. Tačiau buvęs vienuolis niekada nesiskųsdavo, jis puikiai žinojo, ką reiškia gyventi be pinigų, todėl tai atrodė visai normalu. Tačiau jo mylimoji turėjo didesnių poreikių. Ji įkalbėjo Ramūną imtis daugelio emigrantų Šiaurės Airijoje išmėgintų darbų.
Pajuto, kad smunka žemyn
Tik atvykę į svečią šalį lietuviai apsigyveno pas Ramūno mylimosios sesę. Susiradę darbą jau išsikėlė į atskirą būstą. Darbas buvo populiarus tarp lietuvių – bulvių pakavimas. Kaip prisimena Ramūnas, darbas buvo nemalonus iš esmės, o dar labiau kasdienybę kartindavo alkoholį vartojantys tautiečiai.
„Pasišnekėti su žmogum, išskyrus apie gėrimą, muštynes, praktiškai neįmanoma. Nes jeigu nori pasakyti kažką protingesnio, į tave žiūri kaip į kvailį“, – sako lietuvis, užsimindamas, kad tuo gyvenimo laikotarpiu ir pats pradėjo vartoti daugiau alkoholio, smukti žemyn.
Ramūnas nesistebi, kodėl emigracijoje daug mūsų tautiečių nusigyvena. Pasak jo, tokioje aplinkoje gali išlikti tik labai stipri asmenybė – turi mokėti atsispirti gundymams.
„Paskui man teko labai susimąstyt, ir visiškai mečiau gerti. Dabar gal jau 7,5 metų esu abstinentas“, – sako emigrantas. Jis pabrėžia, kad tuo metu buvo išsigandęs pats savęs.
Atsisakyti malonumų, kaip buvo įpratęs būdamas vienuoliu, Ramūnui visai nesunku. Jis stengiasi atsisakyti vis kažko naujo – rūkyti, gerti, valgyti mėsos, cukraus ir pan.
Ramūnas sako, kad klysta tie, kurie mano, kad įvairūs savęs apribojimai yra kančia. Jis sako, kad atvirkščiai – tai dovana sau ir savo organizmui. Pinigus, kuriuos jis sutaupo atsisakydamas kai kurių dalykų, jis aukoja labdarai.
Vėl prisiminė kilimus
Šiaurės Airijos miestelis Niūris – tai ne vienuolynas. Celėje čia nepagyvensi, smaugia daug visokių mokesčių, reikia ir pavalgyti, norisi pakeliauti. Todėl be darbo Ramūnas čia neišgyventų. Kilimų sandėlis yra antrieji jo namai, kuriuose jis dažnai praleidžia po dešimt ar dvylika valandų per parą.
„Mes nuvažiavome šiaip apsižiūrėti turguje ir pamačiau kilimus. Priėjau ir pradėjau žiūrinėti, pradėjome šnekėtis su žmogum, kuris prekiavo. Tai buvo mano dabartinio viršininko tėvas. Ir aš paprasčiausia šiaip, sakau, gal jums reikia darbuotojo?“ – prisimena lietuvis.
Palikęs kilimų pardavėjui savo telefono numerį, skambučio jis sulaukė po savaitės. Po 3 mėnesių čia pat įsidarbino ir jo draugė, ilgą laiką negalėjusi rasti darbo. Abu jie čia dirba jau daugiau nei 4 metus. Darbas sandėlyje labai sunkus, sako jis, ir aiškina, kad visi mūsų tautiečiai Šiaurės Arijoje lengvų darbų negauna – geriausius ir lengviausius pasiima airiai.
Prireikus į Lietuvą vyktų tą pačią minutę
Kai buvo vienuolis, norėti daugiau pinigų, kilti karjeros laiptais, ieškoti šiltesnės vietelės Ramūnui buvo svetimas dalykas. Tačiau dabar jis pakeitė nuomonę ir svajoja apie geresnes pareigas.
„Aš – žmogus, norintis eiti į priekį. Noriu kažko siekti. Ir galbūt eiti toliau – eiti į parduotuves prekiauti, būti tuo pardavėju, gal paskui dar aukščiau kilti ir t. t. Dėl to aš mokausi ir stengiuosi gerai dirbti“, – pabrėžia lietuvis.
Ramūnas iki šiol yra labai tikintis Dievą, dažnai meldžiasi, tačiau į maldos namus užsuką vis rečiau: „Į bažnyčią man nueiti sunku, nes sekmadieniais aš į turgų važiuoju, bet kartas nuo karto nueinu.“
Taip pat dažnai savaitgaliais jis neatlygintinai dirba vienoje Niūrio kavinių, kuri visą savo pelną skiria labdarai Baltarusijos ir Afrikos šalių žmonėms. Lietuvis aukoja pinigų ir gyvūnams. Aukotis dėl kitų, neatlygintinai padėti blogiau gyvenantiems – tokią užduotį Ramūnas sau išsikėlė nuo tada, kai išėjo iš vienuolyno.
Apie grįžimą į Lietuvą buvęs vienuolis kol kas negalvoja, tačiau sako, kad tėvynę be galo myli ir jeigu pas mus kiltų kokie neramumai – tą pačią sekundę susikrautų lagaminus namo.