Receptas, regis, paprastas: vienas politikas į eterį paleidžia skambią frazę, teiginį, juos pasigauna žiniasklaida, suplaktų faktų, interpretacijų ir neatsakytų klausimų kokteilį ir galima sakyti, kad sukurtas skandalas.
Panašiai nutiko Lietuvoje su pėstininkų kovos mašinų „Vilkas“ istorija, kuri sukėlė daug vertinimų, esą nė viena ši vokiška PKM neveikia, o turint omeny, kad tai brangiausias istorijoje Lietuvos kariuomenės pirkinys, žodis „skandalinga“ limpa tiesiog savaime.
Dabar panašių interpretacijų sulaukia Vokietijoje dar liepos pabaigoje nuskambėjusi istorija, jog iš Ukrainai perduotų 15 savaeigių haubicų teveikia vos 5. Moderniausios, iš didelio atstumo priešo taikinius naikinančios ir rusų įsiūtį keliančios haubicos pristatytos, bet tik trečdalį galima naudoti. Ne todėl, kad rusai jas būtų sunaikinę, kaip bandė teigti ne viename vaizdo įraše, klaidingai identifikuodami norvegų dovanotą ukrainiečių artileriją, o todėl, kad likusios esą neveikia.
Kodėl? Ar tai garsiosios vokiškos kokybės kompromitavimas, o gal kalti ukrainiečiai, kurie esą nemoka naudotis modernia ginkluote ir tai būtų geras argumentas pristabdyti būtent moderniausios ginkluotės tiekimą Ukrainai? O gal vis dėlto velnias, kaip įprastai slypi detalėmis, kurių daugelis negeba klausytis, o Kremliaus ruporai bei vokiečiams meile netrykštantys veikėjai – ir nenori?
Žadėjo pabūklus, o davė Trojos arklį?
Žodis „skandalas“ imtas vartoti dar liepos pabaigoje, kai pasirodė Vokietijos leidinio „Der Spiegel“ informacija, o vėliau ją dar labiau išryškino „Laisvųjų demokratų“ partijos nario Marcuso Faberio teiginiai apie 5 iš 15 operacijose dalyvaujančių haubicų PzH2000, nes ukrainiečiai jas pernelyg aktyviai naudoja. O kai taip nutinka su technika – bet kokia technika, ji genda. Net ir legendinė vokiška.
Netrukus pasipylė komentarai socialinėje žiniasklaidoje – tiek vokiečių, tiek patenkintų rusų, kurie peikė vokišką savaeigę haubicą, kaip niekam tikusią. Galiausiai savo trigrašį įkišo ir legendinis Lenkijos specialiųjų pajėgų generolas Romanas Polko. Jis informaciją apie „neveikiančias“ vokiškas haubicas pavadino ne tik skandalinga, bet ir nusikalstama.
„Tai sabotažas. Tai daugiau, nei neatsakingumas. Tiekdami tokią įrangą vokiečiai sukelia grėsmę ukrainiečiams mūšio lauke. Duoti kariui ginklą, kuris neveikia, reiškia siųsti jį į pražūtį.
Vokiečių pareigūnai, kurie atsakingi už tai, jie turėtų sulaukti kriminalinių kaltinimų“, – tikino meile Vokietijai niekada nespinduliavęs R. Pulko, kurio manymu, toks vokiečių, kaip „Putino Trojos arklio“ veikimas yra puiki dovana Kremliui – esą nieko geresnio dabar rusams ir nereikia, tik neveikiančios ar sukompromituotos Vakarų šalių ginkluotės Ukrainai.
Bet ką reiškia „genda“ ir kaip taip gali būti, kad karui skirta ginkluotės sistema – o PzH2000 išties yra visa sistema, ne šiaip mobilus pabūklas – neatlaiko krūvių?
Šaudo intensyviau, nei rekomenduoja
Būtent tai ir reiškia – taikos metu sukurta, išbandyta, mažo intensyvumo operacijose puikiai užsirekomendavusi PzH2000 prieš mėnesį mesta į didžiausią karinį konfliktą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Karas Ukrainoje tapo ginkluotės sistemų suneštiniu baliumi: ukrainiečiai naudoja ne tik savo, ne tik sovietinės gamybos, bet ir senas ar naujas vakarietiškas artilerijos sistemas. Pavyzdžiui, Latvija neseniai dovanojo 6 savaeiges haubicas M109, kurių 47 vnt. prieš kelerius metus įsigijo iš Austrijos, o pastaroji, savo ruožtu, jas pirko jau dėvėtas iš Britanijos. Tuo metu amerikiečiai Ukrainai perdavė per 120 buksyruojamų, tačiau plačiai naudojamų haubicų M777.
Kai fronto linija siekia apie pusantro tūkst. km, o per savaitę sunaudojami sviedinių kiekiai viršija kai kurių šalių turimas metines atsargas, nusidėvėjimas yra ne teoriniai, o realūs kaštai.
Tai ne sąjungininkų bazės Afganistane, kur pirmą kartą realaus konflikto sąlygomis išbandytos PzH2000 galėjo šaudyti ramiai prisitaikant, be jokios atsakomosios ugnies grėsmės. Ukrainoje vyksta didelio intensyvumo karas, o šiuo metu jame pirmaisiais smuikais griežia būtent karo dievas – artilerija.
Čia ji naudojama intensyviai, realaus karo sąlygomis, kai ukrainiečiai turi pasirinkimą – sunaikinti priešininko taikinius arba jais tapti patys. Todėl, pavyzdžiui, vietoje numatytų 100 sviedinių per dieną ukrainiečiai iššauna 500 ir ne kukliais, o maksimaliai didžiausiais jiems įmanomais atstumais – 30 km, o neoficialiai su didesniais nei rekomenduojama šaunamaisiais parako užtaisais – apie 40 km.
Be to, naudojami standartiniai Bundesvero pasirinkti 155 mm sviediniai DM121. Prieš kelerius metus Vokietija tokių užsakė dešimtis tūkstančių. Taikos sąlygomis – tai įspūdingas skaičius, bet kaip rodo karas Ukrainoje – kuklus realių mūšių sąlygomis.
Tačiau iškilo kita problema, apie kurią žinota jau tada – Pzh2000 yra puikios, turi įspūdingą greitošaudą (apie 10 šūvių per minutę arba šeši sviediniai per uraganines 9 sekundes), pasižymi dideliu taiklumu, o ir sviediniai DM121 yra puikūs – retas kuris nesprogsta.
Atskirai ir teoriškai tai gera kombinacija, tačiau kartu jie dera tada, jei nėra pernelyg intensyvaus naudojimo, viršijančio rekomendacijas. O jei viršija, sviedinys stringa vamzdyje, kenčia vamzdis, detalės dėvisi ir jas reikia keisti greičiau, nei norėtųsi. Ir tada iškyla mažiau matoma, ne tokia įspūdinga karo pusė – techninis aptarnavimas, remontas, detalių keitimas. Tai, suprantama, ne taip efektinga, kaip šūviai, tačiau norint šaudyti efektyviai, tai yra būtina.
Vokiečiai padėjo rusams, o ar padės ukrainiečiams?
Anot M. Faberio – aktyvaus Ukrainos rėmėjo, kuris per savo keliones į Ukrainą ir po jų nuolat peikia savo šalies vyriausybę, kad ši nepakankamai remia ukrainiečius ginklais, pagrindinė priežastis yra atsarginių dalių trūkumas. Jų Vokietija pristatė kartu su haubicomis, tačiau nepakankamai ir ne visų, kurių reikėjo.
Jis pats jau kurį laiką skundžiasi, kad Vokietija sugebėjo perduoti vos 10 savo haubicų, nors jų turi dešimt kartų daugiau, vos 3 salvinės ugnies sistemas MARS-II (MLRS atitikmuo), nors jų turi per 40 ir pažadėjo Ukrainai parduoti 100 savaeigių haubicų PzH2000.
„Tačiau kol kas pagamins, ukrainiečiai jų nesulauks mažiausiai iki 2023-ųjų pabaigos“, – piktinosi M. Faberis. O iki tol ukrainiečiai priversti laukti, naudoti tai, ką turi ir prisitaikyti prie realios situacijos su tais ginklais ir taip, kaip tik gali.
Pavyzdžiui, iš turimų haubicų labiausiai ukrainiečiai patenkinti lenkiškomis „Krab“.
Šis Pietų Korėjos, Britanijos, Vokietijos ir Lenkijos dalių hibridas – 155 mm savaeigė haubica puikiai užsirekomendavo mūšių laukuose. Tačiau ją ukrainiečiai naudoja ne taip intensyviai – vidutiniškai iš „Krab“ paleidžia apie 50 šūvių per dieną.
„Kyjivas yra optimistiškas, kad jie sulauks reikia atsarginių dalių ir operacinis pajėgumas vėl bus maksimalus“, – dar praėjusią savaitę viename interviu pripažino M. Faberis.
Ir išties, ukrainiečiai net ir atvirai nekomentuodami detalių dėl tariamų PzH2000 trūkumų šiomis haubicomis patenkinti, geba remontuoti tai, ką gali. Tačiau norint sutaisyti rimtesnius gedimus, anot M. Faberio, Vokietija turėtų pagalvoti apie remonto ir aptarnavimo centrą pačioje Ukrainoje.
Juk ta pati Vokietija, kuri dešimtmetį ne tik ignoravo ukrainiečių prašymus tiekti ginkluotę, bet ir dabar tai daro įspūdingai lėtais tempais, vis ieško bei randa pasiteisinimų, jog didesniais kiekiais perduoti Ukrainai nėra galimybių, ta pati Vokietija iš esmės parengė modernią Rusijos armiją.
Jei tiksliau – Vokietijos pramonės milžinė „Rheinmetall“, kuri pastatė modernų Rusijos kariuomenės rengimo centrą Muline. Čia su „Rheinmetall“ įrengtos infrastruktūros pagalba Rusijos kariuomenė per vieną mokymų ciklą galėjo parengti visą brigadą, o per metus – iki 30 tūkst. karių.
Ir nors formaliai „Rheinmetall“ 2014-siais veiklą Muline sustabdė, ES įvedus sankcijas dėl Krymo okupacijos, per dukterinę kompaniją „Garnison“ veikla buvo tęsiama iki pat 2019-ųjų, apeinant sankcijas.
Vokiečių skola Ukrainai – jei ne vien tik moralinė dėl iliuzijų, susijusių su Rusijos politika, dabar kaip niekada yra aktuali. Tačiau kol kas Vokietija tik pažadėjo parduoti 100 savaeigių haubicų už 1,7 mlrd. eurų, t.y. trigubai daugiau, nei visa Berlyno perduota parama ukrainiečiams.
Vertinga karo pamoka
Kita vertus, intensyvaus karo pamokos Ukrainoje rodo, kad net ir moderniausia bei pažangiausia technika bei ginkluotė gali gesti, o poreikis ją skubiai taisyti visada išlieka didelis.
Neatsitiktinai Ukrainoje improvizuotos šarvuotosios technikos, artilerijos dirbtuvės iki šiol sulaukia Rusijos sparnuotųjų raketų atakų, o rusų remonto dirbtuvės taip pat tampa prioritetiniais ukrainiečių salvinės ugnies sistemų HIMARS taikiniais.
Neturėtų būti jokių iliuzijų, kad bet kuri šalis, naudojanti pažangią vokišką ginkluotę, kad ir tas pačias PzH2000, privalo turėti gebėjimus vietoje (o idealiu atveju – ir vietose, įkuriant alternatyvias dirbtuves) taisyti techniką, kuri karo atveju būtų ypač vertinga. Pavyzdžiui, per savo karus Izraelis sugebėjo išsaugoti didžiąją dalį karinės technikos ir ginkluotės vien todėl, kad sugebėdavo greitai pamuštas, sugedusias ar kitaip neveikiančias priemones sutaisyti ir mesti jas atgal į kovą.
Lietuvoje jau birželį kaip tik atidarytas bendrovių „Rheinmetall“ ir „Krauss-Maffei Wegmann“ karinės technikos aptarnavimo centras Jonavoje. „Lithuania Defense Services“ (LDS) dirbtuvėse be sąjungininkų karinės technikos galima remontuoti ir Lietuvos kariuomenės eksploatuojamas kovinių transporto priemones, tarp jų ir PzH 2000.
Strategiškai netoli Ruklos, kur yra įsteigta didžiausia Lietuvos karinė bazė ir įsikūrusios NATO priešakinės pajėgos, įkurtos dirbtuvės turėtų užtikrinti kokybišką karinės technikos aptarnavimą ir greitą atsarginių detalių tiekimą, o gamyklos teritorijoje esanti geležinkelio linija palengvins technikos transportavimą, pagreitins reagavimo laiką ir užtikrins geresnes tiekimo grandines.
Tad bent jau teoriškai Lietuva yra palankesnėje padėtyje, nei Ukraina, kuri savaeigių haubicų sulaukė jau karo metu, kai teko mokytis kaip naudoti, taisyti PzH2000 neturint brangaus laiko.
Vis dėlto didelio intensyvumo karinis konfliktas Ukrainoje tapo puikia pamoka, kaip svarbu turėti ne tik tokius centrus, bet ir alternatyvas jiems, daugiau, nei būtina taikos sąlygoms atsarginių dalių, o ypač – parengtą personalą, gebantį laiku ir vietoje sutaisyti karo sąlygomis „drožiamą“ techniką. Antraip net ir įspūdingiausia ginkluotės sistema bus bevertė, jei ja nebus galima naudotis.