Šiuo metu Vladimiras Putinas gali džiaugtis, nes JAV Sirijoje bando įgyvendinti du tarpusavyje prieštaraujančius tikslus: nuversti Basharo al-Assado režimą bei sumušti Islamo valstybę. B. Obama net pats pripažino, kad prieštaravimas egzistuoja.
„Aš pripažįstu prieštaravimą šioje prieštaravimų kupinoje šalyje ir esant prieštaringoms aplinkybėms. Bet mes negalėsime stabilizuoti Sirijos valdant B. al-Assadui“, - interviu šių metų rugsėjį sakė B. Obama.
Tačiau prioritetų sąraše B. Obamai svarbiau neutralizuoti Islamo valstybę ir kitas teroristines grupuotes. Kol B. Obama sprendžia Sirijos galvosūkį, Rusija gali siekti tikslų kituose regionuose.
E. Račius: nutiko tai, ko Vašingtonas labiausiai bijojo
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, islamo ekspertas Egdūnas Račius sutinka, kad B. Obamos administracijos išties neišeina sveikinti dėl sėkmingos politikos Artimuosiuose Rytuose, tačiau, jo manymu, Vašingtonas negalėjo ir nenorėjo kartoti klaidų, kurios buvo padarytos Libijoje.
Primenama, kad įsibėgėjus arabų pavasariui 2011 m. Libijoje kilo M. Gaddafi ištikimų pajėgų ir sukilėlių susidūrimai, išaugę į pilietinį karą. 2011 m. kovo mėnesį Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, kuria leido NATO smogti tikslinius karinius smūgius. Beje, rezoliucijai nepasipriešino ir Rusija. M. Gaddafi buvo nužudytas, jo režimas nuverstas, tačiau Libija iki šiol yra panirusi į kautynes tarp islamistų ir naujai išrinktos valdžios, valstybė yra dezintegravusi.
E. Račius mano, kad tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl atsisakyta galimybės atakuoti B. al-Assado režimą, kai paaiškėjo, kad Damasko priemiesčiuose buvo panaudotas cheminis ginklas: Sirijoje nebuvo jokių jėgų, kurios būtų buvusios pajėgios užpildyti galios vakuumą, nuvertus senąjį režimą.
„Sutinku, kad kai raudonosios linijos yra braižomos, perbraižomos ir jų nepaisoma, galima atrodyti, kad B. Obama nėra nuoseklus arba kad nėra ryžtingas, bet, tikėtina, kad B. Obamos gaunama žvalgybinė informacija sustabdė prezidentą nuo tokių smūgių. Aš nežinau, kokia tai galėtų būti informacija, bet nenorėčiau automatiškai nurašyti, kad tai silpnas prezidentas, silpna administracija. Vis tik turiu sutikti, kad politika nėra sėkminga“, - sakė profesorius.
Klausiamas apie Rusijos prezidento V. Putino išsakomus kaltinimus, kad JAV parėmė ir finansavo sukilėlius Sirijoje, kurie vėliau transformavosi į islamistų kovotojų grupuotes, E. Račius pabrėžė, kad Jungtinės Valstijos buvo spaudžiamos finansuoti maištą prieš B. al-Assadą. Jo teigimu, B. al-Assado nuvertimu ypač suinteresuotas Kataras ir Saudo Arabija.
„Jos spaudė JAV remti sukilėlius ginklais. Aš jau nekalbu apie pačią Sirijos opoziciją, kuri labai garsiai reikalavo ginklų. Vienaip ar kitaip sudalyvavo Turkija, kai kurios Europos valstybės. Kontekstas buvo tas, kad amerikiečiai yra blogi, nes neduoda ginklų. Amerikiečiai visada atsakydavo, kad mes nenorime duoti ginklų, nes nežinome, į kokias rankas jie pateks. Vis dėlto JAV vienaip ar kitaip įsitraukė: Kataras, Saudo Arabija pradėjo tiekti ginklus, siųsti karius ir tada JAV netiesiogiai pradėjo tiekti ginkluotę. Bet tai, ko JAV labiausiai bijojo, taip ir įvyko“, - sako profesorius.
Primenama, kad praėjusių metų rugsėjį buvo viešai pranešta, jog CŽV pradėjo tiekti letalinę ginkluotę Sirijos sukilėliams, nors pažadas dėl apginklavimo buvo duotas birželį. Prieš tai JAV sukilėliams tiekė neletalinę pagalbą, tarp jų transporto priemones, sofistikuotą komunikacinę įrangą ir pažangią karo medicinos įrangą. Ši parama buvo koordinuojama Valstybės departamento.
Šių metų rugsėjį JAV Kongresas patvirtino B. Obamos planui, pagal kurį Vašingtonas treniruos ir apginkluos nuosaikią Sirijos opoziciją, mat ji turi kovoti dviem frontais – prieš B. al-Assado pajėgas ir prieš Islamo valstybę.
„Radikalios jėgos, kurios gaudavo ginkluotę kitu keliu, pradėjo dominuoti nuosaikiųjų jėgų atžvilgiu ir vėliau netgi užgrobė tuos pačius iš užsienio atsiųstus arsenalus. Išėjo dar blogiau. Galima svarstyti, ar Jungtinės Valstijos buvo teisios, spėdamos, kad partneriai Sirijoje yra nepatikimi. Ir šiuo metu mes matome, kad nuosaikioji opozicija egzistuoja labiau formaliai nei de facto. Visos teritorijos, kurios kažkada buvo užimtos nuosaikiųjų, dabar yra arba vyriausybinių pajėgų, arba Al-Nusra fronto, arba Islamo valstybės rankose “, - teigia E. Račius.
Kaip žinoma, Al-Nusra frontas yra Al-Qaeda atšaka Sirijoje ir Libane, tuo tarpu Islamo valstybė iš pradžių deklaravo sąsajas su Al-Qaeda, bet 2014 m. vasarį Al-Qaeda paskelbė nutraukianti ryšius su Islamo valstybe dėl „visiems žinomo grupuotės nelankstumo“.
E. Račius sako esantis tikras, kad B. al-Assado režimą išgelbėjo tik V. Putinas. Kaip žinoma, B. al-Assado pajėgos 2013 m. pavasarį net aštuonis kartus panaudojo chloro dujas civiliuose rajonuose. Tai nustatė Jungtinių Tautų tyrėjai. Vašingtonas į tai reagavo grasinimais smogti tikslinius smūgius Sirijos vyriausybinėms pajėgoms, tačiau į konfliktą įsikišo V. Putinas, pasiūlęs tartis dėl Damasko turimo cheminio ginklo naikinimo. B. Obama su tuo sutiko.
„Faktas, kad Rusijos dalyvavimas labai prisidėjo prie to, kad B. al-Assado režimas išliko“, - sakė profesorius.
3 priežastys, kodėl Rusija suinteresuota išsaugoti B. al-Assadą
Rusija Sirijoje turi keletą strateginių tikslų. Pirma, Rusija Sirijoje yra suinteresuota Tartuso giliavandeniu uostu, kurį, remiantis 1971 m. sovietų ir sirų susitarimu, Maskva naudojo kaip karinę jūrų bazę, kurioje buvo dislokuota penktoji sovietų laivų eskadrilė. Tai patenkino Rusijos poreikius Šaltojo karo metu, kai praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Egiptas atsisakė sovietų bazių.
Sovietų Sąjungai žlugus jos teisių perėmėja Rusija nurašė Sirijos skolą Maskvai ir išlaikė teises naudotis Tartuso karine baze.
Antras Rusijos interesas - ginklų pardavimas Damaskui, kuris irgi gali būti atšauktas, ypač jeigu valdžion patektų kas nors panašaus į Musulmonų broliją.
Trečias aspektas – Rusija nenori, kad Sirijoje įsigalėtų musulmonų sunitų krypčiai atstovaujančios politinės jėgos dėl savo artimumo Centrinės Azijos islamui. Sirijoje kovojantys islamistai yra destabilizacinis veiksnys regione: tai grėsmė Irakui bei Iranui. Ir nors tai nekelia tiesioginės grėsmės Rusijai, bet gali sustiprinti musulmonų sunitų bruzdėjimus Centrinėje Azijoje.
T. Janeliūnas: B. Obama neturėjo strategijos prieš ISIS
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Tomas Janeliūnas teigia, kad Sirijos klausimu B. Obama aiškiai neturėjo nuoseklios strategijos. „Visų pirma, buvo pražiūrėta grėsmė, kurią gali kelti ISIS. Tuo metu radikalioji islamistų pusė nebuvo taip aiškiai matoma, bet ji jau kėlė nestabilumą“, - sakė mokslininkas.
„Grįžti atgal į regioną B. Obama tikrai neturėjo jokio noro: nebuvo nei resursų, nei ambicijų. Jis tiesiog nenorėjo pažeisti duotus pažadus. Natūralu, kad ignoruojant grėsmę, ji plėtėsi ir ilgą laiką JAV reakcija buvo tarsi nenoromis: kai norima ne spręsti problemą, bet ketinama ją sumažinti ar tikimasi, kad ji išsispręs savaime“, - sakė T. Janeliūnas.
Pasak politologo, dėl to B. Obama ir perženginėjo savo nubrėžtas raudonas linijas, nes po perspėjimais neslypėjo joks konkretus planas, kas bus, jeigu B. al-Assadas tas linijas peržengs.
Klausiamas, kodėl Vašingtonas nesuformulavo tokios strategijos, T. Janeliūnas teigė, kad greičiausiai administracijoje vyrauja konfliktuojantys požiūriai dėl Sirijos. „Matyt, nė vienas planas neatrodė geras. Bet kuriuo atveju kažkas būtų nukentėję. Jei amerikiečiai būtų įsitraukę į didelį konfliktą, būtų nukentėjusi B. Obamos reputacija, bet nereaguojant visai – nestabilumas turėjo plėstis ir gali kelti grėsmes visam regionui. Tas neveikimas, laukimas, geriausio varianto ieškojimas, tikriausiai atvedė prie tokios situacijos“, - sakė politologas.
Tiesa, CNN, remdamasi diplomatiniais šaltiniais, lapkričio mėnesį pranešė, kad B. Obama nurodė peržiūrėti kovos strategiją prieš ISIS, įjungiant ir B. al-Assado režimo nuvertimą. Iki šiol buvo laikomasi strategijos sumušti ISIS Irake, Siriją paliekant vėlesniam periodui. Tačiau JAV partneriai regione spaudė Vašingtoną suderinti kovą ir prieš ISIS, ir prieš B. al-Assado pajėgas. Pranešama ir apie derybas tarp JAV, Rusijos, Turkijos, Saudo Arabijos ir JAE dėl B. al-Assado ir jo aplinkos nušalinimo nuo valdžios, bet paties režimo išsaugojimo.
JAV šiame konflikte siekia ir Irano paramos, kuris regione turi išvystęs gerą žvalgybos tinklą, tačiau Iranas suinteresuotas tik kova prieš Islamo valstybę, bet palaiko B. al-Assadą.