Jis kalbėjo apie Vakarų Europos socialdemokratus, tačiau Lietuvoje kairieji patiria ne mažiau bėdų.
„Susidaro įspūdis, kad iškovojus nepriklausomybę valdantieji, taip pat ir socialdemokratai, visiškai pamiršo daugumos visuomenės lūkesčius ir socialinį teisingumą kaip tikslą“, - teigia Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius Arvydas Guogis.
Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto profesorius Romas Lazutka, paklaustas apie kairiąją politiką Lietuvoje, prisiminė Tomą Venclovą, kuris perpasakojo vienos Vakarų europietės žodžius apie Rytų Europos politinę sceną: „Matote, pas jus iš viso nėra kairiųjų. Tie, kurie pas jus vadinami kairiaisiais, pas mus vadinami dešiniaisiais. O tie, kurie pas jus vadinami dešiniaisiais, pas mus vadinami pusgalviais“.
Aušra Maldeikienė sako, kad Lietuvoje apskritai nėra nei kairiosios, nei dešiniosios ekonominės ir socialinės politikos, todėl, jos nuomone, gegužės 1-ąją turėtume švęsti ne darbo žmonių šventę, bet katalikišką šv. Juozapo dieną.
Iš to, kaip politikai didžiuodamiesi sako ne politikuojantys, bet dirbantys, pasak ekonomistės, galima daryti išvadą, kad politikos Lietuvoje apskritai nėra: yra tik pragmatiniai interesai.
Kas yra kairė?
Mykolo Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas teigia, kad ekonominės politikos kairumą arba dešinumą geriausiai iliustruoja sociologo Ralfo Dahrendorfo tezė, pagal kurią dešinieji rūpinasi pyrago didinimu, arba ekonomikos augimu, kairieji – teisingu pyrago dalijimu.
Realybėje apibrėžti kairumą ir dešinumą sudėtingiau, tačiau Vilniaus universiteto profesorius R. Lazutka yra teigęs, kad socialdemokratiją geriausiai apibūdina balanso siekis tarp ekonomikos augimo ir lygybės siekimo, todėl socialdemokratams teoriškai turi padėti veikti rinkai, bet gaunamą naudą stengtis paskirstyti visiems visuomenės sluoksniams.
Ar Lietuvoje socialdemokratai siekia lygybės? Jei ir siekia, tai nepakankamai. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, 2013 m. Lietuvoje pajamų nelygybė pagal gini koeficientą siekė 34,6, kai Europos Sąjungos vidurkis yra 30,5 (kuo didesnis koeficientas, tuo didesnė pajamų nelygybė).
Visuomenės narių pajamų nelygybė didesnė tik Bulgarijoje (35,4) ir Latvijoje (35,2), panaši Graikijoje, Rumunijoje, Portugalijoje.
Švietimas: sluoksniuojasi elitas ir varguoliai
„Švietimas Lietuvoje yra visuotinis, čia galėtume sakyti, kad rinkos principų yra mažiau, bet viskas krypsta į tą pusę, kad to atsisakoma. Galima sakyti, kad iš komunistinės sistemos buvo paveldėtas socialdemokratinis modelis ta prasme, kad švietimas buvo visuotinis, nebuvo diferenciacijos, nebuvo arba buvo labai mažai elitinių mokyklų. Bet dabar tai diferencijuojasi ir visuomenė tą palaiko. Matyt, kad ir toliau diferencijuosis“, - sakė R. Lazutka.
Kaip tokios diferenciacijos pavyzdį jis pateikia vadinamų elitinių mokyklų ar gimnazijų kūrimąsi: pavyzdžiui, Vilniuje veikia Vilniaus licėjus, Jėzuitų gimnazija, Vilniaus valstybinė žydų Šolomo Aleichemo gimnazija, Kauno technologijos universiteto gimnazija ir panašiai.
R. Lazutka teigia, kad kuriantis tokioms mokykloms aiškiai išsluoksniuojami turtingų ir neturtingų šeimų vaikai, mat į jas priimama pagal mokymosi rezultatus. Statistika rodo, kad turtingesnėse šeimose vaikai geriau parengiami, nes į jų mokymąsi daugiau investuojama, su jais dirba geresni mokytojai.
„Tiesa, paskui laikomi valstybiniai egzaminai, tačiau elito vaikai išlaiko juos geriau ir gauna nemokamas vietas universitetuose. O kitų šeimų vaikai, kurie lanko prastesnes mokyklas, nepatenka į prestižines specialybes, įstoję dažnai negauna krepšelio, tad moka už studijas. Galėtume sakyti, kad sistema buvo paveldėta, bet palaipsniui ji dešinėja. Mane stebina, kad visuomenėje tai priimama kaip norma, vertinama, kad tai gerai, nors pripažįstame, kad Suomijoje jaunuolių pasiekimai pasaulinio masto. Bet ten, sistema tokia, kad geriausi mokytojai dirba ne su geriausiais mokiniais, o su prasčiausiais, kadangi dirbti su prastais mokiniais reikia meno ir gebėjimų. Su gerais mokiniais nesunku dirbti“, - sako profesorius.
„Šalyse, kuriose vyrauja socialdemokratinė politika, kreipiamas dėmesys į lygias galimybes, kad vaiko ateitis kuo mažiau priklausytų nuo atsitiktinio jo gimimo tam tikroje aplinkoje, tam tikroje šeimoje. Visuomenė turi išlyginti vaikų galimybes, nepriklausomai nuo jų startinės pozicijos. Pas mus kaip tik švietimo sistema krypsta į priešingą pusę, tai tikrai nebūdinga kairiajai politikai“, - priduria R. Lazutka.
Pasak profesoriaus, ryškiausias dešinėjimo ir sluoksniavimosi pavyzdys švietimo srityje būtų naujojo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva Vilniuje mokėti po 100 eurų toms šeimoms, kurios vaikus ves į privačius darželius.
R. Lazutkos teigimu, norint susimokėti už privatų darželį, šeimai teks prie 100 eurų pridėti dar apie 200 eurų. Neturtinga šeima vis tiek nepajėgs vaiko leisti į privačią ikimokyklinio ugdymo įstaigą, todėl arba rinksis valstybinį darželį, kur mokės apie 60 eurų (bet negaus 100 eurų), arba augins vaiką namuose.
Tokiu būdu po 100 eurų iš mokesčių mokėtojų pinigų bus paremiamos turtingesnės šeimos.
Kalbėdamas apie aukštąjį mokslą R. Lazutka taip pat negaili kritikos. Jo teigimu, pasaulyje nėra civilizuotos šalies, kurioje valstybė mokėtų studentams už akademinius pasiekimus. Paprastai valstybės finansiškai remia neturtingų šeimų vaikus, tačiau stipendijas geriausiems studentams moka arba mokesčio už mokslą nuolaidas taiko patys universitetai, kurie yra suinteresuoti, kad pas juos mokytųsi patys gabiausi jaunuoliai.
Mokslininkas pateikia paradoksalų pavyzdį: vienas mokinys iškart po mokyklos eina dirbti ir savo mokesčiais išlaiko klasės draugą, kuris gerai išlaikė valstybinius egzaminus ir įstojo į nemokamą vietą universitete; universitetą baigęs jaunuolis, tikėtina, taps pirmojo viršininku bei uždirbs tris kartus daugiau už tą, kuris savo mokesčiais finansavo savo viršininko studijas.
„Tai jei nenorima visiškai nemokamų studijų, tada yra kitas variantas – teikti visiems paskolas, kurios grąžinamos baigus studijas, o tie, kurie nesugeba grąžint paskolos, jiems kompensuoja valstybė. Taip yra Anglijoje. Bet tokios kaip Lietuvoje civilizuotose Vakarų šalyse nerasite“, - sakė R. Lazutka.
Jo teigimu, jeigu manoma, kad geras mokymasis prilygsta uždarbiui, tai reiktų įtvirtinti sistemą, pagal kurią gerai valstybinius egzaminus išlaikiusiam jaunuoliui, kuris nusprendė nestudijuoti arba išvažiavo studijuoti į užsienį, išmokėti pinigus grynais.
„Tai yra grynai dešinioji politika. Tyrimai rodo, kad nemokamas vietas daug dažniau gauna vaikai iš pasiturinčių šeimų, nes pasiturinčios šeimos geriau organizuoja vaikų parengimą, samdo korepetitorius, todėl statistiškai geriausiose aukštosiose mokyklose labiau reprezentuojami vaikai iš pasiturinčių tėvų šeimų ir jie dar nemoka už studijas. O tie, kurie yra iš nepasiturinčių šeimų, stoja į likusias laisvas vietas, į tokias specialybes, kur daug neuždirbsi baigęs, plius už tokias studijas privalo mokėti“, - sako R. Lazutka.
Medicina: krikdemiškas modelis
Kalbėdamas apie sveikatos apsaugos sistemą profesorius pabrėžė, kad iš valstybės biudžeto finansuojama sistema buvo paveldėta iš sovietinių laikų. Tokia buvo nepriklausomybės pradžioje ir tai panašu į britišką bei skandinavišką modelį. Bet nuo 1997 m. įsteigtos ligonių kasos. Taip biudžetinis sveikatos paslaugų finansavimas pradėtas reformuoti į sveikatos draudimą. O draudiminis pobūdis susieja sveikatos apsaugos sistemą su krikščioniškosios demokratijas tradicija, būdinga Vokietijai.
„Bet jis nebuvo grynas iki pastarojo laikotarpio, kol per krizę sveikatos draudimo įmokos buvo atskirtos nuo gyventojų pajamų mokesčio“,- sakė R. Lazutka.
Lietuvoje veikia privalomasis sveikatos draudimas, kuris yra visuotinis. Pagal darbo sutartis dirbančių asmenų įmokos nuskaičiuojamos su mokesčiais, savarankiškai dirbantys asmenys, ūkininkai moka savarankiškai po 27 eurus per mėnesį, studentai, pensininkai draudžiami valstybės lėšomis.
A. Maldeikienė sako, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema yra švarus sovietmečio paveldas, nes pas mus gydomi visi žmonės beveik be išimčių, nors to sau paprastai neleidžia net turtingos pasaulio šalys. Ekonomistė pabrėžia, kad sveikatos draudimą Lietuvoje moka tik dirbantieji, tačiau naudojasi visi.
Kairiųjų džiaugsmas: moterų padėtis Lietuvoje
R. Lazutka sako, kad visuomenes, kuriose stipresnės kairiosios nuostatos, Lietuvoje primena nebent tik moterų teisių padėtis, kuri vertinama kaip gana gera.
„Galime sakyti, kad ši sritis yra paveikta sovietmečio, nes tuomet buvo realus darbo jėgos trūkumas, vyko sparti industrializacija ir reikėjo darbo rankų, todėl buvo daromos visos sąlygos, kad moterys eitų dirbti. Ir alga vieno žmogaus šeimai buvo per menka, kad moterys būtų galėjusios nedirbti. Todėl buvo daroma viskas, kad mokslas ir studijos būtų prieinamos ir vyrams, ir moterims, išvystyta vaikų darželių sistema. Dėl to mes turime gana gerą moterų padėtį Europoje, nors moterys ne visuomet sutinka su tokiu vertinimu“, - sako profesorius.
Lietuvoje, pasak jo, moterys aktyvios darbo rinkoje, siekia karjeros. Skirtumas nuo Skandinavijos šalių tas, kad Lietuvoje moterims tenka didesnė našta dėl neišvystytų paslaugų šeimoms ir skeptiško darbdavių požiūrio.
„Tarkime, ten populiarios įvairios lanksčios darbo formos, nepilna darbo diena ir panašiai. Pas mus darbdavių požiūris kitoks, todėl susidaro tam tikras nepatogumas. Lietuvoje krūvis moterims tenka didesnis“, - sako R. Lazutka.
Mokesčiai: suvelti
Klausiamas apie mokesčių politiką ir kairiąsias idėjas šioje srityje, R. Lazutka buvo atviras: „Oi, kad mokesčių sistemoje būtų kairiosios politikos elementų... Mūsų mokesčių sistema išsiskiria tuo, kad yra labai suvelta“.
Profesorius pabrėžia, kad Lietuvoje socialinio draudimo įmokos yra didelės ir nesusietos su pajamų dydžiu.
„Ten, kur vyrauja kairioji politika, mažai uždirbantys yra atleidžiami nuo įmokų socialiniam draudimui. Tarkime, prisidurti siekiantis ir savaitgaliais dirbantis studentas tokioje šalyje nebūtų apmokestinamas socialiniu draudimu, nemokėtų įmokų, nes būtų laikoma, kad jo atlyginimas menkas, nėra, ko išskaičiuoti. Pas mus socialiniu draudimu apmokestinama nuo pirmo lito“, - sakė R. Lazutka.
Lietuvoje nėra progresinio gyventojų pajamų apmokestinimo, kurį socialdemokratai vis įtraukia į savo programą, bet vis neįgyvendina.
Lietuvoje egzistuoja tik progresyvus neapmokestinamas pajamų dydis (NPD), kurį įvedė centro dešiniųjų konservatorių, liberalų ir Tautos prisikėlimo partijos vyriausybė.
„Socialdemokratai kol kas neįvedė progresinių mokesčių ir aš tuo labai džiaugiuosi. Reikia žiūrėti ne iš teorinio taško, bet į Lietuvos ypatumus“, - teigia Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto profesorius Rimantas Rudzkis.
Pasak jo, Lietuva dėl emigracijos netenka kvalifikuotos darbo jėgos, ypač jaunimo. R. Rudzkio nuomone, įvedus progresinius mokesčius būtų stipriau apmokestinama būtent kvalifikuota darbo jėga, todėl tai sukurtų dar didesnį postūmį emigracijai. R. Rudzkio teigimu, kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, be kitų dalykų natūraliai lemia investicijų stoką.
„Dauguma žmonių galvoja, kad progresinė sistema labai gerai: kad daugiau paimsime iš tų, kurie daug uždirba, ir atiduosime tiems, kurie uždirba mažiau. Jie mano, kad taip Lietuva bus teisingesnė valstybė. Taip, valstybė pasidarytų teisingesnė, bet ji nepasidarytų turtingesnė“, - sako profesorius.
Tačiau R. Rudzkis sutinka su R. Lazutka dėl suveltos mokesčių sistemos. Panašią problemą mini ir A. Maldeikienė, pabrėžianti, kad mokesčių sistemoje pilna išimčių įvairioms visuomenės grupėms: pensininkams, individualia veikla užsiimantiems asmenims, ūkininkams ir panašiai. Jos teigimu, tai lėmė interesų grupių gebėjimas prieiti prie valdžios ir įtvirtinti sau išimtis.
Socialinė politika: rado tik vieną kairiosios politikos pavyzdį
Vertindamas socialinės apsaugos politiką, R. Lazutka vėl minėjo negalintis jos vadinti kairiąja, išskyrus paramą neįgaliesiems ir šalpos pensijų mokėjimą tiems senukams, kurie neturi teisės į pensiją iš „Sodros“.
„Kairiajai socialinei politikai būdingos universalios išmokos, kai mokama visiems vienodai, nepriklausomai nuo pajamų ir draudimo. Draudimas būdingas krikščioniškam demokratiškam modeliui. Liberaliam būdinga, kad socialinė pašalpa mokama skurstantiems, įvertinus jų skurdą, o socialdemokratinė politika būtų tokia, kai mokama kiekvienam, nepriklausomai nuo uždirbamų pinigų“, - pasakojo profesorius.
Pasak R. Lazutkos, socialdemokratinės politikos pavyzdžiu gali būti 2008 m. įvesti vaiko pinigai, kurie buvo mokami visoms vaikus auginančioms šeimoms iki vaikui sueis 18 metų.
„Nors tai buvo maži pinigai, bet tai buvo kairiosios politikos pavyzdys: jei šeima turėjo vaiką, tai remdavo kiekvieną šeimą, nepriklausomai nuo pajamų ir nuo draudimo. Tokių dalykų beveik nelikę“, - sako profesorius.
Šiuo metu vaiko pinigai susieti su šeimos pajamomis, vaikų skaičiumi ir amžiumi: jei šeimoje pajamos vienam asmeniui neviršija 153 eurų, vaikui iki 2 metų mokami 28 eurai, 2-7 metų vaikui – 15 eurų, kai šeimoje auga trys ir daugiau vaikų, tada 15 eurų gali būti mokama ir 7-18 metų vaikui.
Pasak R. Lazutkos, socialinės paramos sąsaja su pajamomis paprastai neskatina žmonių dirbti, nes ši parama iškart prarandama, kai tik asmuo gauna legalių pajamų. „Tada nėra prasmės ir stengtis užsidirbti bent jau legaliai“, - teigia profesorius.
Senatvės pensijų srityje kairumą R. Lazutka apibrėžė kaip išmokų, kad ir nedidelių, mokėjimą nepriklausomai nuo stažo ar sumokėtų socialinio draudimo įmokų.
„Tačiau mūsų visuomenės lūkesčiai kitokie: arba žmonės patys užsidirba ir jų gerovė priklauso nuo jų pačių pastangų („Sodros“ sistema iš dalies tokia yra, nors gerokai perskirstanti), arba remiami tie, kuriems tikrai reikia. Šitas posakis Lietuvoje labai populiarus tarp biurokratų ir politikų: esą reikia remti tuos, kuriems tikrai reikia – tai yra labai griežtai patikrinus, ar konkretus žmogus išties neužsidirba, ar negali užsidirbti. Jei neužsidirba, keliami reikalavimai ieškotis darbo, žiūrima, ar dalyvauja visuomenei naudinguose darbuose ir tik tokiu atveju yra remiamas. Tai būdinga labiau liberaliai ekonominei ideologijai, ne kairiajai. Bet visuomenė gana plačiai palaiko“, - sako R. Lazutka.
Profesorius R. Rudzkis teigia, kad, jo nuomone, Lietuvos socialinės apsaugos sistema yra pakankamai išvystyta pagal valstybės galimybes.
Įžvelgė per daug kairiųjų idėjų darbo santykiuose
R. Rudzkio nuomone, kai kurios sritys Lietuvoje net pernelyg socialiai orientuotos. Pavyzdžiu jis pasitelkė darbo santykius, kuriuos Lietuvoje socialdemokratų Vyriausybė mėgins liberalizuoti.
„Pas mus darbuotojų apsauga yra gal net perteklinė, ji jau atsisuka prieš pačius darbuotojus, nes pasidaro nepatrauklu Lietuvoje plėsti gamybą, investuoti. Kai tos investicijos pernelyg menkos, kuriama per mažai gerai apmokamų darbo vietų. Iš vienos pusės darbuotojas tarytum apsaugotas gerai, bet iš kitos pusės atlyginimas per mažas, nes nėra konkurencijos, nėra gerai apmokamų darbo vietų. Patiems darbuotojams būtų geriau, jei Lietuvoje darbo rinka būtų liberalizuota, tai sudarytų geresnį investicinį klimatą, sparčiau plėstųsi gamyba, augtų atlyginimai“, - sakė ekonomistas.
R. Rudzkio teigimu, geriausia darbuotojų apsauga yra jų trūkumas, kai darbdaviai medžioja gerus darbuotojus ir siūlo jiems pasakiškus atlyginimus. Jo manymu, jeigu Lietuvoje per dvejus metus 7-8 proc. padaugėtų darbo vietų, iškart paaštrėtų konkurencija dėl darbuotojų, visiems imtų kilti atlyginimai.
„Pati geriausia apsauga darbuotojai, yra darbuotojų trūkumas. Kai šalis patraukli investicijoms, pradeda trūkti darbuotojų, tada ir susiklosto pati geriausia situacija: darbuotojų trūksta, darbuotojas diktuoja sąlygas darbdaviui, kyla atlyginimai. Pernelyg stipri darbuotojų apsauga pavirsta priešingybe“ - reziumavo ekonomistas.