Anot CŽV ataskaitos, į Petro Griškevičiaus gyvybę buvo pasikėsinta 1976 metais. Kas tai padarė? Ir kodėl? Deja, minėtoje ataskaitoje, kuri pakliuvo į Virginijaus Savukyno rankas, daugiau duomenų nėra. „Istorijos detektyvų“ komanda pabandė išsiaiškinti, kas galėjo už viso to galėjo slypėti.
Pasikėsinimai į aukštus sovietinius pareigūnus nebuvo viešai aptariami. Kaip tarkime, nebuvo viešai paskelbta apie pasikėsinimą į Leonidą Brežnevą. Sovietinė propaganda apie tai tylėjo, nes šis faktas nederėjo prie jos piešiamo idiliško sovietinio gyvenimo vaizdo. Juk Brežnevas buvo didžios šalies geradarys. Toks buvo, tik mažesniu mastu, ir Petras Griškevičius, Lietuvos komunistų centro komiteto pirmasis sekretorius. Nors jis ir buvo numatytas Antano Sniečkaus įpėdiniu, tačiau jam reikėjo pakovoti, kad gautų aukščiausią LTSR postą.
Kova dėl valdžios
Mirus Antanui Sniečkui 1974 metų sausio 22 dieną, Lietuvos TSR sekė trumpa suirutė: buvo ieškomas įpėdinis. Lietuvos Komunistų Partijos vadovu Petras Griškevičius buvo paskirtas praėjus beveik mėnesiui – vasario 18 dieną. Kito aukšto komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė Goda prisimena, kad tarp P. Griškevičiaus ir jos vyro būta tam tikros konkurencijos: „Griškevičius visą laiką jautė, kad didžiausias konkurentas yra Ferensas. Ir taip kaip Sniečkus stengėsi jį arčiau savęs laikyti, tai Griškevičius – toliau nuo savęs.“ Petras Griškevičius apie save sugebėjo sutelkti partinį elitą ir pelnyti jo palaikymą kovoje dėl LKP vadovo posto.
Tad iškelkime klausimą, ar galėjo turėti priešų Griškevičius? Gal užkulisinės kovos paliko didelių nuoskaudų? Koks gi buvo Griškevičius?
„Griškevičius veikė pasyviai, jis retai vykdavo kur nors ką nors patikrinti. Bet jis veikė per savo žmones, komandą. Jam tapus pirmuoju sekretoriumi, atėjo nauji žmonės – Lionginas Šepetys, Algirdas Brazauskas, Vytautas Astrauskas – tai jauni žmonės, kurie supo jį, kurie pasižymėjo dideliu iniciatyvumu, puikiai išmanė savo sritį“, - tokį jį prisimena Goda Ferensienė.
Visiškai savo charakteriu priešingas savo pirmtakui Antanui Sniečkui, Petras Griškevičius nebuvo itin ryžtinga figūra ir pasižymėjo dideliu atsargumu. Be to, veikimo principas visiškai suderintas su Maskva. Vargu, ar tokia asmenybė galėjo turėti mirtinų priešų, o sutelkimas aplink save jaunų žmonių komandą lyg ir eliminuoja bet kokią pasikėsinimo tikimybę. Be to, politinės žmogžudystės buvo praeitis. Tai Lenino ir Stalino laikų žaidimai. Be to, sunku įsivaizduoti, kad man nors iš nomenklatūros būtų kilusi mintis, jog konkurentus komunistų partijoje galima pašalinti juos nužudžius. Griškevičiaus laikais nomenklatūra dėl valdžios stumdėsi užkulisiuose.
Mistiniai šnipai Lietuvoje
O dabar iškelkime klausimą: net jei ir buvo pasikėsinimas į Griškevičių, kaip CŽV galėjo sužinoti? Vienas kelias – per savus šnipus. Tačiau ar galėjo turėti Jungtinės Valstijos nors vieną šnipą okupuotoje Lietuvoje? Kokią informaciją galėjo surinkti? O surinkęs, kaip galėjo perduoti? Juk Sovietų sąjunga buvo atsiskyrusi neperžengiama siena. Atrodytų, jog tai neįmanoma. Taip atrodo mums, bet ne KGB.
Į „Istorijos detektyvų“ kūrėjų rankas pateko vienas labai įdomus dokumentas su grifu „Visiškai slaptai“. Tai Lietuvos KGB pažyma ne apie ką kitą, bet apie šnipus Lietuvoje. Tiesa, ta ataskaita yra rašyta 1961 metais. Tačiau anot jos, tuo metu net 31 asmuo buvo įtariamas vykdęs šnipinėjimą. Ten rašoma, kad Lietuvoje yra 13 Jungtinių valstijų šnipų, 5 – Anglijos, 5 – Vakarų Vokietijos, 3 – Izraelio, 4 – Prancūzijos ir net vienas – Švedijos.
Įdomiausia, kad buvo įtariamas šnipinėjimu vienas asmuo, grįžęs iš Jungtinių Valstijų. Jo byloje rašoma, kad jam buvo pavesta užduotis rinkti duomenis apie sovietų aviaciją, jis buvo netgi specialiai apmokytas. O gautas pinigines perlaidas iš Jungtinių Valstijų, KGB laikė CŽV būdu finansuoti savo agentūrą. Tačiau ar žinote, kur toks asmuo apsigyveno? Tikriausiai Šiauliuose, arčiau karinio aerodromo? Visiškai ne – Vilkaviškio rajone, kaime. Akivaizdu, kad kaime nei jokių duomenų apie oro aviaciją surinksi, nei savo agentus paslėpsi, nes visi mato, su kuo tu bendrauji. Tai akivaizdu mums, bet ne KGB. Tam asmeniui sekti buvo mestos didelės pajėgos ir skirti dideli ištekliai.
Istorikas Arvydas Anušauskas teigia, jog KGB bendradarbiavimu su Vakarais kasmet įtardavo dešimtis žmonių. Tiesa, tokios prielaidos niekada nepasiteisindavo, o galiausiai 1982 metais slaptuose protokoluose buvo konstatuota, jog Vakarų žvalgybų agentūrinė veikla Lietuvoje nėra vykdoma.
Tačiau informacija pasiekdavo laisvąjį pasaulį. Kokiu būdu? „Tie šaltiniai – Vakaruose esančių ir Lietuvoje turinčių giminaičių susirašinėjimas, nes Vakaruose daug kas gaudavo papildomos informacijos. Atplaukiantys į SSRS prekybiniai laivai – ir per juos gaudavo informacijos. Diplomatiniais kanalais gaudavo informacijos. Dar didelė dalis informacijos apie karinę sferą ateidavo iš laivų ir lėktuvų ekskursų palei SSRS sienas“, - informacijos patekimo į Vakarus kelius vardija istorikas. Dar vienas kelias – diplomatinės misijos Lietuvoje.
Žodžiu, CŽV patikimų šaltinių neturėjo, nebuvo patikimų kanalų, kuriais būtų galėjusi atkeliauti informacija apie tai, kaip gyvena nomenklatūra. Į Vakarus galėjo nukeliauti gandai. Juk su atvažiavusiais artimaisiais iš Jungtinių Valstijų giminaičiais kartais atsargiai pasidalindavo išgirstomis naujienomis, apie kurias nerašė jokie laikraščiai. CŽV tokios informacijos negalėjo patikrinti. Tad jie galėjo tenkintis tik nuogirdomis. O kai sunku gauti patikrintą informaciją, gali būti, jog buvo gaunama ir neteisingos žinios.
Įvykiai paskatinę gandus
Išsiaiškinus kaip informacija patekdavo į Vakarus, grįžkime prie esminio klausimo – ar buvo pasikėsinimas į pirmąjį CK sekretorių Petrą Griškevičių? Įdomiausia tai, kad jokių dokumentų nėra archyvuose. Ką sako amžininkai?
„Nieko panašaus aš iš jo negirdėjau. Na, ir iš tų, kurie dirbo šalia jo – Lionginas Šepetys, Algirdas Brazauskas, Vytautas Astrauskas. Iš jų niekad net mažiausios užuominos negirdėjau, kad toks pasikėsinimas buvo“, - teigia Justas Vincas Paleckis.
Goda Ferensienė galimą pasikėsinimo versiją taip pat neigia, tačiau prisimena medžioklę, kuri galėjo tapti ankstinu gandui apie pasikėsinimą: „Žinoma, buvo nelaimingų atsitikimų medžioklėje, tačiau ne pats Griškevičius buvo sužeistas. Griškevičius manė, kad šernas ir iššovė L. Šepečiui į akį“.
Toks nutikimas tikrai buvo. Ir apie tai užsimena pats Lionginas Šepetys savo atsiminimų knygoje. Galime spėti, kad šis įvykis apaugo gandais ir kol atkeliavo iki CŽV jau virto pasikėsinimu į Petrą Griškevičių.
Saulius Grybkauskas taip pat mini įvykį, kuris galimai galėjo tapti pagrindu pasikėsinimo mitui: „Devinto dešimtmečio pradžioje Griškevičių ištiko labai stiprus infarktas, jis gydėsi net Maskvoje. Vytautas Sakalauskas, kuris tuo metu dirbo TSKP CK, rengėsi respublikos vadovavimui, buvo pradėta su juo kalbėti, kad jis net imsis pirmojo sekretoriaus funkcijų, bet Griškevičius atsigavo ir grįžo vadovauti. Gal ta sveikatos būklė ir lėmė tuos gandus“.
Taigi mūsų tyrimas parodė, kad vis dėlto amerikiečių slapta informacija apie pasikėsinimą į Petrą Griškevičių nebuvo tiksli. Beje, šios ataskaitos rengėjai taip pat pažymi, kad jie neturi patvirtintos informacijos apie tai. O gal vis dėlto kur nors archyvuose dūla įslaptinti dokumentai apie pasikėsinimą į Petrą Griškevičių?
„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadienį 16.15 val. per LRT televiziją!