Lietuvos istorijos instituto istorikas Algimantas Kasparavičius pasakoja, kad Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Kazys Pakštas buvo sugalvojęs planą, kaip Lietuvai išspręsti lenkų užimtą Vilniaus klausimą, sureguliuoti santykius su Lenkija ir užsitikrinti ilgą egzistenciją.
Plano esmė – Lietuvos teritorijos kantonizacija arba federalizacija bei glaudi politinė-karinė sąjunga su Lenkija. Pagal šį konceptą Lietuvą būtų buvusi padalinta į Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus kantonus, o federalinei sostinei Vilniui būtų buvęs suteiktas „laisvojo miesto“ statusas.
„Buvo parengtas ne tik bendro pobūdžio federacinės Lietuvos žemėlapis, bet dargi gana tiksliai nubrėžtos būsimų įsivaizduojamų kantonų sienos ir net preliminariai apskaičiuoti galimi jų dydžiai. Klaipėdos kantonas projektuotas 25 000 km2 su 1 mln. gyventojų; Kauno – 45 000 km2 su 2 mln. gyventojų; Vilniaus – 33 000 km2 su 1,35 mln. gyventojų. Taigi visos Lietuvos federacijos teritorija projektuota 103 000 km2 su 4,5 mln. žmonių. Kantonų ribas profesorius siūlė išvesti taip, kad į Kauno kantoną „kuo mažiausia patektų lenkiškai kalbančių", o į Vilniaus – lietuviškai“, - Rytų Europos studijų centro (RESC) surengtoje konferencijoje apie užsienio politiką pasakojo A. Kasparavičius.
Savo planą K. Pakštas išdėstė 1935 m. krikdemiškų intelektualų žurnale „Židinys“. Tai buvo metai, kai naujuoju užsienio reikalų ministru tapęs Stasys Lozoraitis irgi pateikė planą sureguliuoti santykius su Lenkija.
S. Lozoraičio planas: geriau žvirblis rankoje nei briedis girioje
S. Lozoraičio planas buvo visai kitoks. Užsienio reikalų ministras rėmėsi idėja, kad tokiai mažai šaliai kaip Lietuva nerealu vienu metu išlaikyti Vokietijos atžvilgiu palankiai nusiteikusį Klaipėdos kraštą ir dar siekti Vilniaus atgavimo iš Lenkijos. Todėl jis pasiūlė koncentruotis ties Klaipėdos krašto integracija ir ieškoti sutarimo su Lenkija.
Pasak A. Kasparavičiaus, kompromiso esmė – Lenkija Lietuvai grąžina dalį grynai lietuviškų, teritorijų (pietuose Seinų-Punsko ruožą, o rytuose – Švenčionis su Kalkūnų-Pabradės geležinkelio atkarpa), bet Vilnius lieka Lenkijai ir pastaroji tarp Vilnijos ir Lietuvos nustato laisvą muitų zonos režimą ir Vilnijos lietuviams suteikia kultūrinę autonomiją.
Nors autoritarinis prezidentas Antanas Smetona skeptiškai žvelgė į S. Lozoraičio idėjas ir netikėjo, kad Lenkija padėtų Lietuvai gintis nuo vokiečių ar sovietų, bet leido ministrui pabandyti.
„Labai greit paaiškėjo, jog Lenkija jokiems kompromisams nepasirengusi. Lenkijos užsienio reikalų ministras pulkininkas Jozefas Beckas tęsė Jozefo Pilsudskio nustatytą užsienio politikos doktriną ir laikėsi nuomonės, jog S. Lozoraičio reveransai Lenkijai rodo tik Lietuvos silpnumą, politinį akligatvį ir de facto „patvirtina Lenkijos politikos teisingumą“. Taigi viskas eina pagal Lenkijos planą. Reikia tik metus-kitus dar palaukti kol Lietuva galutinai palūš ir prispausta Vokietijos pati pasiprašys sąjungon su Lenkija“, - sakė A. Kasparavičius.
Klaipėdos prisijungimas – su Maskvos ir Berlyno žinia
K. Pakšto ir S. Lozoraičio konceptai iškilo 1935-1938 m., kai situacija aplink Lietuvą sparčiai komplikavosi – stiprėjo Adolfo Hitlerio režimas Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje įsitvirtino Josifas Stalinas. Tačiau Lietuvos užsienio politika nebuvo nuobodi ir iki to laiko.
Vienas geriausių pavyzdžių – Klaipėdos krašto prijungimas. Kaip pasakoja A. Kasparavičius, šiuo klausimu Lietuvoje bendro sutarimo nebuvo: absoliuti dauguma lietuviškos ir žydiškos visuomenės, inteligentija, verslininkai, karininkija, Šaulių sąjunga ir dalis politinio elito (pirmiausia opozicijoje buvę tautininkai) 1922-1923 m. pasisakė už kuo greitesnį ir radikalesnį Klaipėdos prijungimą prie Lietuvos.
„Tuo tarpu liberalo Ernesto Galvanausko vyriausybė, kurioje politiškai dominavo krikščionys demokratai, ir Užsienio reikalų ministerija dėl Klaipėdos susigrąžinimo buvo linkę veikti atsargiai ir kovoti tik politinėmis priemonėmis, tai yra veikti Vakarų didžiųjų valstybių nustatytos politikos rėmuose“, - sako istorikas.
Bet 1922 m. vasarą vis labiau aiškėjo, kad britai ir prancūzai Klaipėdos krašto perdavimą Lietuvai sieja su Lietuvos ir Lenkijos santykių normalizavimu – vienokia ar kitokia valstybių politine-karine sąjunga. Lietuva ryžosi nepaisyti Tautų Sąjungos mandato ir suderinusi su Maskva ir Berlynu atsiėmė kraštą.
„Visuomenės ir opozicijos spaudimas Vyriausybei tiek išaugo, jog premjeras ir užsienio reikalų ministras E. Galvanauskas ryžosi Klaipėdą prie Lietuvos jungti be Vakarų demokratijų pritarimo ir visai ne jų numatytu keliu, bet pasiremdamas Rusijos politiniu ir Vokietijos diplomatiniu užnugariu“, - sako A. Kasparavičius.
Istorikas sako, kad kraštą prisijungusi Lietuva vėliau iki pat 1926 m. perversmo stokojo konsoliduotos valios, kaip išlaikyti Klaipėdą šalies sudėtyje, integruoti kraštą.
„Po perversmo premjeru ir užsienio reikalų ministru vėl tapo Augustinas Voldemaras, kuris matė integracijos sunkumus ir destruktyvią Veimaro Vokietijos politiką krašte ir todėl atsisakė tokios paradigmos bei pasuko tiesioginių kontaktų, bičiulystės ir politinių-ekonominių sutarčių (netgi slaptų „džentelmeniškų" susitarimų) su Vokietija keliu. Tokia pozicija, jam sukūrė „germanofilo", provokiškos orientacijos politiko įvaizdį, iššaukė Maskvos nepasitenkinimą, bet kartu trumpalaikėje perspektyvoje paspartino krašto integraciją į Lietuvą“, - sako istorikas.
A. Voldemaro požiūris: kad tik nesutaptų interesai
A. Kasparavičius sako, kad A. Voldemaras, kuris premjeru ir užsienio reikalų ministru buvo dukart, Lietuvos užsienio politikos paradigmą brėžė per Lietuvos didžiųjų kaimynų geopolitinių interesų prizmę.
Istoriko pasakojimu, nuo 1923 m. pavasario iki 1938 m. vasaros, argumentuodamas Žečpospolitos padalijimų precedentu Voldemaras propagavo konceptą, kad po Vilniaus praradimo, „iš vienos pusės suspausta Vokietijos, o iš dviejų pusių apsupta Lenkijos" ir neturėdama sienos su Rusija, Lietuva privalo geopolitšiškai balansuoti tarp šių trijų kaimynų ir labai atidžiai rūpintis, kad jų geopolitiniai inreresai regione niekada nesutaptų, bet vyrautų jų interesų pusiausvyra.
„Jis buvo įsitikinęs, kad didžiųjų kaimynų interesų sutapimas Lietuvai ir visam regionui būtų pražūtingas – Baltijos šalis padarytų arba vieno kurio didžiojo kaimyno politiniu vasalu arba visiškai jas ištrintų iš politinio žemėlapio“, - sakė A. Kasparavičius.
Dėl Lietuvos ir Lenkijos, A. Voldemaras laikėsi nuostatos, kad šalys galėtų tapti natūraliomis geopolitinėmis partnerėmis, jei pavyktų išspręsti Vilniaus problemą. Pasak istoriko, teoriniai A. Voldemaro paradigmos pamatai buvo grindžiami žymiausio tarpukario lietuvių filosofo, profesoriaus Stasio Šalkauskio koncepcija, kad nuo pat valstybės susikūrimo pradžios Lietuva gyvena „ant dviejų pasaulių kultūrinės ribos", kad jos istorinė misija „palaikyti Rytų ir Vakarų pusiausvyrą".
„Geopolitiškai Lietuvos valstybingumas gali egzistuoti tik savo kultūroje bei politikoje derindamas Rytų ir Vakarų kultūrinius pradmenis ir interesus“, - pagrindinę koncepto mintį apibūdino A. Kasparavičius.
Lietuvos istorijos instituto istorikas teigia, kad apskritai Lietuvos tarpukario užsienio politika buvo gana efektyvi ir profesionali. Jo teigimu, tai įrodo Lietuvos tarptautinis pripažinimas, Klaipėdos prijungimas bei faktas, kad šalis nepriklausomybę prarado tik tada, kai Europą ištiko visiškas geopolitinis kolapsas – po Austrijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Norvegijos, Danijos, Nyderlandų, Liuksemburgo, Belgijos ir Prancūzijos išnykimo iš Europos politinio žemėlapio, Suomijos padalijimo ir jau vykstant „mūšiui dėl Britanijos“.
A. Kasparavičiaus nuomone, efektyvumas grindžiamas dviem pagrindiniais veiksniais: pirma, diplomatinėje tarnyboje dirbo kūrybingi žmonės, antra, šalies užsienio politikai iki perversmo ir po jo didelę įtaką turėjo mokslo ir kultūros asmenybės, visuomenė.
„Jeigu tarpukario epochą palygintume su šiandiena, tai turėtume konstatuoti, kad mūsų užsienio politika dabar yra smarkiai užšalusi, monopolizuota siauro isteblišmento rato ir todėl praktiškai negyvybinga. Rimtesnės diskusijos tuo klausimu praktiškai nevyksta nei parlamente, nei vyriausybėje, nei partijose“, - mano istorikas.