DELFI pateikia ištrauką iš prieštaringų minčių keliančios jo knygos „Vyrams patinka apvalutės“.
Putlumo sampratų apžvalga
Kaip gydytojui, man labai dažnai tenka konsultuoti moteris, norinčias numesti svorio ar sumažinti kūno apimtis. Ir labiausiai mane stulbina, kokie skirtingi jų motyvai. Profanams svoris ir kūno apimtys gali atrodyti susijusios sąvokos, tačiau dauguma moterų į jas reaguoja labai nevienodai. Svoris – neutrali, grynai kiekybinė sąvoka. Antsvoris nemalonus, nes apsunkina visus kasdienio gyvenimo veiksmus. Tolygiai pasiskirsčiusį antsvorį galima kęsti gan ilgai, tad jei moteris nusprendė jo atsikratyti, vadinasi, jis jai kelia pernelyg daug nepatogumų. Kūno apimtys – kokybinė sąvoka: putlumas, apie kurį kalbu, kur kas labiau susijęs su apimtimis, o ne su svoriu.
Putli moteris nėra stora: tai normalaus sudėjimo moteris, turinti ryškias krūtis, šlaunis bei klubus. Tačiau kaip tik šis grynai moteriškas bruožas kelia stipriausią atmetimo reakciją. Kai pasiteirauju moters, kodėl ji norėtų sumažinti šlaunų apimtį, visada matau, kaip ji nustemba ir sudvejoja. Paskui keistokai pažvelgia į mane, lyg nesuprastų klausimo. Tai juk turėtų būti akivaizdu, todėl dažniausiai ji tik žiūri sau į šlaunis ir jas spaudo, taip leisdama suprasti, kad mano klausimas neturi prasmės.
Tačiau aš neatstoju, nes iš prigimties esu smalsus: „Galbūt jos nepatinka jūsų vyrui?“ Išgirdus šį klausimą, moters veide dažniausiai pasirodo gudri šypsena, daug ką pasakanti apie vargšą vyrelį, kuris, be abejo, nė neįtaria savo žmonos užmačių. O jei konsultuotis atėjo jauna mergina, nesusilaikau nepasidomėjęs, ar klubai jai kaip nors trukdo bendrauti su bendraamžiais vaikinais. Paradoksalu, bet atsakymas visada būna neigiamas. Tuomet imu klausinėti dar primygtiniau, nes noriu aiškaus atsakymo, o jo vis nesulaukiu: „Gal to norite dėl kolegų, draugų, šeimos narių?“ Ir tada kiekvieną sykį neišvengiamai nuskamba tas pats atsakymas, tarsi visos moterys būtų susimokiusios: „Aš to noriu dėl savęs, daktare, dėl savęs! Kai veidrodyje matau, kaip bjauriai atrodo mano šlaunys ir klubai... Tai juk akivaizdu!“
Na štai, viskas aišku. Kolektyvinė hipnozė sėkmingai veikia, o aš neturiu ko pridurti. Anksčiau mėgindavau suprasti, argumentuoti, kartais net prieštarauti, tvirtindavau, kad tokie klubai ir šlaunys atrodo labai natūraliai ir tikrai gali patikti vyrams. Tačiau dabar taip nebesielgiu dėl dviejų konkrečių priežasčių. Pirma, mano žodžiai nuolatos atsimušdavo lyg žirniai į sieną: supratau, kad girdžiu ne tik sąmoningas kalbas apie estetiką, bet ir kultūrines normas bei nurodymus, sklindančius iš pasąmonės gelmių, kurių aš negaliu pasiekti. Antroji priežastis kur kas paprastesnė: jei įtikinėdavau pernelyg primygtinai, jausdavau, kad moteris gali neteisingai suprasti mano argumentus ir pamanyti, kad domiuosi ja asmeniškai.
Taigi, dirbdamas savo darbą, kasdien kalbėdamasis su pacientėmis, supratau, kaip smarkiai moterys paveiktos propagandos. Mano kaip stebėtojo padėtis itin patogi. Esu įsitikinęs, kad nedaugelis vyrų nutuokia, kaip kenčia moterys. Kai kurie, kai jiems apie tai prabylu, linksmai šypteli. Negi galima taip sielotis dėl poros puikių šlaunų ar apvalainų klubų? O jau tos nuostabios krūtys, kokių nebedažnai išvysi! Jūs perdedate! Tačiau aš matau – kai vakarieniaujant su draugais kalba pasisuka apie apvalumą (o tai neišvengiamai nutinka patiekus desertą), dauguma moterų nepuola prieštarauti jį smerkiantiems teiginiams.
Šiuolaikiniai moters figūros kanonai
Bet iš pradžių aptarkime dabar vyraujantį požiūrį į moters kūną. Koks moteriškumo archetipas šiais laikais gyvuoja Vakaruose ir ypač Prancūzijoje? Remsiuosi dviem informacijos šaltiniais. Pirmiausia savo kaip gydytojo dietologo patirtimi. Ilgainiui sukaupti duomenys prilygsta mini apklausai, o ši ne tokia jau ir menka (nes šis klausimas mane itin domina) ir gerokai peržengia mano profesijos ribas. Bet labiausiai man pravers galybė informacijos, kurią teikia žiniasklaida, žurnalai, įvairiausi iliustruoti leidiniai, kinas, televizija, reklama ir vaizduojamasis menas. Drabužių mada rodo, kokie rūbai dabar dėvimi, – vadinasi, ir koks turi būti juos vilkinčių žmonių kūnas. Galiu pasakyti, kad šiuolaikiniai moters figūros kanonai apima keletą kriterijų.
Liekna ir aukšta moteris. Šiandien metro 70 centimetrų ūgis – gero tono požymis. Vos prieš 50 metų toks aukštis buvo laikomas milžinišku: net prancūzų vyrų vidutinis ūgis buvo mažesnis. Nė viena manekenė, verta taip vadintis, nedrįstų prisipažinti, kad ji nesiekia šios ribos. Aš pats varčiau trijų garsių modelių agentūrų katalogus ir iš septyniasdešimties manekenių vargais negalais radau šešias, kurios žemesnės nei metras 68 centimetrai.
Laibas liemuo. Bet toli gražu ne toks laibas kaip tais laikais, kai būdavo rekomenduojama įsisprausti į korsetą ir jį susiveržti tiek, kad turėtum garsųjį vapsvos liemenį. Beje, vienintelė tokio liemens paskirtis buvo pabrėžti klubų linijas. O dabar liemuo laisvas, nevaržomas.
Pirmiausia nuo putlumo tabu nukenčia krūtys. Jos neturėtų būti pernelyg didelės. O kadangi nedaug moterų atitinka šį naują, biologiniu požiūriu vargiai įmanomą reikalavimą, visoms „nelaimėlėms“, turinčioms stambias krūtis, patariama jas slėpti, prispausti prie kūno ar tiesiog vilkėti laisvus, plevėsuojančius drabužius.
Vis dėlto kartais tokį akivaizdų mėginimą apnuodyti protą atremia galingas biologinis priešnuodis. Moterys mielai sutiktų atsisakyti savo krūtų grožio, bet žino, kad tomis pačiomis krūtimis reikės maitinti kūdikį. Todėl kai kurie mizoginiški kūrėjai negali pernelyg įsismarkauti, bandydami sumenkinti organus, kuriems daugelis mūsų skolingi už gyvybę. Taigi šis griežtas kanonas pasižymi tam tikru lankstumu, o vyrai išsyk taip atvirai ir karštai puola reikšti savo susižavėjimo, kad kai kurios moterys vis dar išlaiko blaivų protą ir neslepia normų neatitinkančių savo krūtų. Tačiau ir joms toli iki pokario italių aktorių, išdidžiai demonstruodavusių savo grožybes.
Kad taip manydamas esu teisus, patvirtina visiškai pasikeitęs požiūris į liemenėlę. Per 15 metų nuo karkasų iš banginių ūsų, smarkiai pakeldavusių krūtis, buvo pereita prie krūtis prilaikančių elastingų liemenėlių, vėliau – prie liemenėlių, kurios tėra tiesiog krūtis apsaugančios puošmenos. O šiandien laikoma geru tonu išvis nieko nedėvėti. Taigi didelės krūtys išties menkinamos, ir man net sunku aiškinti, kokią širdgėlą išgyvena stambiakrūtės moterys.
Klubai – viena aktualiausių temų. Klubai aiškiai matomi ir suteikia figūrai gitaros formą. Tai vieta, kurioje susilieja moteriškumas ir motinystė. Būtent iš klubų galima atpažinti lengvai gimdančias moteris: kuo platesnis dubuo, tuo lengviau išstumti kūdikį. Bet šiandien platūs klubai nebemadingi, todėl tokios moterys daug vargsta, kol randa tinkamų drabužių. Ideali moteris privalo turėti siaurus, už šlaunis ir krūtinę ne ką platesnius klubus, kad tilptų į unisex stiliaus džinsus. Klubakauliai turi stirksoti, nepaisant grėsmės, kad moteris jais gali atsitrenkti į partnerio klubų kaulus.
Tačiau patys griežčiausi reikalavimai keliami šlaunims. Plonų šlaunų turėti nebegalima, leidžiama tik visai jų neturėti. Šlaunims taikomos nepaprastai, kone absurdiškai agresyvios normos. Šie grynai moteriški apvalumai beatodairiškai apibūdinami medicininiais terminais. Celiulitas, arba lipodistrofija, išties egzistuoja: tai didžiulė toksiška klubų, šlaunų, kelių ir kulkšnių infiltracija. Tai šiurkšti moteriškumo karikatūra, atsiradusi dėl hormonų sutrikimo.
Tačiau kas drįsta taip bauginamai atsiliepti apie natūralias kūno formas? Kas taip nerūpestingai painioja normalius ir patologinius dalykus? Tik tikras nedorėlis gali įtikinti daugumą moterų, kad jos beveik nenormalios. Vyrai retai skaito moterims skirtus žurnalus, o jei netyčia ir žvilgteli į vieną kitą puslapį apie grožį ir sveikatą, pasijaučia lyg vartytų skaitinius marsiečiams. Tačiau jie išsigąstų, sužinoję, kad jų moteris mano serganti jungiamojo audinio liga, kurią reikia skubiai gydyti visomis moderniausiomis medicininėmis bei chirurginėmis priemonėmis. Ir dar labiau pasibaisėtų, išvydę iš tikrųjų ligos apimtą organą.
Trumpai tariant, galima sakyti, kad pagal šiuolaikinius prancūzų moterų grožio kanonus, visa, kas gali būti tarp odos ir šlaunų raumenų, yra nenormalu. Dėl to ramybės nebeturi 80 proc. moterų.
Šioje knygoje siekiu atskleisti, kokią žalą daro toji keista dirbtinė lieknumo ir apvalumų nebuvimo manija. Tai ginamoji kalba, kurios tikslas – vėl sugrąžinti putlumo laikus. Tačiau, nenorėdamas klaidinti skaitytojų, pabrėžiu – visai netrokštu, kad viešpatautų storos ir nutukusios moterys. Esu gydytojas dietologas ir jau išleidau keletą knygų apie antsvorio keliamą pavojų. Plačiai paplitęs nutukimas – liga, kuri sutrumpina gyvenimą, ypač kai esama ir kitų rizikos veiksnių, todėl visiškai normalu manyti, kad tai, kas gali iš jūsų atimti keletą gražių gyvenimo metų, yra pavojinga.
Vis dėlto turiu atskleisti vieną dalyką ir jis daugelį iš jūsų nustebins. Mano nuomone, šis lieknumo kultas ir visa, kas su juo kultūriškai susiję, yra dar pavojingesnis, nei manoma. Jo keliama grėsmė ne tiek fiziologinė (nedaug kas miršta iš bado, vaikydamasis alinančių archetipų), kiek psichologinė ir sociologinė: tai požymis, bylojantis apie pakrikusią kultūrą ir visuomenę, kuri daro didžiulę klaidą – kėsinasi į pačius natūraliausius moters kūno bruožus. Civilizacija, sąmoningai ar nesąmoningai sutinkanti taip žaloti moteris, kelia grėsmę ryšio, kurį evoliucija kūrė daugybę milijonų metų, patvarumui. Tas ryšys – tai pora, šeima, rytdienos vyrai ir moterys. Dabar jų ateitis nebeaiški.
Jei putlumas natūralus, tai iki kokios ribos ir kada jis tampa akivaizdžiai nenormalus? Atsakysiu kaip biologas: putlumas nenormalus trimis konkrečiais atvejais, keliančiais grėsmę individui arba rūšiai. Pirmas atvejis – kai tampa sunku atlikti kasdienio gyvenimo veiksmus. Antras – kai dėl putlumo sukeltos pilnakraujystės gali sutrumpėti gyvenimo trukmė. Trečias – kai daugumai vyrų kyla seksualinė atmetimo reakcija.
Pirmosios dvi aplinkybės tokios akivaizdžios ir lengvai apibūdinamos, kad nekelia jokių prieštaravimų. O apie trečiąją galiu kalbėti, kiek tik pageidausite, nes su ja susiduriu savo darbe. Aš nuolat konsultuoju nutukusias – kartais labai smarkiai – moteris, kurios vargais negalais įsispraudžia į mano liftą. Gydau ir moteris, kurios tokios liesos, kad joms reikalinga konsultacija. Mane visuomet pribloškia tai, kad mano nutukėlės beveik niekada neturi seksualinių problemų. Šios moterys milžiniškos, jų vyrai skundžiasi, pyksta, kartais net ima mylėtis rečiau, bet niekada visiškai nenutraukia lytinių santykių. Man teko matyti 150 kilogramų sveriančių moterų – tokias sunku ir aprengti, ir transportuoti, bet jos vis tiek sugeba atlikti žygdarbį – kasdien patirti orgazmą. O sudžiūvėlėms lovoje sekasi kur kas prasčiau. Gali atrodyti paradoksalu, bet tokios moterys veltui maldauja suteikti joms malonumą.
Žinau, kad jums sunku manimi patikėti, – aš ir pats labai stebėjausi, tačiau kasdien matydamas tą patį galiausiai tai priėmiau kaip faktą. Žinau, kad kai kurios moterys pačios atsisako lytinio gyvenimo, nes gėdijasi savo kūno, o jų apvalumais slystantis kito žmogaus žvilgsnis jas degina it įkaitusi geležis. Tokias moteris į mano konsultacijas dažnai atlydi vyrai. Šie atvirai prisipažįsta reikalaujantys, jog žmona sulieknėtų, nes trokšta vėl mėgautis partnerės kūnu.
Žinau, kad kai kuriose Afrikos ar Rytų kraštų bendruomenėse (žinoma, tokių nėra daug) turtingi ir galingi vyrai tikrąja žodžio prasme peni savo moteris, kad šios kuo labiau nutuktų. Nesijaudinkite, tie žmonės ne kanibalai, jie tik jaučia keistą potraukį stambioms ir riebioms moterims.
Labai gražiame F. Fellini filme „Amarkordas“ yra viena dionisiška ir, gali būti, autobiografinė scena: aistros pritvinkusį paauglį sužavi ir pakeri milžiniška tabako krautuvės šeimininkė.
Apgaubtas jos didžiulių krūtų, berniokas jaučiasi taip, lyg būtų atėjusi pasaulio pabaiga, o jis pats grįžtų į motinos pilvą. Ne mažiau garsiame Ingmaro Bergmano filme „Verksmai ir šnabždesiai“ jaunai moteriai, žinančiai, kad yra pasmerkta, ir su nerimu laukiančiai mirties, pasireiškia toks pat grįžimo prie gyvybės ištakų refleksas: ji karštligiškai prisiglaudžia prie balto putlaus tarnaitės kūno. Šie du pavyzdžiai patvirtina, kad kolektyvinėje vyrų pasąmonėje gigantiškos moters kūno formos – tai gyvybės ir gausos archetipas. Jums tai gali atrodyti keista, tačiau pasąmonė renkasi vieną iš dviejų: apvalumai kupini gyvybės, o liesumas asocijuojasi su giltine.
Man tenka matyti ir liesų moterų. Tačiau jų į mane kreipiasi kur kas mažiau, nes dabar būti lieknai madinga. Tačiau tikros sudžiūvėlės neaiškiai jaučia, kad yra mulkinamos, o tai, kas žydinčioms moterims yra tyli svajonė, joms tampa biologiniu košmaru. Liesumas visada kelia grėsmę seksualumui. Apsivilkusios laisvais, plevėsuojančiais drabužiais, tokios moterys gali apdumti akis, tačiau nukritus paskutinei priedangai visi meilužiai išsilaksto. Patenkinti jas sutinka tik iškrypėliai, kuriuos jaudina liguisti dalykai. Prisimenu, kaip keista buvo klausytis, ką man pasakojo viena iš buvusių pacienčių.
Iš pirmo žvilgsnio būtum pamanęs, kad ji labai liekna. O be drabužių atrodė kaulėta ir išbadėjusi. Maniau, kad ji kreipėsi į mane norėdama priaugti šiek tiek svorio, ir pasibaisėjau, kai ji pareiškė trokštanti dar daugiau jo atsikratyti. Vis dėlto toji mergina buvo protinga, ir mums pavyko ramiai pasikalbėti. Sužinojau, kad ji visaip mėgino priaugti svorio, tačiau veltui. Liesumas jai buvo įgimtas, ir visi bandymai sustorėti baigėsi nesėkme. Tada ji patyrė, kad esama vyrų (nors ir nedaug), kuriems būdingas tam tikras seksualinis sutrikimas: pasiekusi kraštutinę liesumo ribą, ji galėtų jiems patikti. Mergina papasakojo man savo patirtį. Net ir šiandien, prisiminus jos apgailėtiną lytinį gyvenimą, mano širdį užgula keistas slogutis. Ji galėjo bendrauti tik su vieno tipo vyrais – tokiais, kuriems patinka glostyti stirksančius šonkaulius bei stuburą. Pacientė prisipažino (man net sunku apie tai rašyti), kad kartais ji daugiau nei tris dienas stengdavosi atsispirti pagundai valgyti, kad tik per pasimatymą būtų tinkamos išvaizdos.
Visi mano argumentai atsimušė į vieną atsakymą: „Manęs negeidžia joks normalus vyras, man telieka iškrypėliai. O kadangi negaliu sustorėti, padėkite man dar labiau suliesėti.“ Nusiunčiau tą moterį pas neuropsichiatrą psichoanalitiką – šis apie jos sutrikimą publikavo labai įdomų mokslinį straipsnį, bet taip ir nesugebėjo jos perkalbėti.