Žada stabdyti įstatymų infliaciją
Politinės jėgos pripažįsta vadinamąją įstatymo konvejerio problemą – teisės aktų yra priimama daug, jie dažnai keičiami. Lietuvos žaliųjų partija ir Laisvės partija vardija per vieną Seimo kadenciją iškeptų įstatymų kiekį – viso labo tik 2961 teisės aktas. Pagrįstai nuogąstaujama, kad pagal šį rodiklį pirmaujame Europoje. Jei mes per metus priimame vidutiniškai daugiau kaip 700 įstatymų, Estijos parlamentas priima vidutiniškai 160, Latvijos – 200, Lenkijos – 190, Vokietijos – 115 įstatymų.
„Laisvės ir teisingumo“ partija kalba apie nepakantumą politinei biurokratijai, valstybės ir žmonių pinigų švaistymui. Iš tiesų, nesutvarkyti Seimo procesai žmonėms kainuoja ne tik tiesiogiai parlamentui skiriamus pinigus (Seimo narių ir darbuotojų algoms mokėti, rūmams išlaikyti ir pan.). Nekokybiški įstatymai – tai mūsų visų gaištamas laikas su jais susipažinti, kovoti su pamatinius valstybės principus ir mūsų teises pažeidžiančiais teisės aktais. O kur dar prisitaikymo kaštai ir nuolatinės įstatymų kaitos sukeliami ekonomikos svyravimai!
Politikai pripažįsta ir tai, kad svarstant naujus teisės aktus per mažai tariamasi su gyventojais, bendruomenėmis, nepriklausomais ekspertais, trūksta patogių platformų diskutuoti, siūlyti idėjas ir jas įvertinti. Tai trikdo Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Lietuvos žaliųjų partijos atstovus.
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) pabrėžia, kad „bet kokiai struktūrinei reformai įgyvendinti būtina atlikti išsamią ir kvalifikuotą kaštų ir naudos analizę“. Nors tiesiogiai Seimo nariai nėra įpareigoti jos atlikti, Teisėkūros pagrindų įstatymo (TPĮ) principai – proporcingumo, efektyvumo, tikslingumo – reikalauja visuomet įvertinti tiek siūlomo įstatymo, tiek ir galimų jo alternatyvų kaštus ir naudą.
Juk būtent taip kasdien priimame sprendimus – sveriame, kiek naudos ir kaštų neša mums kiekvienas sprendimas ir ko teks atsisakyti bei ką paaukoti, ar nėra geresnio būdo mūsų tikslams pasiekti. Ta pati gyvenimo logika turėtų galioti rengiant įstatymus. Jeigu tokie vertinimai praleidžiami, jei nesvarstomos galimos alternatyvos, kyla grėsmė, kad įstatyminė intervencija pareikalaus neadekvačiai didelių sąnaudų ir sukurs nenumatytų neigiamų padarinių, o keliami tikslai liks nepasiekti.
Valstybės kontrolės audito duomenys rodo, kad šios kadencijos Seimo metu nė vienai prioritetinei teisėkūros iniciatyvai nebuvo atlikta sąnaudų ir naudos analizė. Keista, kad nė viena partija savo programoje nepateikia konkrečių idėjų ir planų, kaip pakeisti šią ydingą praktiką. Galima tik priminti, kad iš visų, besikreipiančių į valdžios institucijas kokių nors suderinimų ar leidimų, visuomet reikalaujama detalių planų, šie planai yra nuodugniai tikrinami ir atmetami tol, kol neįtikina, kad pasieks užsibrėžtus tikslus. Sau patiems tokio reiklumo politikai vis dar netaiko ir panašu, kad po Seimo rinkimų esminių pokyčių nebus.
Tiesa, Seimo kanceliarijos analitikai skaičiuoja, kad šioje kadencijoje sumažėjo skubos tvarka priimamų įstatymų skaičius. Tokią sveikintiną tendenciją pasiryžę tęsti tiek socialdemokratai, tiek valstiečiai-žalieji. Skubą jie žada taikyti tik išimtiniais atvejais, tenkinant gyvybiškai svarbius visuomenės poreikius.
Sprendimus kokybei gerinti siūlo, bet tik fragmentiškai
Gana taikliai pagrindines teisėkūros proceso ydas fiksuoja Laisvės partija. Jos programoje pabrėžiama, kad nepakankamai vertinamas įstatymo poveikis tiek prieš jį priimant, tiek jį įgyvendinant. Pirštu bedama ir į tai, kad šiuo metu nevengiama kiekvieną problemą spręsti nauju įstatymu, o alternatyvų nesvarstoma. Partija siūlo įgyvendinti principą „kiek plius, tiek minus“, užtikrinantį, kad „bet kokia nauja reglamentavimo našta būtų kompensuojama pašalinant lygiavertę tos pačios politikos srities naštą.“
Daugeliu atveju panašiai problemas matanti ir teisėkūros kokybę gerinančius sprendimus siūlanti Lietuvos žaliųjų sąjunga žada sukurti tvarką, draudžiančią priimti įstatymus, jei dėl jų atitikties Konstitucijai suabejoja Seimo teisės departamentas. Sunku su tuo nesutikti: nekokybiškai parengti įstatymai, jei yra registruojami ir pateikiami svarstymui, užteršia visą teisinę sistemą ir, kaip pabrėžia žalieji, įsuka valstybės finansinių [išteklių – „Delfi“] ir tarnautojų laiko švaistymą.
O tokių pavyzdžių yra ne vienas. Štai, 238 dienos buvo skirtos svarstyti ir taisyti įstatymą, kuriuo siekta įpareigoti maitinimo įstaigas siūlyti klientams nemokamą vandenį. Kiek lėšų būtų sutaupyta, jeigu jau pirmomis įstatymo svarstymo dienomis būtų įsiklausyta į Seimo teisės departamento išvadą, kad siūloma nuostata gali pažeisti konstitucinę teisę į nuosavybės neliečiamumą. Galiausiai įstatymas nebuvo priimtas. Bet kiek panašaus broko įstatymais vis dėlto tampa. Ir tik maža jų dalis patenka į Konstitucinį Teismą, kuris turi galią pripažinti įstatymą kaip prieštaraujantį Konstitucijai. Tuomet toks įstatymas bus pripažintas negaliojančiu arba… gali vėl grįžti į Seimo posėdžių salę ir ratas užsisuka iš naujo.
Laisvės partijai bei socialdemokratams rūpi ir kita, nemenką naštą įmonėms ir gyventojams kelianti teisės aktų auksavimo problema. LSDP pabrėžia, kad ES direktyvos į Lietuvos teisinę sistemą negali būti perkeliamos „pagal griežčiausią jų interpretaciją“, svarbu atsižvelgti į „šalies pramonės struktūrą, inovacijų skatinimo poreikį“. Verta pridurti, kad perkeliant ES teisės aktus turi būti taikomi tie patys teisėkūros reikalavimai, kaip ir nacionaliniams teisės aktams. Tik taip galima išvengti „auksavimo“ ir kitokio teisinio uolumo sukeliamos žalos.
Įdomu, kad ne vieną partija į pagalbą tvarkantis su įstatymų gausa ir teisėkūra siūlo pasitelkti dirbtinio intelekto technologijas (Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, Laisvės partija, socialdemokratai), tačiau tai – tik priemonė. Pirmiausia reikia susitvarkyti su požiūriu į įstatymus, numatyti atsakomybę už nekokybiškus įstatymus ir tuomet tokių iš karto sumažės. O tie, kurie išvys dienos šviesą, taps lakoniški ir suprantami. Prieš taikant dirbtinį intelektą, tenka patiems pritaikyti intelektą – ir valią, be kurios jokie kodai mums nepadės.
Trūksta ekologiško požiūrio į teisėkūrą ir atsakomybės už taršą
Atsižvelgiant į tai, kad būtent teisėkūra taps pagrindine būsimų Seimo narių veikla, atrodo neįtikėtina, kiek mažai dėmesio partijos, netgi didžiosios, skiria tiesioginiam savo veiklos barui. Niekas mums nežada išspręsti konflikto tarp Seimo nario įstatymo leidybos iniciatyvos teisės ir TPĮ principų, nustatant aiškias parlamentaro pareigas ir atsakomybes – laikytis įstatymų. Įkvėpti šiam žygiui valstybės vyrus ir moteris galėtų pagarba Konstitucijai: juk griežtas TPĮ reikalavimų laikymasis kyla iš šio aukščiausiojo šalies teisės akto.
Ekologija svarbi ne tik gamtai, bet ir teisinei aplinkai. Tam, kad nepaskęstume teisės šiukšlynuose, laikas įtvirtinti privalomą teisės akto (ar atskirų jo nuostatų) peržiūrą, pavyzdžiui, kas penkerius metus. Konkretus teisės aktas arba jo dalis toliau galiotų tik tuo atveju, jei būtų įrodyta, kad jie leidžia pasiekti užsibrėžtų tikslų ir jų būtinumas būtų įrodytas laikantis viso teisėkūros proceso ciklo.
Teisėkūrą būsimam Seimo nariui svarbu matyti ne kaip pavienių iniciatyvų įrankį, o kaip ciklinį procesą. Tad ir tvarkyti reikia ne pavienes dalis, bet visą ciklą. Kokybiškai atlikus pirmus teisės akto projekto rengimo žingsnius ir deramai pagrindus įstatymo poreikį, įstatymų infliacija būtų pažabota, o kokybė atsigautų. Įgyvendinus stebėseną, netikslingi ir neigiamų padarinių turintys įstatymai būtų atšaukiami, ir visi suprastų kodėl.
Apie teisėkūros kokybę ir šioje kadencijoje buvo kalbama, tačiau taip ir nebuvo įgyvendinti konkretūs teisiniai mechanizmai, įpareigojantys visus teisėkūros subjektus griežtai laikytis iš TPĮ kylančių reikalavimų. Jeigu naujosios kadencijos Seimo veikla prasidėtų įtvirtinant naujas įstatymo leidėjus saistančias taisykles, taptų įmanoma sukurti pamatus tam, kas rinkėjams dažniausiai ir žadama – teisingumui, gerovei ir tvarkai.
***
Lietuvos laisvosios rinkos institutas rinkimų knygos „Mandatas lyderystei“ pagrindu analizuoja, ką dešimtyje svarbiausių šalies ekonominę gerovę lemiančių sričių – teisėkūroje, investicinėje ir reguliavimo aplinkoje, mokesčių, darbo rinkos, pensijų, kainų, biudžeto, viešojo sektoriaus politikoje ir kitose – savo rinkimų programose siūlo politinės partijos. Šioje komentarų serijoje pateikia savo vertinimą.
