Šeima nusipirko nedidelę sodybą, ją po truputį įrenginėjo ir kūrė jaukius namus.
„Išvykom į Londoną prieš penkerius metus, kad užsidirbtume ir galėtume grąžinti skolas, kurios atsirado kai pirkome sodybą. Ją remontavome, pastatėme priestatą. Ateinantį pavasarį jau galvojome sugrįžti ir gyventi Lietuvoje. Netikėtai mus užklupo ši nelaimė. Didelių turtų nebuvo, daiktai tėra daiktai, tačiau namų labai gaila, nes daug pinigų ir jėgų įdėta“, – pasakojo Edita Kavaliauskienė.
Moteris neslepia, kad retai lankėsi Lietuvoje, su vyru stengėsi išsikapstyti iš skolų. Namas kurį laiką buvo apdraustas, tačiau pasibaigus draudimui pora užsimiršo ir laiku nespėjo jo pratęsti. Tuomet ir smogė nelaimė.
Po gaisro pora liko kaip stovi – nesudegė tik tai, ką turėjo su savimi užsienyje, nors turtų nekaupė, siekė paruošti sugrįžimui namus ir kažkiek užsidirbi pragyvenimui. Be to, auga sūnus, tad norėjosi kartu visiems parvažiuoti ir kurti gyvenimą čia, Lietuvoje.
Laimei, žmonių aukų išvengta, visgi gyvenimo planai ir noras sugrįžti bei gyventi savoje šalyje, savuose namuose, žlugo. E. Kavaliauskienė nespelia, kad patiems sunku atstatyti namą, bent jau tiek, kad jame būtų galima gyventi.
Pora neskubėjo prašyti pagalbos, tačiau jų nelaimei neabejingi Viečiūnų bendruomenės žmonės suskubo padėti, kas kuo gali. Visgi, gerų norų per maža, kad šeima atstatytų namus.
„Stengiamės atstatyti namus, tačiau be gerų žmonių pagalbos to padaryti nepavyks – prisipažino E. Kavaliauskienė. – Lieka tikėtis, kad yra gerų žmonių, kurie neabejingi mūsų nelaimei“.
