Grupė piliečių komisijos prašė išsiaiškinti, ar minėta publikacija atitinka Kodekso 3 straipsnio reikalavimą, kad „Perteikdamas įvairias nuomones, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas negali skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką“ ir 4 straipsnio reikalavimą „Žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų“.
Buvo atkreiptas dėmesys, kad, nors ginamasi, kad straipsnyje kalbama ne apie visus emigrantus, pavadinimas nurodo kitaip.
Savo ruožtu komisija pripažino, kad jokių leistinų ribų straipsnis nepažeidė. Be to, patikino, kad pavadinimas – tik sudėtinė straipsnio dalis, tad išvadų vien iš jos daryti negalima.
Ribas nustato kūrėjas, o ne jautriausia visuomenės grupė
Pasak A. Užkalnio, šis tekstas – satyrinis, tad ir traktuoti jį reikėtų kitaip nei įprastus straipsnius.
„Šis tekstas yra publikuotas nuomonių skiltyje. Jo žanras matyti ne tik iš to, bet ir iš nuotraukos, kuri parinkta jam iliustruoti. Ji – aiškiai satyrinė ir humoristinė. Nėra humoro, kuris būtų juokingas visiems. Satyra, kuri būtų visiems priimtina ir nieko neužgautų, irgi nėra satyra. Suerzinimas yra sudėtinė satyros kaip žanro dalis.
Be to, satyros ir humoro ribų negalima nustatyti pagal pačią jautriausią ir labiausiai įsižeidžiančią visuomenės dalį arba pagal tuos, kurie remdamiesi tariamu įžeidinėjimu suvedinėja asmenines sąskaitas. Ribas satyrai ir humorui, visų pirma, nustato kūrėjas ir teksto autorius“, – aiškino jis.
Pavyzdžių gausu
Apžvalgininkas taip pat pateikė du tai įrodančius pavyzdžius.
„Režisierius Oskaras Koršunovas savo pastatyme pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“ nagrinėjo tą pačią temą, kurią nagrinėja šis straipsnis. Emigrantus. Penkias valandas trunkančiame spektaklyje emigrantai parodomi ko gero dešimt kartų žiauriau ir negailestingiau nei bet kuriame mano tekstų. Jie parodomi kaip mažaraščiai, vagiantys, apgaudinėjantys, besikeikiantys. Ar būtina buvo naudoti tokią leksiką ir tokias raiškos priemones režisieriui ir dramaturgui? Ne, nebuvo, tačiau tai buvo jų teisė ir pasirinkimas.
Galima sakyti, kad kalbu apie pjesę, kai reikia kalbėti apie publikaciją periodiniame leidinyje. Pateiksiu dar vieną citatą iš periodikos. „Man viena tebuvo tikrai skanu ir malonu – čėploti, kad ir nešvarų, bet tik tautinį čiulpiką. Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai, arielkininkai, mėšluočiai, dažnai net padlecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“. Taip Juozas Tumas-Vaižgantas rašė 1932 metais žurnale „Naujoji Romuva“, – citavo A. Užkalnis klausdamas, ar šias viešai išsakytas mintis irgi reikėtų traktuoti kaip neetiškas.
Atkreipė dėmesį ne į raišką, o į kontekstą
Pasak A. Užkalnio, rašydamas šį straipsnį jis sau kėlė tikslą iššaukti diskusiją visuomenėje. Autorius pripažino, kad jis buvo pasiektas.
„Mano straipsnių galutinis tikslas yra geresnė visuomenė, kurioje aš ir pats gyvenu. Manau, tai akivaizdu tiems, kurie seka mano publikacijas, ir tiems, kuriems kliūna mano raiškos priemonės, kurios nėra nediskutuotinos. Tačiau tai neturi užtemdyti galutinio tikslo ir rezultato. Nemanau, kad jei mano kūryboje būtų svarbiausia tik mano pasirinktos ekstremalios raiškos priemonės, kurios yra toli gražu ne visose mano publikacijose, straipsniuose ir knygose, mano kūrybą nagrinėtų aukštosiose mokyklose“, – aiškino A. Užkalnis.
Savo ruožtu DELFI advokatas Andžejus Čaikovskis priminė, kad teisė kritikuoti yra pamatinė teisė, ir atkreipė dėmesį, kad DELFI išleido nemažai atsakomųjų straipsnių, kuriuose buvo reiškiama priešinga nei A. Užkalnio nuomonė.