Naujas didelis karas Europoje jau nebėra neįsivaizduojamas, nors vien tokią mintį nesyk norėta nugrūsti į tamsiausius praeities istorijos puslapius. Prie dešimtmečių taikos įpratusi didžioji dalis Europos jau buvo spėjusi pamiršti, ką reiškia karo siaubas, ir dalis civilizuotais europiečiais save laikančiųjų arogantiškai bandė užsimerkti ir purtė galvomis, netikėdami ženklais bei įspėjimais.
Esą tai, kas vyko Balkanuose paskutiniame XX dešimtmetyje, tai neva vyko kažkur kitur, ne Europoje. Kai karas atėjo į Gruziją, irgi bandyta apsimesti, kad tas trumpas 5 dienų karas – ne mūsų reikalas.
Kai 2014 m. karas atsirito į vieną didžiausių Europos valstybių – Ukrainą, išsisukinėjimų vėl netrūko: tai juk tikros Europos šeimos narė, tai netikras karas, kažkoks hibridinis, neaiškus, o ir kažkiek pilietinis, ko gero – nesupaisysi, kas ten teisus. Ko gero, abi pusės kaltos, tai tegu susitaiko Minske.
Ir nors Rusijos kaimynystėje gyvenančios ir panašią Kremliaus propagandos smarvę nesunkiai atpažįstančios šalys ėmė mušti pavojaus varpais jau tada, prieš dešimtmetį, galiausiai realus prabudimas Europoje įvyko tik 2022 metų vasario 24-ąją.
Bet daugelis miegalių žino, kad prabusti tai dar nereiškia atsikelti. Praėjus 2 metams nuo atviros Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios dalyje žemyno valstybių tik dabar atsikėlus pradedama aiškiau suvokti, kad šis karas – gerokai pavojingesnis, nes gali išplisti.