Būtent toks vaizdas apie Galiną Dauguvietytę gali susidaryti skaitant naujausią Ingos Liutkevičienės knygą „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta?“.
„Visuomenei reikėjo pramogos, ir žmonės ją gaudavo G. Dauguvietytės asmenyje“, – atvirai šioje knygoje rėžia autorė, ją išleisti išdrįsusi tik po aprašytosios mirties.
Kai ką nutylėjo, kitą ir pagražindavo
„Pirmosios 3 knygos buvo parašytos pagal Galinos pasakojimus – ji kalbėjo, aš turėjau tai sudėstyti taip, kad būtų sklandu, aišku, įdomu. Šią 4 knygą aš vadinu tikrąja biografija, nes vis dėlto, kad ir koks žmogus būtų atviras, pats pasakodamas kai ką nutyli, kai ką pagražina“, – aiškino I. Liutkevičienė.
Nors Lietuvoje vyrauja požiūris, kad apie mirusiuosius – gerai arba nieko, knygos autorė tokią nuostatą vadina visiška nesąmone.
„Mes su Galina buvome kalbėjusios apie tai, kad aš kažkada parašysiu jos biografiją. Ji suprato, kad taip bus, ką turėčiau ten rašyti, nenurodinėjo. Tokios knygos rašomos visame pasaulyje apie visus garsius žmones – rašytojus, kompozitorius... Aš pati ką tik perskaičiau Ernesto Hemingvėjaus biografiją, kur smulkiai aprašytos jo ydos. Apie garsenybes žmonės rašė ir rašys – tai nėra nuodėmė.
G. Dauguvietytė irgi nebuvo stabas – tai toks pat žmogus kaip mes kiti – ir mylėjo, ir pavydėjo, ir nekentė. Norėjau atskleisti žmogiškąjį jos paveikslą su visomis būdingomis nuodėmėmis “, – sakė I. Liutkevičienė.
Buvo išduota tėvo
Savo knygoje ji tikino norėjus ir atsakyti į klausimus, į kuriuos G. Dauguvietytė pati nenorėjo atsakinėti. Pavyzdžiui, apie savo šeimą.
„Galina visada nusukdavo kalbą, jei klausdavau, kaip atsitiko, kad ji su mama atsidūrė Vokietijoje, o tėvas liko Lietuvoje, juk ruošėsi bėgti visi. Galina sakydavo – „pasimetėm“. Tačiau jos giminaičiai iš pirmosios Boriso Dauguviečio santuokos pasakoja kitokią istoriją. Dauguvietis surado arklius, visi trys susėdo, o privažiavus sieną, Dauguvietis žmonai su dukra pasakė trumpam einąs į mišką ir nebegrįžo“, – knygoje rašo I. Liutkevičienė.
Tiesa, G. Dauguvietytė labai mylėjo savo tėvą, dažnai dalindavosi pasakojimais apie jį, ją net būtų buvę galima pavadinti tikra tėvelio dukrele, teigė pašnekovė.
„Nežinau, ar esu gyvenime dar sutikusi tokių žmonių, kurie taip kalbėtų apie savo tėtį ir turėtų tokį gilų dvasinį ryšį su juo. Net tada, kai jos tėtis jau daugybę metų buvo miręs, labai dažnai mūsų atvirų pokalbių metu – o kalbėdavomės susitikusios prie taurelės brendžio ištisas valandas – daugelį dalykų ji vertino ne tik savo, bet ir savo tėtės akimis: „Įdomu, ką dabar sakytų mano tėtis?“, – ją citavo autorė.
Savo ruožtu jo veiksmai ne visuomet buvo pagarbos verti.
Dievino visą Paleckių giminę
Šeimai išsiskyrus, B. Dauguviečiui, kaip ir kitiems garsesniems žmonėms, buvo liepta bolševikų vyriausybės kviesti žmoną ir dukrą grįžti. Tokių kvietimų reikėjo, kad pasitraukę lietuviai patikėtų, esą Lietuvoje likę kultūros žmonės yra „su tarybine liaudimi“. Vis dėlto patikėjusios jo nuoširdumu žmona ir dukra galiausiai grįžo.
„Tėvas gyveno nešildomame bute Vilniaus senamiesčio Arklių gatvėje. Valgyti turėjo tik nuo rudens likusių obuolių, baldų kambariuose beveik nebuvo, nebuvo ir patalynės. Pažįstami sušelpė, o ypač dėkinga Galina buvo tuomečiam LSSR aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui, kurio šeima Dauguviečiams padovanojo šiltą antklodę. Ją Dauguviečiai visą gyvenimą vadino Paleckio kaldra. Ir iki savo dienų pabaigos Galina dievino visą Paleckių giminę, pateisino net Algirdą Paleckį“, – taip pat rašoma knygoje.
Maža to, joje nurodoma, kad G. Dauguvietytė ne mažiau nei jų šeimą garbino Česlovą Juršėną, buvo gavusi iš jo laikrodį su dedikacija, vis girdavo ir Gediminą Kirkilą, nepamiršdama pabrėžti, kad jis iš daugiavaikės šeimos, bet gerai „prasimušė“. Jei tik kalbos pasisukdavo apie politiką, G. Dauguvietytė niekada neslėpdavo simpatijų kairiesiems
„Nežinau, ar Justas Paleckis rėždavo kalbas užsilipęs ant bačkos, bet dabar jau žinau, kad B. Dauguvietis tikrai taip darė. Tik Galina apie tai niekada niekam nepasakojo“, – atskleidė autorė.
Mama buvo griežta ir reikli
Savo ruožtu su mama ji itin nesutarė, nes ši esą ją nuolat kritikavo, buvo labai reikli, griežta, vertė, pavyzdžiui, skambinti pianinu.
„Skydas tarp besivaidijančių moterų pradžioje buvo režisierius B. Dauguvietis, o vėliau – Jurgis (paskutinis G. Dauguvietytės vyras – DELFI). Šiuose namuose Galinos mama įširdusi ne kartą dukrai sakiusi: „Kai numirsiu, nedrįsk artintis. Mane Jurgelis palaidos.“ Švelniai tariant, mama ir dukra nemėgo viena kitos. Iš tiesų jos buvo per daug skirtingos: viena – ugnis, kita – plienas“, – tikino I. Liutkeviečienė.
Nepaisant to, kad tokį mamos elgesį G. Dauguvietytė itin smerkdavo, paaiškėjo, kad pati buvo linkusi perimti jos manieras.
Įsivaizdavo turintį dukrą: priekaištai ėmė piltis vienas po kito
„Nors ji viešai skelbdavo esanti labai laiminga, nes nesusilaukė vaikų, kad tai vien vargas, neaišku, ko iš jų gali tikėtis, tačiau realybė buvo kiek kitokia. Visiškai netikėtai mūsų darbui virtus į draugystę bėgo laikas ir mačiau, kad Galina pradeda įsivaizduoti manyje dukrą. Mus skyrė 4 dešimtmečiai, kaip tik būčiau tikusi jai į dukras, nes prieš tiek laiko ji susituokė su paskutiniu vyru“, – įžvelgė I. Liutkevičienė.
Jai tekdavo vis dažniau susidurti su pastabomis, kaip reikėtų gyventi, motinišku auklėjimu, G. Dauguvietytė reikalavo tik daugiau ir daugiau dėmesio.
„Atrodytų, smulkmena, bet mūsų šeima persikėlė į naują butą senamiestyje ir taip sutapo, kad jis buvo labai panašaus ploto kaip Galinos. Ji buvo įsitikinusi, kad senamiesčio butuose, matyt, iš seno įprasta, gali gyventi tik tie žmonės, kurių tėvai užimdavo tam tikras pareigas – sovietmečio laikais tie butai nusipelniusiems žmonėms tiesiog buvo dalijami už dyką. Mūsų atveju, ėmėme banko paskolą ir nusprendėme apsigyventi ten, kur patrauklu. Tačiau Galina išsakė labai daug priekaištų – kad butas mums per geras, kad peršokome per savo bambą ir panašiai“, – viena nemalonių istorijų dalijosi knygos autorė.
Priekaištų ji susilaukdavo ir dėl per dažnų komandiruočių į užsienį, dėl poilsio rudenį Lietuvos pajūryje, dėl to, kad per daug dirba, kartą širsti G. Dauguvietytė ėmė ir kai paskambinusi sužinojo, kad I. Liutkevičienė laiką leidžia senamiesčio kavinėje su drauge: „Viešpatie, kiek tu gali sėdėti kavinėse su tomis draugėmis“.
Knygoje ji dalijasi ir pasakojimu, kai sūnui nustojus groti pianinu, būtent G. Dauguvietytė ėmė jam aiškinti, koks nuostabus yra muzikos pasaulis. Kai šis galiausiai nepersigalvojo dėl savo veiksmų, aktorė be skrupulų pareiškė I. Liutkevičienei, kad jai laikas keisti vaiką į geresnį.
Pati buvusi apkūni nuolat kritikuodavo kitus
Skirdama daug dėmesio išvaizdai, G. Dauguvietytė nuolat dėl to kritikuodavo ir kitus.
„Jaunystėje ji buvo apkūnesnė, gerokai pilnesnė nei buvome įpratę matyti, bet ji net šias nuotraukas slėpė. Išvaizda jai buvo labai svarbi. Nesakau, kad tai blogai, nes dabar tai reiškia ir gerą sveikatą – apkūnumas niekam sveikatos nepriduoda“, – sutiko I. Liutkevičienė.
Nors kartais juokauti šia tema joms pasisekdavo, netrūko ir skaudžių akimirkų.
„Mano apkūnumą ji kritikuodavo negailestingai. Kartą vakare paskambino į mūsų namus, atsiliepė vyras ir pasakė, kad manęs dar nėra, laukia, verda sriubą. Į tai Galina sušuko: „Tu jai ne sriubą virk, o eik duris platink!“, – pavyzdžiu iš savo patirties knygoje dalijosi I. Liutkevičienė.
G. Dauguvietytė, pasirodo, palaikė artimą ryšį su kai kuriais politikais ir jų artimaisiais. Pavyzdžiui, mielai bendravo su a.a. Algirdu Brazausku ir Kristina Brazauskiene. Tiesa, pastarąją ji nevengdavo patraukti per dantį, įžeisdama jos praeitį, būdą, elegantiškomis netapusias manieras.
„Kartą teatre ji labai garsiai pasakė pastabą A. Brazauskui, tuo metu jis jau sirgo onkologine liga, o G. Dauguvietytė jo žmonai Kristinai liepė baigti jį šerti, nes jis jau į žmogų nepanašus“, – pasakojo knygos autorė.
Prostatos vėžį išgyvenusiam A. Brazauskui 2008 m. gruodį medikai diagnozavo limfmazgių vėžį. Jis mirė 2010 metų birželį.
Nesvetimas buvo pavydas, apkalbos, nors jautėsi neturinti ydų
Nesvetimas G. Dauguvietytei buvo ir pavydas, nors pati ji nuolat kartodavo, kad, kai Dievas dalijo ydas, jis jos nepamatė ir praėjo pro šalį.
„Pyko ant manęs – esą už ją rašydama knygas „pasidariau“ vardą, išpopuliarėjau. Pyko ant leidyklos už tai, kad reikia dalyvauti įvairiose reklaminėse akcijose, ir skaičiavo iš jos knygų uždirbtus pelnus, nors pati gaudavo tikrai gerus honorarus ir krovė iš knygų uždirbtus pinigus į skirtingus bankus, pamiršusi, kad nesėkmės atveju leidykla būtų patyrusi nuostolių“, – pasakojo I. Liutkevičienė, pridurdama, kad populiarumas aktorei tikrai apsuko galvą.
Ji prisiminė, kad kartais jos dviese sėdėdavo G. Dauguvietytės mėlynojoje virtuvėje, moteriškai plepėdavo.
„Kalbėdavome ne tik apie istoriją, politiką, kultūrą, bet liežuvaudavome ir apie žmones. Įdomiausia, kad tais momentais ji sakydavo: „Žiūrėk, kitos moterys susėdusios apkalba kitus, o mes su tavimi – niekada“. Labai juokdavausi, kažkodėl jai atrodė, kad mes to nedarėme“, – pasakojo pašnekovė.
Gundė ir svetimus vyrus
Knygoje atskleidžiama ir kone intymi paslaptis – G. Dauguvietytei likus našle, vienas šeimos vyras vos nepaliko dėl jos savo šeimos.
„Galina visai būtų supratusi tokį jo elgesį, buvo įsitikinusi, kad ji už jo žmoną daug įdomesnė, o su žmona jam esą nuobodu – mat toji „nūda“. Ši situacija mane pamokė – įsiplieksti simpatijai amžius tikrai nesvarbus ir, jei mielos skaitytojos įsivaizduoja, kad 80-metė jau nebe konkurentė, tai labai klysta“, – tikino I. Liutkevičienė.
Būdama garbingo amžiaus G. Dauguvietytė bendravo ir su dar vienu draugu. Šiam galvą ji buvo apsukusi dar nuo jaunystės – jie kalbėdavosi telefonu, ji gaudavo jo rašytus eilėraščius.
Kirto sunkią valandą: numirus giminaitei ir susižalojus vyrui – prisipažinimas
Įvertinusi, ką teko patirti, galiausiai I. Liutkevičienė nusprendė žingsnis po žingsnio iš jų santykių pasitraukti, tačiau lengvai paleista nebuvo. Pavyzdžiui, G. Dauguvietytė esą ėmė manipuliuoti prašydama rytais prieš darbą nuvežti ją jos reikalais ir leisdama suprasti, kad priešingu atveju ji nebesutiks toliau kalbėtis dėl knygų.
„Galina kartais dejuodavo, mėgindavo mane sugraudinti jos suprastėjusia sveikata, kalbėdavo apie mirtį. Tačiau, manau, vyresniame amžiuje tai būdinga daugeliui žmonių, kadangi ji neturėjo vaikų, taip nutiko, kad dozė tam tikrų išgyvenimų nukreipta buvo man“, – pripažino I. Liutkevičienė.
Nepaisant to, ji tikino mylėjusi G. Dauguvietytę ir jautusi jos meilę. Tiesa, abejonių tuo kelia vienas jų santykių momentų.
I. Liutkevičienei praradus vieną mylimiausių žmonių pasaulyje – tetą, tą pačią dieną teko sužinoti, kad jos vyras, operatorius, filmavimo metu įkrito į orkestro duobę ir stipriai susižalojo.
„Man stovint už palatos durų suskambo telefonas. Sužinojusi, kokia nelaimė atsitiko mūsų šeimoje, paskambino Galina ir tarė: „Nuo tada, kai tu mane metei, aš kasdien linkėjau tau tik bloga. Ir tai išsipildė“. Įskaudinta Galinos savimeilė, didžiulis dramblys jos ego leido kirsti man ypač sunkią valandą“, – atvirai skaudžia istorija dalijosi I. Liutkevičienė.
Norėjo dėmesio ir jį mėgo
Kiekvienas mūsų, teigė ji, į viešumą einame tiek, kiek norime, tuo metu G. Dauguvietytė neabejotinai mėgo dėmesį.
„G. Dauguvietytė buvo aktorė, tačiau, galima sakyti, kad neišsipildžiusi, nes vis dėlto jos karjera nesusiklostė. Nežinau, ar trūko talento, ar ji nebuvo pastebėta savo laiku, ar tiesiog jos gyvenimas pasisuko labiau režisūros, filmų įgarsinimo link. Ji norėjo dėmesio. Be to, ji turėjo ką pasakyti ir puikų humoro jausmą“, – pastebėjo I. Liutkevičienė.
Jos teigimu, G. Dauguvietytė iki paskutinės gyvenimo akimirkos buvo šviesaus proto, domėjosi daug skirtingų dalykų, mintinai cituodavo operas, gerai mokėjo vokiškai ir prancūziškai, išmanė aktualijas.
„Kai laikas susigulėjo, prabėgus keliems mėnesiams nuo jos mirties, tuomet daug galvojau, emociškai buvau susijusi su Galina, supratau, kad visiškai nepykstu, kas svarbiausia šioje situacijoje, kad esu dėkinga savo gyvenimu ir darbui už tai, kad taip iš arti pažinojau tokią įdomią asmenybę – Galiną Dauguvietytę“, – baigdama pokalbį užtikrino I. Liutkevičienė.