Vienintelis jam likęs materealus dalykas po gaisro, kurį netyčia sukėlė, trumpikės. Su jomis išlipo pro langą, užsiliepsnojus savadarbiam dūminiam užtaisui. Marškinėlius ir tuos sukarpė paramedikai, kai reikėjo nuimti nuo apdegusio kūno.
Lygiai prieš savaitę DELFI skelbė apie Vilniuje atvira liepsna degusį butą 4-ame aukšte, užlietus apatinius ir uždūmintus viršutinius kaimynus, į ligoninę dėl galimo apsinuodijimo išvežtą moksleivį, dvi sudegusias kates ir rankas bei veidą stipriai apdegusį vyrą – Marių.
Baigęs gimnaziją jis studijavo filosofiją. Metus praleidęs vienuolyne, įstojo į Vilniaus universitetą mokytis vertimo. Pasiėmęs akademines atostogas dirbo padavėju, vertėju, filmų garsintoju. Kaip kilo mintis namuose gaminti fejerverkus ir ką dabar apie tai mano, su juo pačiu kalbėjomės Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Terminių traumų skyriuje.
- Pasigaminti sprogmenį. O kodėl ne nusipirkti? Įkvėptas „Kovos klubo“ viską sumanei?
-Iš tiesų, ten irgi yra scena, kai pagrindinis veikėjas savo būstą sunaikina. Bet ne.
Man patinka dalykai, kuriuos galiu pasidaryti savo rankomis. Tą patį vakarą namuose iš baltos drobės pasidariau šviestuvą. Bet antras bandymas net nebuvo sprogmuo – greičiau dūminis užtaisas, vadinamosios dūminės šaškės. Jų galima nusipirkti, bet, kiek mačiau internete, savadarbės atrodė įspūdingiau.
-Gaminai savuose namuose?
-Mamai teko išsikraustyti?
-Taip, pas draugus glaudžiasi. O brolis – kariuomenėje. Baigęs studijas pasiprašė į savanorius, artileristų bateriją.
-Su kaimynais kalbėjaisi?
Kai kilo gaisras, artimiausi mūsų kaimynai išbėgo iš namų. Ir kai aš vien apatiniais drabužiais išlipau per langą ir nusileido balkonais, kažkas šlepetes atnešė, mano mamai – chalatą. Labai daug kaimynų tą naktį padėjo, visiems gal net nespėsiu padėkoti.
- Kokia šio įvykio žinia tau?
-Nuo 3 metų sergu diabetu ir nemažai kartų po diabetinės komos buvau atsibudę reanimacijoje. Tačiau tas skausmas po nudegimo – galbūt fiziškai skausmingiausias mano gyvenime. Neįsivaizduoju nieko skausmingiau už ugnį.
Tą naktį labiausiai įstrigo, kaip nudegęs rankas nuo savęs nubloškiau puodą su medžiagomis, kurias kaitinau – link kambario durų, kurios buvo vienintelės išėjimas. Įsiplieskė ugnis ir mane nutvilkė toks stiprus skausmas, kad nebeliko valios, galvojimo, tik gyvuliškas instinktas – bėgti nuo skausmo. Nesvarbu, kad gyvename ketvirtame aukšte, nėriau pro langą.
Įstrigo, kaip stovint ant palangės kilo ne paniška, o rami, konstatuojanti mintis – viskas, tai pabaiga. Tačiau ją sekė pasipriešinimas: užuot šokęs žemyn, mečiausi į šalia buvusį balkoną ir pradėjau šaukti mamai, kad bėgtų iš buto. Pats strypais, atbrailomis, balkonais iš ketvirto aukštu nulipau žemyn, nors, kai dabar pagalvoju, to nepakartočiau.
Vis iš naujo išgyvenu tą pasipriešinimo pabaigai jausmą, kuris kilo stovint ant palangės. Suprantu, kad bus labai sunku: laukia baudos, teisiniai procesai, žalų atlyginimai, remontai, kol galėsime apsigyventi namuose. Visa tai slėgs ir bus tamsių akimirkų, tačiau jei jau stovėdamas ant palangės pasirinkau nepasiduoti nevilčiai ir lengviausiam sprendimui, nepasiduosiu.
Šių įvykių žinutė – kad geriausia, ką gali padaryti su savo gyvenimu, leisti jam pasibučiuoti su mirtimi.
Aš pats dabar nieko nebeturiu: sudegė mano akademinis žodynas, 12 tomų su papildymu, visos knygos, rankraščiai, kompiuteris, kolonėlės, drabužiai. Kita vertus, kai nieko nebeturi, aiškiai ir skaidriai gali matyti, ko tau iš tiesų reikia.
- Iš ko galvoji atlyginti gaisro nuostolius?
-Draugų palaikymas tau svarbus?
-Tikrai taip. Tikiu, yra būdų patirti žmonių gerumą ir nesudeginant savo namų. Bet dabar to gerumo esu tiesiog priblokštas.
Pirmą naktį, kai buvau atvežtas į ligoninę, negalėjau užmigti. Galvojau, kad manęs turėtų visi išsižadėt, kad mane reikėtų izoliuoti, uždaryti. Tačiau nebuvo, kad žmonės vien kaltintų. Kai kurie netgi užjautė.
Netoli ligoninės gyvenanti senyvo amžiaus moteriškė atėjo pas mane po žinių, per kurias sužinojo apie įvykį. Pasakė, kad nieko neturi, bet atnešė savo vyro šlepetes. Jos senos ir numintos, tačiau man – labai brangios. Ta moteris manęs visiškai nepažinojo, bet aplankė ir pasidalinto tuo, ką turi. Mane tai pribloškė.
Kai kurie draugai neturi atliekamų drabužių ar daiktų, tačiau palinki pasveikti ar sako, kad pasimels už mane.
Savo mirtingumo išgyvenimas – taip pat labai stiprus. Ir aš tikrai nebenoriu pamiršti, kad esu mirtingas. Neslėpsiu randų ant savo rankų, veido, nes tai man bus priminimas – nesu nemirtingas, tad galiu liesti tik savo dabartį ir ją panaudoti geriems, svarbiems darbams.
-Vis dėlto, kodėl sumanei eksperimentuoti būtent namuose. Neįvertinai rizikos?
- Pavojingas dalykas, kai sprogmenų receptūrų ieškai internete, – įspėjimų trūkumas, kas gali nutikti vienu ar kitu atveju. Tiesiog randi instrukcijas, kaip ką daryti. Manau, tai mane šiek tiek suklaidino.
Kadangi neturime garažo ar sodo namelio, dirbau namuose. Jei būčiau bent nutuokęs, kuo visa tai gali baigtis!
- Ką patartum pasekėjams, kurie galbūt bandys kažką panašaus pasidaryti?
-Visų pirma, patarčiau ne tik gerai išsianalizuoti technologiją, bet ir numatyti kiekvieną detalę, kas gali būti ne taip – įvertinti galimus pavojus.
Antra, siūlyčiau tuo užsiimti ne namuose. Sukelti gaisrą daugiabutyje nėra geriausias būdas pajusti žmonių solidarumą ar įsitikinti, kad gerumas egzistuoja. Aš tikrai to nekartočiau, jei tik galėčiau atsukti laiką atgal.
- Kam tas dūmines baterijas darei?
- Artėja šventės, žiema. Internete yra vaizdų, kaip dega kalio salietra – įspūdingai atrodo.
Gruodžio 4 dieną vieno mano draugo gimtadienis, tad mišinį norėjau išpilstyti į kačių ėdalo skardines ir vieną jam parodyti ant kokio kalno užsilipęs – reginį gimtadienio proga padovanoti. Tiršti, stulpu kylantys dūmai – gražu, be to nėra jokio sprogimo, trenksmo.
- Tačiau kodėl gaminant užsidegė?
- Manau, dėl brokuotos kaitlentės, ant kurios kaitinau medžiagas. Ji buvo pasvirusi, tad vienas puodo kraštas kaito daugiau. Pakilo per didelė temperatūra, ir, kiek atsimenu, pamaišęs toje vietoje pamačiau kylant mažytę dūmų giją. Iškart po to apakino skaisti liepsna. Pajutau nepasakomą skausmą ir sproginėjančių pūslių ant veido ir rankų garsą.
Sprogimo nebuvo, tik žaibiškai plintanti ugnis.
Labai daug žmonių sakė, kad aš – nevisprotis ir aš visiškai su tuo sutinku. Pirmieji tai pasakę buvo paramedikai.
Iš tiesų – kaip kvailas jauniklis, kartais bandau švęsti gyvenimą, nepagalvodamas, kad ta mano šventė gali labai nemaloniai atsiliepti kitiems.
- Teko skaityti, kad sudegė katės.
-Katinas ir katė. Tokia nuoskauda, kad iki grabo lentos ją nešiosiuosi. Labai jų gaila. Mamai didelė skriauda ir aš buvau prisirišęs prie tų gyvūnų. Esu susitepęs jų krauju.
Dar tikėjausi, kad katės gajos ir vikrios, tad spės išsigelbėti, bet, pasirodo, ne.
- Kas dar įsirašė iš anos nakties?
-Kad nusileidęs į apačią minioje susiradau mamą. Kaip ji pati man pasakojo, pribėgau ir kvaila intonacija sušukau: „Mama, mes gyvi ir aš daugiau niekada taip nedarysiu!“
V. Vaitkus: nėra stipresnio skausmo už nudegimą
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Terminių traumų skyriaus vedėjo Vytauto Vaitkaus žodžiais, tokių eksperimentatorių, kaip Marius, tikrai nėra daug, jis – antrasis šiemet šiame skyriuje gydytas pacientas, nukentėjęs nuo fejerverkų. Kitas eksperimentavo su sprogmenimis ir buvo atvežtas su sulaužyta ranka bei nudegintu veidu.
Pasak daktaro V. Vaitkaus, nėra stipresnio skausmo už nudegimą: „Maždaug 10 proc. apsideginusių pacientų taip dėl to skausmo išsikankina, kad net suserga trumpalaike depresija. Nepaisant šiuolaikinių nuskausminimo priemonių, tiek tas skausmas išvargina žmogų, tačiau maždaug po poros savaičių bunka“.
Kalbėdamas apie savo pacientą daktaras buvo atlaidus: „Kas nepaeksperimentuoja. Tačiau jei to imiesi, reikia labai atsargiai, pirma pasiskaityti instrukcijas. Iš chemijos žinome – kai kurias medžiagas reikia lėtai maišyti, kad nebrūkštelėtum, nebūtų jokios kibirkšties. Tam tikrose sąlygose ir be brūkštelėjimo įvyksta savaiminis užsidegimas. Kita vertus, pažiūrėkite, kiek Nobelis eksperimentavo, kiek gamyklų sudegino. O dabar mokslininkai apdovanojami jo vardo premija“.
Renka paramą
DELFI apie Marių sužinojo iš feisbuke plintančio pasidalijimo, kuriuo aktyviai dalijasi žmonės:
„Dabartinė mano situacija (nejuokauju): bandžiau pasigaminti fejerverkų, bet tai baigėsi tuo, kad visiškai sudeginau savo butą, apdegiau rankas ir veidą. Dabar guliu Lazdynų ligoninėje, nudegimų skyriuje. Jaučiuosi dėkingas, kad niekas nenukentėjo taip pat ar net labiau už mane. Vienintelė mano nuosavybė dabar yra triusikai su kuriais išlipau pro savo langą. Jei kas rūpinasi, tai tiesiog norėjau pranešti, kad mano būklė stabili, tik nebeesu prekinės išvaizdos - atrodau kaip bjaurusis Fredžio Kriugerio pusbrolis. Jau gana daug kartų iš įvairiu žmonių girdėjau, kad esu debilas ir visai sutinku su jais. Mieli draugai ir bičiuliai, jei galite, peržiūrėkite savo turtą: gal rasite nereikalingų batų, drabužių ar vieną kitą baldelį. Ačiū!“
Mariui paremti jo draugai atidarė sąskaitą.