Nebe kas likę ne tik iš dvaro pastato, kuriame kadaise gyveno patys šeimininkai. Griūva ir daugelis kitų, buvusių tvirtų, mūrinių istorinių statinių.
„Gerai išsilaikė tik buvusi paukštidė, kurioje auginti kalakutai. Išliko jos pastatas, jame gyveno mano mama. Buvusioje dvaro kalakutidėje gimiau ir aš, čia augau, po to išvažiavau į Panevėžį. Tapusi pensininke, grįžau į Liberiškį, į tėvų namus. Daugiau mano metų žmonių, gimusių Liberiškyje, nebėra“, – sako Dalia Vilčinskienė, sutikusi pasidalinti prisiminimais apie Liberiškio dvaro praeitį.
Mįslingas kapas
Istorikų apie Liberiškio dvarą surinkta medžiaga byloja, kad pirmą kartą jis paminėtas XVI amžiuje, o tuometis jo savininkas buvo A. Abramavičius. Taip pat žinoma, kad XIX amžiaus pradžioje jau iš Radvilų šeimos dvarą perpirko Karpiai, minimas Ignoto Karpio vardas.
„Ir mes, liberiškiečiai, žinojome, kad tai Karpių dvaras, bet jų vardai mano atmintyje neišliko. O vaikystėje didžiausią įspūdį darė visai netoli ponų rūmo esantis Karpienės kapelis. Nebuvo ten jokios koplyčios nei mauzoliejaus, vien supiltas kapas, prie jo stovėjo kryžius, aplink pasodinta gyvatvorė. Mama pasakojo, kad toje vietoje palaidota jauna ponia, mirusi gimdydama kūdikį. Panašu, kad galėjo mirti ir vaikutis, galbūt ir jis palaidotas tame kape“, – po dvarą vedžioja D. Vilčinskienė.
Ji girdėjusi pasakojimų, kad paskutinysis 1940-aisiais sovietų nacionalizuoto Liberiškio dvaro savininkas Karpis buvo vedęs lyg ir nekilmingą merginą, su ja susilaukęs trijų sūnų, o gimdydama ketvirtąjį, moteris mirė.
Taip pat esama žinių, jog toji moteris mirė nuo džiovos, bet dabar jau atsekti tikrąją jos mirties priežastį nelengva.
„Mano vaikystėje sklido kalbos, kad toji nekilminga Karpienė buvusi labai gera, padėdavusi žmonėms bėdose, gydydavusi susirgusius, tad patys žmones paprašė, kad ji būtų palaidota kur nors netoliese“, – kapo atsiradimo netoli ponų namo istoriją aiškina D. Vilčinskienė.
Ji mena, kad vietos žmonės prižiūrėjo Karpienės kapelį. Visą laiką kapo vietą žymėjo ir dabar tebežymi medinis kryžius.
Kryžių būta ne vieno, mat vienam sutrūnijus, žmonės pasirūpindavo pastatyti kitą. Ant kapo visuomet žydėdavo gėlės, per Vėlines šią amžino poilsio vietą nutvieksdavo žvakių liepsnelės. Gėlės ant kapo žydi ir dabar.
Iš Lenino teliko postamentas
„Ponios kapas visuomet būdavo apgaubtas pagarba. O Liberiškio dvaras turėjo ir kitą išskirtinį objektą, iš kurio, sakyčiau, pasityčiodavome. Prieš pat dvaro rūmus, gėlių klomboje, stovėjo pats Leninas. Panevėžyje panašiu laiku pastatytas Leninas su švarku, o mūsiškis – su paltu. Pajuokaudavome, kad komunistų vadui Liberiškyje šalta. Kitais kartais sakydavome, kad esame nuo Panevėžio vakariau, tad pas mus šalčiau“, – juokiasi D. Vilčinskienė.
Kaip buvo nukeltas ir kur iš Liberiškio išgabentas proletariato vadas, moteris neprisimena. Ji parodė į likusias Lenino postamento dalis, skendinčias šabakštyne. O štai paminklas stovėjęs rožyne.
„Girdėdavau, kad Karpis buvo sukūręs pavyzdinį ūkį su puikiomis arklidėmis, karvidėmis, kiaulidėmis, grūdų sandėliais, inspektais ir daržais, stovėjo ir mūsų kalakutidė. Nacionalizavus dvarą ir jame įkūrus tarybinį ūkį, visi pastatai buvo panaudoti. Juose mūkė ūkio karvės, kriuksėjo kiaulės, į aruodus buvo pilami grūdai. Inspektus pakeitė šiltnamiai“, – kalbėjo D. Vilčinskienė.
Ji girdėjusi, kad tasai ponas buvęs didelis keliautojas po pasaulį, tad visai tikėtina, kad tuo sudėtingu laiku jo nė nebuvę Lietuvoje.
„Mano senelis buvo Karpio šoferis, vežiojęs jį po pasaulį. Kokio dydžio tas jo apvažiuotas „pasaulis“ buvo, nežinau, manyčiau, kad keliauta po Europą“, – pasakojo liberiškietė.
Pasak D. Vilčinskienės, senelis buvo labai nekalbus, tad ji, dar vaikas, mažai ką ir išpešusi. Be to, vaikui dvaro istorija ne taip ir rūpėjusi. Tačiau ji mena namuose buvusią nuotrauką, kurioje – senelio vairuotą Karpio mašiną plauna jos tėtis, tuomet pats dar vaikas, su kitais Liberiškio berniūkščiais.
„Po ranka neturiu tos nuotraukos, bet gerai paieškojusi gal ir rasčiau. Įdomi ji“, – sako D. Vilčinskienė.
Ji žino, kad netoli ponų namo palaidojęs pirmąją žmoną, Karpis ilgai nenašlavo.
Trims savo sūnums surado pamotę vokietę ir su vaikais lyg ir išvažiavo gyventi į Vokietiją.
„Toji vokietė, jau visai senučiukė, buvo atvykusi į mūsų Liberiškio tarybinį ūkį, bendravo su mano mama“, – sako D. Vilčinskienė.
Jos mama Liberiškio tarybiniame ūkyje dirbo zootechnike, prižiūrėjo gyvulius.
Pasak Dalios, ūkis klestėjo, ponų pastatytų fermų nebeužteko, tad pristatyta daug naujų. Stiprus ūkis išgarsėjo, tapo žinomas net pačioje Maskvoje.
„Gerai žinau ir tai, kad į garsiąją tuometę Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodą iš mūsų Liberiškio vežė karvę. Net gyvulio vardą atsimenu – Rolė. Ją į Maskvą lydėjo mano mama“, – mena liberiškietė.
Toji kelionė į sovietų sostinę Dalios mamai buvusi kone pražūtinga.
„Tikrai nežinau, kaip buvo gabenama Rolė, bet mama į Maskvą skrido lėktuvu. Parskridusi gal savaitę gaivaliojosi, nes paaiškėjo, kad skrydžiai jai nepakeliami“, – senus laikus mena D. Vilčinskienė.
Neliko nei čerpių, nei koklių
„Liberiškyje turiu bičių avilių, bitutės man neša liepų medų. Ne taip seniai atkreipiau dėmesį, kad Liberiškio dvaro liepų alėjose auga trijų rūšių liepos, žydinčios skirtingu metu. Kitokių medžių čia nedaug, tikriausiai ponai vertino liepas“, – svarsto D. Vilčinskienė.
Būdama maža iš namų buvusioje kalakutidėje per alėjomis apsodintą kiemą ji nubėgdavo į dvare įkurtą tarybinio ūkio vaikų darželį.
Šis užėmė kone pusę didžiulio medinio pastato. Kad vaikus auklėtojoms būtų lengviau sužiūrėti, toji kiemo dalis, kurioje veikė vaikų darželis, buvo aptverta. Tuoj už aptvaro – vaikų vaizduotę kurstęs ponios kapelis.
Kitoje dvaro dalyje veikė tarybinio ūkio kontora ir biblioteka. D. Vilčinskienė mena ponų namo antrame aukšte buvus tualetą, statytą ir veikusį dar gyvenant ponams.
„Atrodė keista, kad tualetas antrame aukšte. Kur patekdavo jo turinys, nežinau, bet atsimenu buvusį storą vamzdį“, – sako moteris.
Liberiškietė prisimena, kad ir ponų namą, ir dvaro ūkinius pastatus dengė čerpių stogai. Dabar visų pastatų, kurie dar išlikę, stogai šiferiniai.
„Kitados tų čerpių buvo prikrauta ponų namo pastogėje. Name stovėjo ir puikios krosnys. Pasikeitus laikams labai greit neliko nei čerpių, nei koklių, nei viso to, kas dar buvo užsilikę ponų name. Dabar medinis pastatas virtęs tikra lūžena“, – gaili D. Vilčinskienė.
Beje, nedidelis jo priestatėlis, kuriame kadaise būta dvaro virtuvės, išliko. Jame tebegyvena liberiškiečiai.
Pati D. Vilčinskienė parodė ir jai atitekusią dvaro spintą. Nors suvarpyta kinivarpų, tačiau tikrai poniška.
Dvaras tręšta, tvenkinys pelkėja
Kiek atokiau nuo dvaro matyti kitados buvusių tikrai puikių tvartų liekanos.
Jos tuščios, kiaurais stogais, o bebaigiančius griūti pastatus okupuoja gamta.
Toks pat liūdnas ir buvusių gražių arklidžių vaizdas. Nebe kažkas liko ir iš šaldytuvus atstodavusių rūsių bei vadinamųjų ledainių, kur buvo kaupiamos valgomos gėrybės.
Išlikę pora dvaro raudonplyčių pastatų, kurių praeities D. Vilčinskienė sako nežinanti.
Gali būti, jog juose gyvenę dvaro tarnai, o dabar – vietiniai žmonės.
„Liberiškio dvaras statytas prie Šuojos upės. Maždaug prieš penkias dešimtis metų pro Liberiškį tekanti Šuoja užtvenkta, turime dirbtinį ežerą, kuris nevalomas ir po metų kitų turbūt pavirs pelke. Baigia sutrešti mūsų dvaras, pelkėja ir tvenkinys. Buvusi viena gražiausių Panevėžio rajono vietų Liberiškis virsta apgailėtina. Bet gerai bent tai, kad čia ramu“, – sako D. Vilčinskienė.