DELFI tęsia interviu ciklą su partijų lyderiais. Apie tai, kodėl socialdemokratai skaudžiai pralaimėjo 2016 metų rinkimus ir vėliau skilo, kodėl „valstiečiai“ nuolat konfliktuoja su konservatoriais, kokių dabartinei Lietuvos politikai trūksta lyderių, papasakojo socdarbietis G. Kirkilas.
– Esate politikos senbuvis. Žiūrėdamas į tai, kas dabar vyksta Lietuvos politikoje, kaip Jums atrodo tos visos „pažymos“, „komisijos“ ir „tyrimai“?
– Prastai jas vertinu. Viskas prasidėjo nuo tų rinkimų, kuriuos gana netikėtai laimėjo „valstiečiai“. Konservatoriams tai buvo rimtas smūgis, jie jau buvo pasiruošę, jau turėjo Vyriausybę, susiskirstę buvo postus, jau kostiumėlius siuvosi visi būsimi ministrai ir ministrės. Pas juos yra tam tikra desperacija, nes jie jau antrą kartą paeiliui yra opozicijoje. (…) Kai kurie net išėjo iš Parlamento, kaip Langaitis, nes, matyt, tikėjosi būti ministru.
Manau, konservatoriai nesusitarė dėl koalicijos (su „valstiečiais“ – DELFI), nes susitarimai dėl koalicijos visada būna labai subtilus dalykas ir asmenybių klausimas. Konservatoriai iš karto labai aršiai puolė laimėjusią partiją, bet šįkart susidūrė su gana stipriu pasipriešinimu. Jie panašiai elgdavosi ir su mumis, bet socialdemokratai, mano požiūriu, stengdavosi tokius smūgius atlaikyti kitaip. „Valstiečiai“, ypač jų lyderis, kovoja, bando atsakyti. Tiesą sakant, konservatoriai iškart jį apkaltino visais būtais ir nebūtais dalykais, vos ne iki Tėvynės išdavimo. Tai politikui ir reikia apsiginti, jis tą ir daro – jis ginasi, dėl to, aišku, konfrontacija tik gilėja.
Kas dėl komisijų, esu skeptiškas, jos ypatingai nieko nenusprendžia. Pavyzdžiui, komisija dėl CŽA kalėjimų, kurioje dalyvavau, pažiūrėkime, ką ji nusprendė – ji iš esmės nenusprendė nieko – nei taip, nei ne. Kalėjimų lyg ir neaptikta, bet jie galėjo būti. Dėl to turime dabar tarptautinėje erdvėje daug problemų. (…)
– Žiūrint į kai kurias komisijas, tarkime, komisiją dėl ekonominės krizės, susidaro įspūdis, kad jos yra politinės, nukreiptos prieš konkrečius asmenis, nes jos išvadas žadama skelbti prieš pat prezidento rinkimus. Kokia Jūsų nuomonė?
– Visos komisijos yra politinės, kitokių nebūna. Ta komisija dėl CŽA kalėjimų prieš ką buvo nukreipta? Tuo metu konservatoriai labai tikėjosi, kad galbūt buvę vadovai, Adamkus ar Brazauskas, yra į šį reikalą įsivėlę.
Tokių komisijų tikslai nesiskiria, aš tuo visiškai nesistebiu. Tačiau jeigu tos krizės komisija padarytų išvadas, kurios mums būtų naudingos ateityje, tai yra gerai.
– Ši komisija gali paliesti ir Jus patį – juk Jūs, dar būdamas Lietuvos premjeru, sakėte, kad krizės nebus, netaupėte rezervų ir pakėlėte pensijas.
– Niekada nesakiau nei kad bus, nei kad nebus. Mes nekomentavome tik dėl vienos priežasties – kad nesukeltume panikos. Tiksliai niekas pasakyti negalėjo. (…) Klausimas yra toks – iš ko reikėjo skolintis? Ar iš bankų, ar iš tarptautinių finansinių instrumentų, kaip Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ar Europos fondų. Aš manau, kad reikėjo skolintis iš jų.
Ir dabar manau, kad mes priėmėme gerą sprendimą (dėl pensijų – DELFI). Žmonės ir sako: jeigu nebūtumėte pakėlę pensijų, tai mes neišgyventume. Vyriausybės klausimas koks pirmas yra? Ar gelbėti žmones, ar komercinius bankus. (...)
Žinodamas trapią situaciją pasaulyje, kaip mažumos Vyriausybės vadovas aš galėjau tik susiderinti su visais, su kitomis partijomis. Klausiau: ar jūs sutinkate, kad mes tuos 2,5 mlrd., kuriuos gavome už „Mažeikių naftos“ privatizavimą, atidėtume į rezervą, o ne mokėtume žmonėms indėlius, nes infliacija buvo pakankamai didelė. Tai visi kaip ir palinkčiojo galvom, kažką neaiškaus pasakė. Kitą dieną Seime jau buvo užregistruota, kad reikia grąžinti indėlius ne po 6 tūkst. litų, o po 10 tūkst. litų.
(…) Nežinau, ar čia reikia kažką smerkti, bet išvadas reikia padaryti. Aš, pavyzdžiui, nesutinku su tuo, kad konservatoriai gerai tvarkėsi su krize.
– Pasakėte, kad pirmas Vyriausybės darbas – nuspręsti, ar gelbėti komercinius bankus, ar žmones. Jūsų manymu, Kubiliaus Vyriausybė gelbėjo komercinius bankus?
– Taip. Jie skolinosi brangiai iš tų pačių bankų, kurie sukėlė krizę. Tai čia ir politiškai, net ir morališkai kelia klausimų. Pirmiausia, konservatoriai ir liberalai, kurie buvo tuo metu valdžioje, jie yra dešinieji ir priima dešiniuosius spendimus, tai visiškai logiškai atitinka jų ideologiją.
Kitas dalykas, komerciniai bankai pas mus yra gana įtakingi. (...) Be to, kada atėjo Andrius Kubilius ir formavo Vyriausybę, aš kaip suprantu, vienas iš dabartinių kandidatų gana stipriai konsultavo Vyriausybę, kaip elgtis, iš kur skolintis.
– Turite omenyje poną Gitaną Nausėdą?
– Taip.
– Grįžkime prie šiandienos aktualijų. Pastaruoju metu daug aistrų kelia dotacijos Jūsų partijai klausimas. Pradėkime nuo to, koks, Jūsų manymu, turėtų būti sprendimas?
– Visi variantai buvo pasiūlyti. Buvo pradinis variantas, kad turi būti padalinta dabartinė esama dotacija. Visi šaukė tada garsiai, kad čia neteisinga ir panašiai, kad lengviausias būdas būtų papildomai finansuoti. (...)
Tai dabar susikūrusiai naujai partijai kyla klausimas – o kaip dalyvauti rinkimuose? Vien tik tam, kad būtų užregistruotas sąrašas savivaldybių rinkimuose, jau reikia 60 tūkst. eurų, nes maždaug apie 1 tūkst. vien užstatas yra. Jeigu mes neturime valstybinio finansavimo, mes apskritai jokių finansinių operacijų vykdyti negalime.
– Tai iš ko Jūs dabar gyvenate?
– Mes gyvename tik iš nario mokesčio. Mes patys, savo lėšomis, organizavome ir suvažiavimą, ir visus kitus renginius. Aš nemanau, kad tai yra teisinga.
Ir konservatoriai, ir Palucko socialdemokratai sakė, kad padalinti dotaciją per pusę (tarp abiejų socialdemokratų partijų – DELFI) yra neteisinga. Todėl Vyriausybė sutiko su tuo, kad gali būti papildomas finansavimas. Tas ir buvo pasiūlyta. Labai keista diskusija, kad tai yra susisieta su NATO. Tai su NATO visai nesusieta. Vienintelis klausimas čia yra tai, kad tai yra biudžeto pataisa. Mes negalime pagal fiskalinės drausmės įstatymą daugybę kartų keisti biudžetą metų eigoje. Tiesiog į tą patį biudžeto įstatymą tai yra įdėta.
– Turite omenyje įstatymo pataisą, kuri sukėlė didžiulį pasipiktinimą, nes susieja skolinimąsi gynybai su skolinimusi Jūsų partijos finansavimui? Turbūt nereikėtų stebėtis, kad kai kurios partijos už tai nenori balsuoti, Vytautas Bakas tokius veiksmus netgi yra pavadinęs „niekšiškais“. Ką į tai galite atsakyti?
– Vytautas Bakas gali turėti savo nuomonę. Konservatoriai šiuo atveju sako neteisybę, kad jie negali balsuoti už papildomas išlaidas, nes ten yra keli šimtai tūkstančių partijoms. Bet tai nėra dotacija mums, tai yra papildoma dotacija ir būsimam referendumui, ir kitiems dalykams, kurie turės būti paskirti.
Konservatoriai nebalsavo ir praeitais metais už 2 procentus gynybai. Jeigu jie nebalsuoja už biudžetą, reiškia jie nebalsuoja dėl gynybos, nors jie pasirašė sutartį ir net buvo tarp iniciatorių. (…) Dabar susitarimas papildytas vėl, nes tos sutarties anksčiau nepasirašė „valstiečiai“, nes jų tuo metu nebuvo frakcijos net.
Jeigu būtų priimtas tas įstatymas, kad mes persidaliname tą dotaciją su socialdemokratais, šito nereikėtų daryti. (…) Labiausiai tos dotacijos bijo Palucko socialdemokratai ir kitos partijos. Nė viena partija nenori papildomų konkurentų sau. Argumentų tai nėra, šitie argumentai yra labai nerimti. Visada bus biudžete yra tokios išlaidos, kurios kam nors nepatinka. (…)
– Iš to, kaip „valstiečiai“ stengiasi dėl dotacijos Jūsų partijai, galima numanyti, kad jie bijo koalicijos žlugimo. Ar tai būtų didelis smūgis jiems?
– Manau, kad „valstiečiai“ supranta mūsų argumentus. Sveikas protas ir logika sako, kad taip ir yra. O opozicija nesutinka dėl to, kad nesutinka, jiems nereikia papildomų konkurentų savivaldybių rinkimuose.
– Ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – Krikščioniškų šeimų sąjungai?
– Manau, lenkai turi kitus argumentus. Bet nenoriu apie tai kalbėti.
– O jeigu dotacijos, visgi, nepavyks gauti, kaip eisite į rinkimus? Ar turite planą „B“?
– Aš manau, kad mes nubalsuosime. Mes nesvarstome plano „B“, nes galvojame, kad mes nubalsuosime. Koalicija vis tiek turi balsuoti, nes tai yra artėjančio biudžeto klausimas. Nes jeigu paaiškės, kad nėra daugumos, ar kažkas nebalsuoja, tai lygiai taip pat kyla pavojus artėjančiam biudžetui, kuris bus pristatytas Seime spalio 16 dieną. Suprantama, kad koalicijos interesas yra nubalsuoti.
– Iš visos susiklosčiusios situacijos atrodo, kad gynybos finansavimo klausimas ir biudžeto klausimas tapo Jūsų dotacijos įkaitu, kalbėta netgi apie grėsmę nacionaliniam saugumui.
– Lygiai toks pat įkaitas biudžetas buvo ir praėjusiais metais. Tik tiek, kad bent jau atsirado protingų žmonių, kurie neištraukinėjo kortelių. O šiaip biudžetas tada galėjo ir nebūti priimtas, kadangi tuo metu mes realiai neturėjome daugumos. Dabar jau turime.
– Šiemet biudžetas turbūt taip pat bus kovos laukas, nes rinkimai artėja?
– Pas mus beveik kasmet rinkimai, vienokie ar kitokie. Visada biudžetas yra kovos laukas, ir visose šalyse. Manau, kad mums reikia tobulinti biudžeto priėmimo statutą. (...) Opozicija galėtų pateikti savo opozicinį projektą. Konservatoriai ir liberalai tą žadėjo, bet dar nepadarė.
– Galbūt viskas būtų paprasčiau, jeigu opozicija turėtų lyderį?
– Opozicija neturi lyderio, nes nėra tikro lyderio. Jeigu būtų, tai opozicija tikrai su tuo sutiktų.
– O Gabrielius Landsbergis galėtų juo tapti?
– Aš manau, kad jis nėra tikras lyderis visos opozicijos, jis nesugeba jos suvienyti. Pagal mūsų statutą ir net tradiciją, opozicija galėtų lengvai susitarti, taip, kaip mes buvom sutarę konservatorių laikais su Darbo partija, ir eidavome pakaitomis opozicijos lyderio – ir aš buvau opozicijos lyderis, ir Algirdas Butkevičius, ir Kęstutis Daukšys buvo.
Nelabai suprantu, kodėl nesusitaria. Greičiausiai dėl Gabrieliaus Landsbergio, jis nenori, kad jis būtų pusę metų, o po pusės metų būtų, pavyzdžiui, Gentvilas ar Olekas.
– O Andrius Kubilius, Jūsų manymu, buvo tikras lyderis?
– Kubilius buvo realesnis lyderis ir nepainiojantis tik partinių reikalų, jis matė ir platesnę panoramą. Galų gale, jis priėmė sprendimą, dėl ko buvo labai kritikuojamas partijoje – paremti mano mažumos Vyriausybę. Buvo labai konkretūs punktai, dėl ko remia. (…) Tą didelę kritiką savo partijoje ne kiekvienas lyderis gali atlaikyti. Be to, artėjo rinkimai, kaip visada.
– Grįžkime prie Jūsų reikalų. Šį rudenį pasirašėte frakcijų bendradarbiavimo sutartį su „tvarkiečiais“. Nemanote, kad tokiu būdu „valstiečiai“ bandė sumažinti Jūsų frakcijos įtaką koalicijoje?
– Mes taip negalvojame. Jokiais šantažais neužsiimame, mums užtenka įtikinti partnerius ir mes turime argumentų, jeigu to reikia. Bet kai opozicija nedalyvauja balsavime, naudojasi statutu, tai turint de facto mažiau nei 70 Seimo narių, plius yra keletas ministrų, kurių dažnai nebūna, tai praktiškai opozicija turi galimybę blokuoti įvairius įstatymus. Frakcijų koalicija yra dėl to, kad pabrėžtume, kad „Tvarkos ir teisingumo“ frakcija yra šiek tiek kitokioje padėtyje nei mes, kaip koalicijos partneriai.
– Iš esmės dėl koalicijos klausimo suskilo Jūsų partija. Dabar, žiūrėdamas į rezultatą, nesigailite tokio sprendimo?
– Manau, priešingai, aš tikrai nesigailiu. Galvoju, kad mes, politikai, nesvarbu kokioje mes situacijoje atsiduriame po rinkimų, mes turime pripažinti rinkimų rezultatus, ko nenorėjo pripažinti konservatoriai. „Valstiečiai“ laimėjo – jie šiokie, anokie, galima iš jų šaipytis. Visada reikia įsigilinti, kodėl jie laimėjo. Jie dėl to ir laimėjo, kad iš jų nuolat šaipėsi. (…) Jeigu vėl bandyti sudaryti kažkokią koaliciją prieš rinkimus laimėjusią partiją, tai mes tik sukeltume dar didesnį visuomenės nepasitenkinimą. Todėl aš ir palaikiau šitą koaliciją.
Be to, mes neskilome. Mus išmetė už kitą nuomonę. Juk net ir socialdemokratai, apklausdami skyrius, nubalsavo 60 ant 40, tai reiškia, kad 40 proc. pritarė koalicijai. Tai buvo tik rekomendacija. Kaip gali žmonės rajonuose ir miestuose įsigilinti, kas čia vyksta valdančiojoje koalicijoje? Aš manau, kad mes pasielgėme teisingai.
Negalvokite, kad man, vienam iš šitos partijos kūrėjų, buvusiam partijos pirmininkui, kaip ir Algirdui Butkevičiui, sprendimas buvo lengvas. Jis buvo labai sunkus, bet tiesa yra aukščiau. Vis vien, patinka mums šita partija ar nepatinka, ji laimėjo rinkimus.
– Sakėte, reikia įsigilinti, dėl ko kažkuri partija laimėjo. O dėl ko pralaimėjo socialdemokratų partija? Juk ilgą laiką dominavote būtent Jūs ir konservatoriai, dabar gi „valstiečiai“ užėmė Jūsų vietą. Butkevičiaus vyriausybė nepateisino lūkesčių?
– Taip, yra taip, kaip jūs sakote. Be to, taktiškai nebuvo pagalvota, kada reikia priimti Darbo kodeksą. Darbo kodeksas priimtas, dėl jo buvo daug aistrų, jis dabar veikia. Bet taip, kaip mes elgėmės viešojoje erdvėje, diskusija tarp mūsų pačių, tarp mūsų ir prezidentės, aišku, visiškai numušė rinkėjų pasitikėjimą mumis.
Nepaisant to, kad sociologiniuose tyrimuose pirmavome, vis dėlto pralaimėjome. Manau, kad negali taip būti, kad partijos pirmininkas ir premjeras turi vieną nuomonę, o viešumoje štabo vadovas Algirdas Sysas turi visai kitą nuomonę. Tai kokią mes žinią, kaip socialdemokratai ir valdančioji partija, ir Vyriausybė siunčiame rinkėjams? Jeigu jūs tarpusavyje nesusitariate, tai mes pasirinksime kitus. Ir jie pasirinko. Tai buvo visiškas viešųjų ryšių fiasko. Labiausiai šito nemėgsta žmonės.
– Ar yra vilčių, kad socialdemokratai kada nors galėtų vėl susivienyti? Kokios tam būtų sąlygos?
– Visada vilčių yra. Tokie dalykai, kaip susijungimai, jie labai daug priklauso nuo asmenybių ir lyderių. LDDP su socialdemokratais jungėmės beveik 10 metų. Pirmas mūsų pasiūlymas buvo 1992 metais, kai mes laimėjome rinkimus. (…) Susijungimą, aišku, paskatino mūsų abiejų partijų pralaimėjimas 1996 metų rinkimuose.
Vis tiek tarėsi galų gale asmenybės. (…) Iškilo klausimas, kas bus lyderis? Tuo metu pas mus buvo Česlovas Juršėnas, Andriukaitis buvo į dialogą linkęs. Bet buvo trečias variantas – pakviesti Brazauską, ir mes jį pakvietėme. Jį visą laiką domino premjero pareigos. Ir jis sutiko grįžti. Tuo metu tai palengvino susijungimo sąlygos, mes buvome susitarę visiškai lygiaverčiai.
– Sakote, kad susijungimą lemia asmenybės. Kaip Jums atrodo, ar įmanomas sutarimas su dabartiniu LSDP vadovu Gintautu Palucku?
– Manau, kad ne. Manau, kad jis sąmoningai siekė šito skilimo. Sąmoningai siekė pašalinti mus iš partijos, nes matė, kad mes daug kam nepritariame ir mus reikės įtikinti. Čia ir yra esminė klaida, nes jeigu lyderis nemoka įtikinti, reiškia jis nėra lyderis. Jis turėjo mus įtikinti, kad mes turime sugriauti šitą valdančiąją koaliciją. Konservatorių naudai.
Labai daug variantų mes svarstėme, daugiau negu dešimt. Man susidarė įspūdis, kad nebandė įtikinti, ėjo paprastu keliu, bandydamas atsiklausti rajonų, žmonių, kurie visų detalių iki galo nežino ir nelabai galima jiems jų pasakyti. Iš kitos pusės mes nelabai ir priešinomės. Buvau linkęs padėti, buvo daugybė variantų, kuriuos buvo galima priimti dėl santykių su „valstiečiais“. Bet jam sakiau, kad mes negriausime šitos koalicijos vardan to, kad Vyriausybėje būtų konservatoriai.
– Ar nebijote, kad Jūsų abi partijas gali ištikti 1996 metų likimas, t. y. pralaimėsite ir Jūs, ir Palucko socialdemokratai? Jau ir dabar žmonės dažnai neskiria, kuri partija yra kuri.
– Visaip gali atsitikti, nesu pranašas. Bet aš tikiuosi, kad mes geriau pasirodysime.
– Pastaruoju metu matome, kaip Vyriausybė pradėjo kovoti su kainomis, be to, didinamos išmokos, pavyzdžiui, vaiko pinigai. Kiek čia realios ideologinės politikos, o kiek rinkimų?
– Ką bedarytų politikai ir Vyriausybė, visada galima sakyti, kad tai daroma dėl rinkimų. Taip, aš to niekada neneigiu. Dėl to mes esame renkami ir mes turime klausyti žmonių, ir mes turime jiems daryti sprendimus, tai yra visiškai teisinga. Opozicija tuo kaltina, bet kai atsiduria valdžioje, daro tą patį.
– Ar turite savo kandidatą prezidento rinkimuose?
– Jeigu mūsų koalicijos partneriai nekels bendro kandidato, dėl ko mes tariamės, kas yra mūsų koalicijos sutartyje, tai mes tikrai turėsime savo kandidatą.
– Teko girdėti Lino Linkevičiaus pavardę.
– Manau, kad labai būtų tikrai geras kandidatas nuo koalicijos, kodėl ne? Jis išmano ne tik užsienio, bet ir saugumo politiką, jis yra buvęs krašto apsaugos ministru ne vieną kartą. Savo politinės biografijos požiūriu jis, ko gero, labiausiai tinkamas iš visų dabartinių kandidatų eiti šitas pareigas. Man taip atrodo. Aš visgi tikiuosi, kad ministras pirmininkas (Saulius Skvernelis – DELFI) dalyvaus ir bus mūsų bendras kandidatas.
– Susidaro įspūdis, kad iš visų trijų rinkimų, vyksiančių kitąmet, Jūsų partijai visgi svarbiausi yra savivaldybių rinkimai?
– Dabar mes deramės su „valstiečiais“ dėl savivaldybių įvairių, nes jos yra labai sudėtingos. Kiekviename rajone skirtinga situacija ir mūsų, ir jų pačių. Visoms partijoms šitie rinkimai yra labai svarbūs. Nes turėti savo merą, lyderį viename ar kitame rajone visada yra pliusas jau artėjančiuose kituose rinkimuose, todėl čia mes fokusuojamės.
– Galbūt galite atskleisti Jūsų kandidatų į merus pavardes?
– Šiuo metu dar vyksta derybos. Tačiau kai kurie jau yra aiškūs – Širvintose, aišku, dalyvaus Živilė Pinskuvienė, Klaipėdos rajone Vaclovas Dačkauskas. Čia akivaizdu, dėl jų mes nesiginčijame, nes toks pas mus sprendimas, kad esami merai dalyvauja rinkimuose.
– Kalbant apie Europos Parlamento rinkimus, ar galvojate kandidatuoti juose?
– Aš galvoju apie tai, bet sprendimo dar nesu priėmęs. Man kažkodėl patinka Lietuva. Nesu iš tų žmonių, kuriems norisi būti toli nuo Lietuvos – čia mano hobiai, čia mano gamta, čia mano šeima. Aišku, neatitrūksti visiškai, bet aš vis dar galvoju.
Europos Parlamentas, aišku, yra patraukli vieta. Manau, kad tokie galimi kandidatai, kaip Andrius Kubilius ir aš, tokių yra daugiausiai Europos Parlamente. Ten ateina žmonės su patirtimi. Europos Parlamentas vis didesnę reikšmę įgyja, nes po Lisabonos sutarties jie turi daug galių. Būsimasis Europos Parlamentas sunkiai prognozuojamas, būsima Europos Komisija taip pat. (...)
– Grįžtant prie prezidento rinkimų, kuris iš jau pasiskelbusių kandidatų jums atrodo stipriausias?
– Tikiuosi, kad mūsų kandidatas bus stipriausias. (…) Tarp konservatorių rinkėjų greičiausiai dominuos Šimonytė. Dar ir liberalų gal kažkiek užgriebs. Ušackas greičiausiai pralaimės rinkimus TS-LKD, bet, matyt, vis tiek dalyvaus toliau, argumentų ras, nes politikoje visada randi argumentų. Jie kol kas ryškiausiai atrodo.
Aš manau, kad labai įdomus kandidatas yra Arvydas Juozaitis. Jis turi savotišką elektoratą, Sąjūdžio steigėjas, jis turi gana plačią inteligentų paramą, jie yra įtakingi nuomonės formuotojai.
– O Gitanas Nausėda?
– Manau, kad jam šiuo atveju I. Šimonytė, kuri yra labai panaši kandidatė, sudaro didelę konkurenciją. Mano nuomone, jo atsisakymas dalyvauti TS-LKD rinkimuose, kur jis buvo pakviestas, yra klaida. Nes tai yra iš karto pralaimėjimas. Visada reikia pakovoti. Vis vien jis į tuos rinkėjus orientuojasi.
Dalyvaujant pirminiuose rinkimuose toje partijoje, vis vien tuos rinkėjus užkabini vienaip ar kitaip, jie tave lygina su Ušacku, su Šimonyte ir čia, aš manau, kad jis turėjo nemažai šansų. Nežinau, kas jam patarė, kodėl jis priėmė tokį sprendimą, kokie argumentai.
– Pokalbio metu kelis kartus paminėjote lyderystės stoką. Jums, kaip politikos senbuviui, atrodo, kad Lietuvoje šiuo metu trūksta tikrų lyderių?
– Mes esame dabar pereinamoje fazėje. Mes prieš tai turėjome stiprius lyderius – tai Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus. Dabar tas pereinamasis laikotarpis, kai jų vietą kažkas kitas turi užimti. Tai kas tas kitas, yra didelis klausimas. Prezidento rinkimai iš dalies į jį atsakys. Bet dabar visi yra apylygiai.
– Ačiū už pokalbį.