Praėjus beveik 14 mėnesių nuo karo Ukrainoje pradžios jau, regis, daugelis kovos eigą sekančiųjų žino tą šešių raidžių žodį – HIMARS, kuris reiškia JAV gaminamos salvinės ugnies sistemos pavadinimą. Šešios valdomos raketos paleidžiamos iš šarvuoto sunkvežimio ir pasiekia taikinius, esančius už beveik 90 km, maždaug kelių metrų tikslumu. Tai – tik vienas iš daugelio vakarietiškų ginklų, kurie tapo mirtini rusams.
Ukrainiečiai sunaikino dešimtis rusų amunicijos sandėlių, vadaviečių su aukšto rango karininkais, karių susitelkimo vietų, tiltų, kitų svarbių infrastruktūros objektų. O kur dar artilerijos, aviacijos, bepiločių orlaivių smūgiai ne tik fronte ar pafrontėje esantiems rusų kariniams bei strateginiams objektams, bet ir Rusijos gilumoje esančioms bazėms.
Daugelis iki šiol stebisi – kaip ukrainiečiams tai pavyksta? Kaip jie sugeba atrinkti taikinius, smogti jiems netikėčiausiu metu – nejau Rusijos gilumoje veikia informatorių tinklas, kurio nesugeba išgaudyti šiaip jau didelę patirtį, priemones ir galias turinčios rusų specialiosios tarnybos?
Vienas atsakymų yra „Palantir“. Šis žodis net Lietuvoje girdėtas nedaugeliui – labiau specialistams, analizuojantiems itin specifinius duomenis, o taip pat J. R. R. Tolkieno gerbėjams, skaičiusiems „Žiedų valdovą“ arba mačiusiems šios trilogijos ekranizaciją.
Toks keistas derinys nėra joks atsitiktinumas, mat šiuose kūriniuose palantiras minimas ir rodomas kelis sykius – tai elfų sukurtas viską matantis akmuo, kuris gali parodyti toli vykstančius ar galimai įvyksiančius įvykius.
Realybėje duomenų analitikai naudoja JAV įkurtos bendrovės „Palantir“ produktus ir šie su jokia elfų magija neturi nieko bendro, o su „Žiedų valdovu“ iš pirmo žvilgsnio sieja tik pavadinimas.
Iš pradžių JAV žvalgybos tarnybų pasitelkti „Palantir“ produktai – duomenų analizavimo programinė įranga taikyta kovai su teroristais. Šią technologiją jau beveik metus sėkmingai naudoja ir ukrainiečiai. Atrinkdami, analizuodami duomenis, jie ne tik mato išsamesnį mūšių paveikslą, bet ir greitai, sėkmingai paskirsto užduotis, pavyzdžiui, kada ir kur smogti rusams. Kaip tai atrodo ir kodėl tai taip svarbu ne tik ukrainiečiams, bet ir visam Vakarų pasauliui, įskaitant Lietuvą?
Kokie duomenys svarbūs ir kodėl
Iš pirmo žvilgsnio žodžiai „duomenų analizė“ arba „duomenų analitika“ didelio įspūdžio nedaro ar susižavėjimo daugeliui nekelia. O jau „programinė įranga“ gali būti įdomi nebent informacinių technologijų specialistams, mėgėjams. Taip, tai nėra kokia nors įspūdinga ginkluotė ar technika. Tai ne tankai, raketos, bombos, naikintuvai ar visa kita, ko garsiai prašo ir pamažu gauna Ukraina.
Be to, kai kalbama apie pažangias technologijas ir karą Ukrainoje, pirmiausia, ką daugelis gali paminėti, tai „Starlink“ palydovai, jų teikiamas interneto ryšys ir Elonas Muskas su savo keistais pareiškimais bei sprendimais dėl paramos Ukrainai.
Tokie specifiniai pajėgumai, kaip pačių ukrainiečių sukurta unikali ugnies valdymo sistema GIS-ARTA, ar Ukrainos kasdien ir ypač gausiai naudojami, sumaniai pritaikomi ir pamėgti dronai bei bepiločiai orlaiviai gali būti tiek nišinė, tiek ryškiai matomi privalumai. Bet jie yra tik didesnio karo paveikslo dalis.
Niekas neprilygsta „Palantir“ technologijai, kuria ukrainiečiai viešai beveik nesigiria, mini rečiau arba visai apsimeta neišgirdę ar nesupratę klausimo, o apie „Palantir“ tik retsykiais užsimenama užsienio žiniasklaidoje. Tad kai pernai birželį Kyjive apsilankė „Palantir“ vadovas Alexas Karpas, jis tapo pirmuoju tokios didelės ir reikšmingos Vakarų bendrovės savininku, karo metu susitikusiu su Ukrainos prezidentu. Nors iš tikrųjų svarbiau buvo tai, ką ir kodėl jis atsivežė.
Viena vertus pačios programinės įrangos taip paprastai neatsiveši, o ir kaip išskirtiniame interviu „Delfi“ pažymėjo pats A. Karpas – reklamuoti, pardavinėti savo produktus yra ne jo darbas.
„Aš sakyčiau nekalbėkite su manimi, kalbėkite su tais, kurie naudojasi mūsų produktais. Vis dėlto pagrindinis dalykas, kurį išskirčiau yra tai, ką mes darome ir kodėl tai veikia. Ir mūsų produktas yra išskirtinis tuo, kad jis atlieka tai, ką yra sukurtas daryti. Bet netikėkite manimi, pakalbėkite su tais, kurie naudojasi mūsų produktais“, – sakė A. Karpas.
Būtent tai ukrainiečiai ir padarė dar karo pradžioje – jie kreipėsi į sąjungininkus Vakaruose, taip pat ir į Lietuvą, kuri jau ne vienerius metus naudoja „Palantir“ produktus, kad padėtų Ukrainai su duomenų analize. Savaime bet kokie duomenys gali būti beverčiai – ar tai būtų žvalgybinė informacija gauta iš palydovų, dronų, signalų žvalgybos, pačių žvalgų sausumoje, jei šie duomenys nebus tinkamai ir laiku išanalizuoti, įvertinti, remiantis jais nebus priimti būtini sprendimai.
Kai duomenų yra ypač daug, jie prieštarauja vieni kitiems dėl skirtingų šaltinių, duomenų perdavimo laiko, informacijos pobūdžio, tai gali sukelti chaosą, prieštaravimus, sukurti gaišatį, sukelti nereikalingas dvejones. Kitaip sakant sprendimų priėmėjus ima gaubti karo rūkas.
Ukrainos sąjungininkai iš karto rekomendavo būtent „Palantir“, suvedė su reikiamais žmonėmis. JAV ir kitos NATO šalys turi patirties su būtent šios bendrovės programine įranga narpliojant teroristų tinklus, užkertant kelią regztiems išpuoliams. Ukrainai nepavyko užkirsti kelio Rusijos terorizmui ir dabar „Palantir“ bus naudojamas tirti siaubingus rusų karo nusikaltimus, bet šią programinę įrangą ukrainiečiai naudoja kur kas plačiau būtent dėl „Palantir“ universalumo.
Neįprasta bendrovė ir jos vadovas
Įkurta 2003 metais, po tragiškų Rugsėjo 11-osios įvykių, kai skirtingos JAV žvalgybos tarnybos nesugebėjo dalintis duomenimis, juos tinkamai analizuoti ir užkirsti kelią teroro aktams, „Palantir“ buvo neįprasta bendrovė, kurią supo prieštaravimai nuo pat pradžių. Pirmoji išorės investuotoja su kuklia 2 mln. dolerių suma buvo rizikos kapitalo bendrovė „In-Q-Tel“, kuri tebuvo Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) priedanga.
„Palantir“ svarbiausiais įkūrėjais laikomi vienas „PayPal“ įkūrėjų ir pirmųjų „Facebook“ investuotojų Peteris Thielis bei A. Karpas. Jei P. Thielis sugalvojo bendrovės pavadinimą, pasiskolinęs iš savo pamėgto „Žiedų valdovo“, tai A. Karpas tapo „Palantir“ veidu ir vadovu.
Ir nors jis savo išvaizda primena pasišiaušusį ir kiek išsiblaškiusį IT specialistą iš Silicio slėnio, A. Karpas neturi nieko bendro su technologijomis – iš pradžių įgijęs teisininko išsilavinimą jis vėliau studijavo filosofiją ir tapo filosofijos mokslų daktaru.
„Aš save matau kaip pavojingą menininką. Suvaidinau kertinį vaidmenį kuriant aštriausius įrankius planetoje“, – paklaustas, kaip save pristatytų kitaip, nei vien tik „Palantir“ vadovu, „Delfi“ sakė jis.
„Nematau savęs, kaip įprasto vadovo. Esu bendraįkūrėjas. Didžiuojuosi savo vaidmeniu „Palantir“. Norėčiau tikėti, kad esu „Palantir“ sinonimas, nors ir daugelis žmonių taip nemano. Tikiu, kad esu Vakarų vertybių gynėjas ne tik žodžiais, bet ir darbais.
Nesu pusiau pamišėlis, kaip mane įsivaizduoja. Manau, didelė dalis to pamišimo įvaizdžio susiję su tuo, ką sukūrė „Palantir“, t.y. tai, kas iš pradžių atrodė beprotiška – duomenų apsaugą ir kovą su terorizmu vienijančius produktus, kurie leidžia taikytis į priešininkus“, – atsargiai dėliodamas žodžius aiškino jis. Šiuo metu „Palantir“ vertas kelių dešimčių milijardų dolerių, o keliaujančio atsiskyrėlio gyvenimą gyvenantis pats 55 metų A. Karpas jau yra milijardierius.
Lietuvoje jis dalyvauja tarptautiniame renginyje „Baltic Miltech Summit“, bet dar prieš tai A. Karpas nepamiršo paminėti, kad būtent lietuviai vieni pirmųjų pasinaudojo „Palantir“ paslaugomis kovoje su kovido pandemija – po pirmųjų chaotiškų mėnesių stengiantis suvaldyti neregėto masto krizę duomenų analizė tapo kritinės svarbos poreikiu, kai reikėjo tiksliai pasakyti, kiek iš tikrųjų, kur ir kokių priemonių Lietuva turi, ko ir kur trūksta.
„Palantir“ pasitelkta ir valdant pabėgėlių krizę – greitai, tiksliai ir efektyviai apdoroti atvykėlių duomenis vien ranka lietuvių pareigūnai nebūtų buvę pajėgūs. Būtent šių dviejų krizių metu Lietuvos pareigūnai ėmė vis dažniau viešumoje vartoti žodį „algoritmas“.
Karas Ukrainoje tapo „Palantir“ šlovės valanda, mat, anot A. Karpo, tai yra tikras algoritmų karas – pirmasis tokios apimties ir intensyvumo, kuriame pasitelkiamas dirbtinis intelektas, t.y. pagrindinis „Palantir“ programinės įrangos variklis, leidžiantis analizuoti duomenis ir prognozuoti veiksmus.
Jei visuomenė mato tiek paradinę karo pusę, tiek nešvariąją, tragišką, kruviną – ar tai būtų vaizdai iš fronto, ar dronų nufilmuoti antskrydžių, apšaudymų vaizdai, kuriuose fiksuojamos žmonių žūtys, tai karą suvaldyti ir jį laimėti bandantiems ukrainiečiams svarbu matyti platesnį paveikslą.
Ekranuose dronų operatoriai, vadavietėse įsikūrusių žvalgybinių grupių karininkai, analitikai mato didesnio paveikslo dėlionę iš atskirų fronto sektorių – ar tai būtų mūšis dėl Bachmuto, ar kitų vietovių. Bet norint įveikti tokį didelį priešininką, kaip Rusiją, smogti netikėtai su pasirinktomis priemonėmis, būtina matyti toliau, plačiau. Būtent čia pasitelkiami „Palantir“ duomenų analizės produktai, o jei paprasčiau – minėtieji algoritmai.
„Priversti algoritmus veikti buvo vienas svarbiausių pokyčių, kuriais daugelis žmonių netikėjo. Efektyvūs algoritmai ir didžiojo kalbos modelio (LLM) taikymas tapo didžiausiu pokyčiu“, – teigė A. Karpas. Minėtas LLM leidžia dirbtiniam intelektui ne tik nustatyti užduotis, bet ir stebėti savo mąstymo eigą, t.y. mokytis ir spręsti užduotis.
Kaip visa tai veikia?
Visa tai gali skambėti labai komplikuotai, tačiau realybėje viskas atrodo paprasčiau: „Palantir“ programinė įranga integruoja įvairiausius duomenis ir leidžia juos analizuoti įvairiausiais pjūviais per trumpiausią įmanomą laiką. Tai reiškia, kad Ukraina gali pasitelkti komercinių ir sąjungininkų karinių palydovų duomenis – nuotraukas darytas iš žemos orbitos.
„Palantir“ programinė įranga nėra joks didelis kompiuteris su mirksinčia raudone lempute, šalto roboto balsu, kaip filmuose. Instaliuota į kompiuterius ji gali būti naudojama vadavietėse toli ar arti mūšio lauko. „Palantir“ pati neteikia duomenų, tai yra lyg sintezės variklis, operacinė sistema, kuri pakeičia tūkstančius akių ir leidžia vartotojui pasirinkti, ką nori daryti su duomenimis.
„Delfi“ buvo parodyta, kaip veikia „Palantir“ programinė įranga teoriniame modelyje, kai norima nukreipti palydovus į norimą tašką pasirinktoje šalyje.
Šaltojo karo laikais, panorus gauti palydovinių nuotraukų iš priešininko spėjamo buvimo taško, visas procesas galėjo užtrukti iki kelių savaičių. Šiandien orbitoje sukiojasi tūkstančiai įvairiais sensoriais aprūpintų palydovų, kurie gali dieną ir naktį, blogiausiomis orų sąlygomis aptikti įvairiausias detales.
Ukrainiečiams įprastai užtenka kelių palydovų orbitų, norint patvirtinti duomenis apie rusų dalinių buvimo vietą, judėjimą, intencijas.
Kadangi palydovų yra daug ir visų jų orbitų susekti neįmanoma net rusams, ukrainiečiai gauna kritinę informaciją, kurią gali palyginti su signalų, žmogiškosios žvalgybos šaltiniais, dronų filmuota medžiaga ar kitais duomenimis, kuriuos analizuoja dirbtinis intelektas.
Visas procesas neretai užtrunka vos kelias valandas, o tai reiškia, kad Ukrainos kariai gauna pačią operatyviausią žvalgybinę informaciją – jau apdorotą, su aiškiu paveikslu, kas, kuriame sektoriuje vyksta.
Ir ne tik fronte – pasirinkus norimą tašką bet kurioje Rusijos vietovėje galima analizuoti, pavyzdžiui, rusų strateginių bombonešių bazės operacijas. Tai nebuvo konkretus scenarijus, kurį Delfi parodė „Palantir“, tačiau teoriškai visiškai įmanomas, mat realios atakos būtent prieš Rusijos strateginės aviacijos bazes jau yra įvykusios.
Kokios aplinkybėmis tai sugebėta padaryti kol kas neaišku, bet akivaizdu, kad tie, kas atakavo rusų bazes, bent jau mėgino sužinoti, kada, kokiais intervalais orlaiviai kyla, leidžiasi, kada atliekamas remontas, kada yra poilsio valandos, o tai nustačius galima ištaikyti momentą netikėtam smūgiui. Tai, žinoma, taikoma ir fronto linijoje.
Taigi, operacijos vyksta taip: paleidžiamos vos kelios HIMARS raketos GMLRS ir jas gabenantis sunkvežimis pasišalina iš operacinio rajono, o tuo metu nieko neįtariančioje aukštų rusų karininkų vadavietėje pasigirsta kurtinantis sprogimo garsas.
Rusų kariai gali beviltiškai ieškoti diversantų grupių ar žvalgytis dronų danguje, bet tą kartą pulkininką ar generolą galėjo pražudyti iš kosmoso matomi rusų karininkų įpročiai naudotis viena ar kita transporto priemone, kortežu ar telefonu. O kaip ukrainiečiai tiksliai gavo šią informaciją, jie patys papasakos nebent po karo.
Bet kuriuo atveju kai kurių komercinių palydovų galimybės, kuriomis gali ir taip naudotis ukrainiečiai, yra arti karinių, t.y. ekrane gali atskirti skirtingus žmones.
Pavyzdžiui, ukrainiečių naudojamų palydovų GSD (grunto ėminių ėmimo atstumas tarp dviejų iš eilės esančių pikselių centrų, išmatuotas ant žemės) siekia 0,3 GSD, kai karinių palydovų – 0,1.
Analizuojant duomenis „Palantir“ technologija gali nustatyti laivo buvimo vietą. Teorinis modelis ir praktinis pritaikymas gali skirtis, bet net jei rusai naudojasi maskavimo taktikomis, įprastomis kontrabandininkams – sintetinės apertūros radarais (SAR) aprūpinti palydovai gali bet kokiomis sąlygoms aptikti laivų judėjimą – metalas švyti, išsiskiria ekrane. Panašiai laivą gali aptikti ir bepiločiai orlaiviai.
O aptiktas laivas yra medžiojamas laivas – jis negali būti efektyvus, jei nuolat juda vengdamas radaro arba dreifuoja vietoje, nes taip ukrainiečiai gali gauti laivo koordinates ir paleisti priešlaivinę raketą „Harpoon“.
Paprasčiau kalbant, su „Palantir“ ukrainiečiai gali gauti prieigą prie jautriausios ir savalaikės žvalgybinės informacijos, kuri anksčiau nebuvo pasiekiama, išskyrus didžiąsias šalis. O kaip ir ar iš viso kiekvienu atveju naudojama „Palantir“ programinė įranga, suprantama, neatskleidžiama.
Tačiau pats faktas, kad dabar tokią prieigą gali turėti tiek Ukraina, tiek mažesnės – anot A. Karpo, netgi Baltijos šalys, kurios gali naudotis „Palantir“ paslaugomis, sukurti nedidelius specialistų mazgus ir mažomis pajėgomis tapti svarbiais technologiniais centrais Europoje.
Kodėl? Nes Ukraina jau įrodė savo gebėjimus – talentingi Ukrainos žmonės yra ypač gabūs, kai kalbama apie technologijų įsisavinimą, darbą su nauja programine įranga. Panaši situacija, pasak A. Karpo, yra ir Baltijos šalyse, ypač Lietuvoje.
Tiesa, jis nesutiko atskleisti, ar Lietuvos kariškiai dirba su „Palantir“ duomenų analizavimo programine įranga, tačiau to ir nepaneigė.
„Nemanau, kad galiu ką nors pasakyti. Lietuvoje turime neviešų sutarčių ir mūsų produktas čia naudojamas jau seniai, bet negaliu atskleisti daugiau“, – mįslingai teigė A. Karpas.
Nuo „Palantir“ iki atominės bombos
Vis dėlto gali kilti pagrįstų klausimų, pavyzdžiui, kodėl „Palantir“ iš viso padeda Ukrainai ir už ypač brangius produktus iš ukrainiečių ar jų sąjungininkų, kitaip, nei Elonas Muskas neprašo nė cento? Pasiteiravus paties A. Karpo jam buvo pasiūlyta veltis į provokaciją – pats save ne kartą apibūdinęs, kaip progresyvų socialistą, kuris nori pakeisti pasaulį, mielai sutiko.
Jei, pavyzdžiui, kambaryje šį klausimą – kodėl „Palantir“ remia Ukrainą – iškeltų ir imtų atsakinėti trys žmonės: progresyvus socialistas-idealistas, pasipinigauti visur ir visada siekiantis cinikas, pragmatikas ar futuristas, kuris mėgsta sąmokslo teorijas, kuris iš jų teisus?
Jei idealistui atrodo, kad A. Karpas taip elgiasi, nes nuoširdžiai nori gero Ukrainai, tiki vakarų vertybėmis ir kartu nori pakeisti pasaulį, jei pragmatikas-cinikas neabejoja, kad viskas – dėl būsimo „Palantir“ pelno ir įtakos, o sąmokslo teorijų mėgėjas įžvelgia pavojų dėl dirbtinio intelekto ir bendrai tokių technologijų įsigalėjimo, apie kurį perspėjo Isaacas Asimovas, „Matricos“, „Terminatoriaus“, kitų fantastinių kūrinių autoriai, kuris iš jų teisus, o kas klysta?
Juk net ir „Palantir“ pavadinimo istorija yra pamokanti, prisimenant iš kur jis kilo: kai kurie visa matantys akmenys buvo prarasti, atsidūrė blogio rankose, jais buvo manipuliuojama.
Galiausiai, net ir vienas pagrindinių „Žiedų valdovo“ personažas – išminčius Gandalfas įspėjo tiek apie palantiro, tiek apie Vieno Žiedo grėsmę – jei jis tokį gautų, net ir norėdamas daryti gerą, gali pridaryti daug siaubingų dalykų, mat įgyta galia būtų ypač baisi. Filosofijos daktaras A. Karpas po tokių klausimų sužaibavo akimis.
„Manau, jie visi trys kartu teisūs ir neteisūs. Jei aš nemanyčiau, kad Kinija ir Rusija yra tokios pavojingas, nesivelčiau į tokių ginklų kūrimą. Pavyzdžiui, sąmokslo teorijų mėgėjas neteisus, nes jis mano, kad mes turime pasirinkimą nekurti šių ginklų.
Pragmatikas neteisus, nes jei tai daryčiau vien dėl pinigų, nebūčiau sukūręs šių produktų ir jų netiektume Ukrainai nemokamai. Idealistas turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad jei mes perduotume produktus netinkamiems žmonėms o jie kartais pasikeičia, tai produktai tampa pavojingi.
Tad visi trys asmenys yra teisūs ir tuo pačiu klysta. Net jei jie yra karikatūros, negali atmesti argumentų, kad technologija ar dirbtinis intelektas tampa ginklu. Tuo pačiu metu „Palantir“ yra verslas, kuriame darbuojasi beveik 4 tūkst. žmonių. Ir tas darbas, kurį mes darome Lietuvai, Ukrainai ir kitoms šalims regione yra kritiškai svarbus ir šios šalies gyventojams.
Tad negali patikėti tokios užduoties pelno nesiekiančiai kompanijai, kuri negali susimokėti sąskaitų. Jei ji nesiekia pelno, neturi finansinio modelio, ji neturi iš kito užsakovo.
Būtent todėl „Palantir“ yra sudėtinga ir kontraversiška bendrovė. Nes apsimesti, kad trys minėtieji asmenys neturi pagrįstos kritikos būtų neteisinga. Mes remiame Ukrainą nemokamai, nes galime tai daryti, bet, aišku, to nedarysime visada, o ir ukrainiečiai to nesieks. Bet jei viskas būtų dėl pinigų, mes iš viso neturėtume tokių produktų. O jei neuždirbtume pinigų, tai nebūtų prasmės ir kalbėti apie tai, ko negalime pasiūlyti“, – dėstė A. Karpas.
„Jei nebūtų mūsų priešininkų, būtų galima kelti klausimą dėl būtinybės kurti mūsų technologijas. Tačiau jūs čia, Lietuvoje esate prie pavojingo pasienio. Ir jei norite, kad pasienis liktų, privalote turėti stiprias atgrasymo priemones. Be jų neturėsite jokio pasienio, nes už jus nuspręs kitos šalys apie tai, kur turi būti sienos. Aš tokiame pasaulyje nenorėčiau gyventi.
Tad ar aš nerimauju dėl technologijų ateities, kad jos gali kelti pavojų mums visiems? Taip. Ar manau, kad yra alternatyva? Ne. Kodėl? Nes jei ne mes, tai mūsų priešininkai – Rusija ir Kinija sukurs tokias pat technologijas, o tai reikš jų pranašumą, kas pakeis taisykles, įstatymus ir sienas“, – argumentavo A. Karpas.
Vis dėlto primintas, kad panašūs argumentai skambėjo ir kuriant masinio naikinimo ginklus, pavyzdžiui atominę bombą, dėl kurios sukūrimo vienas kūrėjų profesorius J. Robertas Oppenheimeris vėliau itin gailėjosi, A. Karpas teisino tiek patį atominį ginklą, tiek save.
„Atominis ginklas buvo pateisinamas, nes jei Amerika nebūtų jo sukūrusi, o Vokietijai būtų pavykę, gyventume visiškai kitokiame pasaulyje.
Ir tai nėra taip, kad atominis ginklas buvo kilnus dalykas, bet jis buvo būtinas“, – teigė A. Karpas, primindamas abipusio susinaikinimo teoriją, kuri numato, kad nė viena pusė, turinti branduolinius ginklus, nepradės karo viena prieš kitą, žinodama, kad toks panaudojimas neišvengiamai lems abiejų pražūtį. O tai leidžia palaikyti bent tam tikrą, kad ir trapią pusiausvyrą, derėtis su priešininku.
„O dėl to, ar aš galiu gailėtis, kaip Oppenheimeris, tai visiškai įmanoma. Manau, kad jis buvo laimingas, nes buvo tokioje pozicijoje, kad galėjo dvejoti. Jei jis nebūtų sukūręs bombos, jo, galimai, nebūtų iš viso, kad jis galėtų gailėtis. Galite mane cituoti – susilauksiu daug bėdų dėl to“, – pridūrė „Palantir“ įkūrėjas.
Jo bendrovės palyginimas su atominiu ginklu vis dėlto turi tam tikras ribas, kurias nubrėžė pats A. Karpas: esą jei mes, vakarų šalių žmonės statome save į vieną gretą su tokiomis šalimis, kaip Rusija ar Kinija, kurioms „Palantir“ niekada nepardavė ir neketina parduoti savo technologijų, tai reiškia, kad gretiname savo ir autoritarinių šalių moralę, dedame lygybės ženklą – mes naudojame šias technologijas, tai taip pat darytų ir priešininkai.
„Aš tuo netikiu. Aš tikiu, kad Lietuvai svarbu turėti kuo maksimalistinį atgrasymą. Ir to pasekmė yra geresnis pasaulis. Taip, šios technologijos yra labai pavojingos, taip, man neramu. Bet aš manau, kad tik Vakarų šalys gali jas turėti ir naudotis etiškai bei atsakingai.
Jokiu būdu nesakau, kad idealiai ar, kad jos nebus panaudotos netinkamai, kad mes nepajėgūs to padaryti, ar kad Vakaruose nėra klaidų. Taip, pavojinga pasirinkti pusę, tiesa?
Ypač tada, kai mes visi esame žmonės ir darome klaidų. Tačiau negalime nusileisti iki lygio vien todėl, kad esame netobuli ir vien dėl šios priežasties negalėtume kurti įrankių, kurie mums būtini gintis“, – įsijautęs kalbėjo A. Karpas.