„Privalau ir vėl kai ką priminti kurtiesiems, kurie girdi tik save. Rusija turi teisę panaudoti branduolinį ginklą <...>. Įsivaizduokite, kad Rusija yra priversta panaudoti patį baisiausią ginklą prieš Ukrainos režimą, įvykdžiusį plataus masto agresijos aktą, keliantį pavojų mūsų valstybės egzistavimui.
Galvoju, kad NATO net ir tokioje situacijoje tiesiogiai neįsiterptų į konfliktą.
Juk, šiaip ar taip, Vašingtono, Londono ir Briuselio saugumas Šiaurės Atlanto aljansui gerokai svarbesnis už niekam nereikalingos, nors ir gausiai įvairiausiais ginklais aprūpinamos Ukrainos likimą“, – taip neseniai savo „Telegram“ kanale pareiškė buvęs Rusijos prezidento kėdės šildytojas Dmitrijus Medvedevas, kuris yra ne šiaip eilinis pilietis, o Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas. Karas Ukrainoje jį, regis, tikrai pakeitė.
Ir nors tokia jo karinga retorika, regis, jau kartojasi, o kadaise liberaliu politiku laikyto D. Medvedevo neapykanta Vakarams tapo savotišku žanru ir nesyk pasireiškia nuolatiniais pykčio bei grasinimų protrūkiais, NATO šalių, ypač JAV reakcija rodo, kad šį kartą branduolinius grasinimus Vakarai vertina rimtai. Ne vien todėl, kad kare Ukrainoje įstrigusiai Kremliui nesiseka, ukrainiečiai toliau sėkmingai vykdo savo kontrpuolimą, o prieš savaitę paskelbta mobilizacija Rusijoje primena apgailėtiną farsą.
Ir ne tik todėl, kad Rusija švaistosi grasinimais, kuriuos bent jau teoriškai tikrai turi galimybių įvykdyti – tai yra daugiausiai branduolinių ginklų pasaulyje turinti valstybė. Šį faktą Kremlius pastaruoju metu primena taip, tarsi visi jį būtų užmiršę ar netikėtų, jog V. Putinas gali ryžtis smūgiui.
Pačios minties – kad tai gali įvykti – stūmimas iš sunkiai įsivaizduojamų, iki šiol tik marginalių Kremliaus propagandistų aptarinėtų apokaliptinių paraščių scenarijų į kone kasdien nagrinėjamos ir visai tikėtinos veiksmų eigos lauką jau savaime yra iškalbingas faktas ir turėtų parodyti, kas yra kas.
Kas teisūs: skeptikai, kurie aiškina, kad V. Putinas tikrai tam nesiryš, kad jis blefuoja, jį galiausiai kas nors sustabdys, nuvers? O gal tie juodžiausių scenarijų pranašai, kurie tik ir paišo vieną už kitą baisesnę branduolinio ginklo panaudojimo viziją – kas būtų, jeigu būtų?
Ar tai tėra Kremliaus strategija kurstyti nepagrįstas baimes, spausti Vakarus, žiniasklaidą, žinant jos polinkį reaguoti į tokius skandalingus, kaip D. Medvedevo pareiškimus, ar vis dėlto branduoliniai grasinimai tapo tokia norma, kad dviprasmiškos komunikacinės žinutės iškreipė signalizavimo prasmę ir nepastebimai judant prie realaus panaudojimo visus nustebins šokiruojantis veiksmas?
„Panaudojimo tikimybė yra labai didelė“
Branduolinio ginklo panaudojimo klausimas ir ypač jo normalizavimas, tarsi būtų svarstomas eilinis Kremliaus planas B ar C, žinoma, neatsitiktinai vertinamas nevienareikšmiškai: viena vertus, kalbama apie didelės griaunamosios galios, ilgalaikio poveikio priemones, kurios karo metu naudotos tik du kartus.
Abu sykius, žiūrint iš šiandieninių įvykių, tai yra gūdi istorija – 1945-ųjų rugpjūtį, kai buvo detonuotos dvi atominės bombos virš Hirošimos ir Nagasakio, šiandieninė sprendimų priėmėjų karta nei Rusijoje, nei Vakaruose (išskyrus Joe Bideną, kuriam nebuvo nė 3 metų) dar nebuvo gimusi.
Antra vertus, Šaltojo karo laikais prie nuolatinės branduolinių ginklų panaudojimo grėsmės įpratę tiek sprendimų priėmėjai, tiek visuomenės per pastaruosius tris dešimtmečius atprato vien nuo minties, kad tai įmanoma. Visas branduolinio karo siaubas atrodė tolimas praeities sapnas. Todėl neatsitiktinai norima tikėti, kad Vladimiras Putinas blefuoja, net kai jis specialiai kartoja, kad „Rusija neblefuoja“.
Tačiau tikėjimas ir branduoliniai ginklai susiję tik tiek, kiek susijęs branduolinis atgrasymas su oponento tikėjimu, jog branduolinį ginklą turinti šalis jį panaudos: jei smogsi tu, smogs tau atgal, jei tavo karas grės pralaimėjimu, visada gali grasinti branduoliniais ginklais, jei žūsi tu, į pražūtį nusitempsi ir priešininką – taip veikia ir abipusio susinaikinimo doktrina.
Visa kita tėra spekuliacijos, dėl kurių nesunku apkaltinti ką tik nori – ir Kremlių, kad šis tik blefuoja, šantažuoja, ir Vakarus, kurie bijo, ir žiniasklaidą, kad ji reaguoja, praneša kiekvieną pareiškimą, ekspertus, politikus, kurie tik šneka. Bet realybė ta, kad niekas nežino, kaip iš tikrųjų viskas bus.
Yra tik valstybių, ypač branduolinių šalių planai, tikimybės, scenarijai, ką kas darytų, jei branduoliniai ginklai būtų panaudoti. Tačiau šis panaudojimo faktas yra plati sąvoka, nebūtinai reiškianti masinį panaudojimą ar apokaliptinius scenarijus.
Pavyzdžiui, Ukrainos karinės žvalgybos vadas Vadymas Skibitskis jau viešai prabilo, kad „taktinių branduolinių ginklų panaudojimo tikimybė yra labai didelė“.
„Jie, tikėtina, taikysis į taškus fronto linijoje, kur sukaupta daug karių ir įrangos“, – teigė jis britų leidiniui „The Guardian“. Toks pareiškimas yra ypač svarbus.
Mat nuolatinis signalizavimas, reakcijos, kai didžiausias dėmesys kreipiamas į patį grasinimą, neretai užgožia svarbias detales. Pavyzdžiui, V. Putinas savo kalboje kalbėjo apie „visas priemones“ ir „branduolinio ginklo panaudojimą, kaip atsaką“. Tai galima vertinti, kaip eilinę V. Putino retorinę klejonę – juk ir pačią invaziją į Ukrainą jis vadino, tebevadina atsaku į Ukrainos, NATO, nacių ir kitų išgalvotų priešų keliamą grėsmę Rusijai.
Esą Rusija neturėjo kitos išeities, nors visi žlugę Kremliaus planai per 3 dienas įvykdyti sėkmingą specialiąją operaciją rodo, kad tikslas buvo ir tebėra užimti visą Ukrainą, sunaikinti jos valstybingumą, kurį Rusija iš pradžių pripažino, o dabar jau neigia be jokios argumentuotos priežasties.
Tai, kad Rusija sugalvojo rengti pseudoreferendumus okupuotose teritorijose – ne tik nuo 2014-ųjų kontroliuojamose Donecko ir Luhansko, bet ir nuo pavasario okupuotose Chersono, Zaporižės srityse, su tikslu prisijungti šias žemes prie Rusijos, taip pat yra iškalbingas veiksnys.
Jei šios teritorijos net ir didžiosios pasaulio bendruomenės akimis neteisėtai prijungiamos prie Rusijos, Kremlius jas vertina, kaip savo teritoriją. O ką daryti su „savo teritorija“, į kurią kėsinasi priešas? Ne apšaudo raketomis, o veržiasi kontrpuolimą vykdančios Ukrainos pajėgos, teisėtai atsiimančios savo žemes iš okupantų, bet Rusijos požiūriu – bando užimti „rusų žemes, kurios prisijungė prie Rusijos“?
Tokiu atveju Rusija gali „ginti“ šias žemes, ten mesdama savo rezervus – tiek šauktinius, kuriuos galima teisėtai naudoti „Rusijos teritorijoje“, tiek visą likusią patrankų mėsą. O jei jos neužtenka ar ji nepajėgi dėl prasto parengties lygio ir aprūpinimo sustabdyti konvencinę ataką, kas tada lieka?
„Rusija turi teisę panaudoti branduolinį ginklą, griežtai laikydamasi valstybės politikos pagrindų branduolinio atgrasymo srityje, iškilus būtinybei ir iš anksto apibrėžtais atvejais: jeigu mes arba mūsų sąjungininkai būtume užpulti panaudojus tokio tipo ginklą arba tuomet, jei agresija naudojant įprastinius ginklus sukeltų grėsmę mūsų valstybės egzistavimui“, – rašė D. Medvedevas, netiesiogiai cituodamas tiek savo vadovą – V. Putiną, tiek Rusijos karinę doktriną.
Ar tikrai netiki NATO atgrasymu?
Taip, tai jau ne pirmas kartas – dar pavasarį, kai Rusija tik patyrė pirmuosius didelius pralaimėjimus ir turėjo atsitraukti nuo Kyjivo, panašiai grasino apie „egzistencinę grėsmę“ kalbėjo Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas.
Minėtoji grėsmė gali būti ir kylanti konvencinio pralaimėjimo tikimybė, ir grėsmė Rusijos teritorinio vientisumui, į ką Kremlius sau pasilieka teisę atsakyti būtent branduoliniais ginklais. Neatsitiktinai Rusijos retorikoje pastaruoju metu stengiamasi įtvirtinti naratyvą, kad esą kariaujama ne tiek su Ukraina, o su visa NATO, kurios šalys esą kūrė masinio naikinimo ginklo infrastruktūrą Ukrainoje.
„Darysime viską, kad užkirstume kelią branduoliniams ginklams atsirasti priešiškose kaimyninėse šalyse, tarkime, nacistinėje Ukrainoje, kurią dabar tiesiogiai valdo NATO šalys“, – savo žinutėje perspėjo D. Medvedevas.
Ir dar viena jo žinutė, rodanti, ką bent jau viešai galvoja Kremlius: Rusija netiki, kad Vakarai ištiestų Ukrainai pagalbos ranką ar imtųsi atsakomųjų veiksmų, jei Rusija išties panaudotų branduolinį arsenalą.
„Galvoju, kad NATO net ir tokioje situacijoje tiesiogiai neįsiterptų į konfliktą. Juk, šiaip ar taip, Vašingtono, Londono ir Briuselio saugumas Šiaurės Atlanto aljansui gerokai svarbesnis už niekam nereikalingos, nors ir gausiai įvairiausiais ginklais aprūpinamos Ukrainos likimą“, – rašė D. Medvedevas, nepaisant to, kad iš JAV ir NATO sulaukta labai aiškių perspėjimų.
JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas ir prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake'as Sullivanas įspėjo Rusiją, kad ši sulauktų „katastrofiškų padarinių“ panaudojusi branduolinius ginklus, o Vašingtonas jau turi ir planą. Bet Kremliui tai, regis, nepadarė įspūdžio.
„Bet koks branduolinių ginklų naudojimas yra absoliučiai nepriimtinas, tai visiškai pakeis konflikto pobūdį ir Rusija turi žinoti, kad branduolinis karas negali būti laimėtas ir neturi būti kariaujamas“, – antrino NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Vėlgi, Kremliui, bent jau viešai tai įspūdžio nepadarė. Priešingai, kaip spėjama, pačių rusų surengta ataka prieš dujotiekius „Nord Stream“ dabar ne tik atriša rankas Kremliui nusiplauti nuo įšaldyto projekto ir įvykdyti dujų šantažo grasinimus Europai, bet ir leidžia toliau vaidinti spektaklį, esą tai tėra dar vienas Rusijos ir NATO konfrontacijos įrodymas.
Vieši įtarinėjimai Rusijoje, kad dujotiekius susprogdino amerikiečiai, ukrainiečiai ar net Lenkijos, Baltijos šalių specialiosios tarnybos tėra klasikinis Kremliaus būdas nukreipti dėmesį, nusimesti kaltę ir pateisinti savo veiksmus. Tai esą yra dar vienas įrodymas, kad JAV, NATO aktyviai kišasi į karą Ukrainoje, todėl argumentas naudoti „visas įmanomas priemones“ naudojamas vis aktyviau.
Juo labiau, kad tam Rusija tam nuosekliai ruošėsi. Dar prieš dvejus metus V. Putinas pasirašė įsaką Nr. 355 „Dėl valstybės politikos branduolinio atgrasymo srityje pagrindų“.
Šis V. Putino įsakas aiškiai įvardija branduolinį atgrasymą kaip gynybinę politiką: branduolinių ginklų panaudojimas paliktas išskirtinai situacijoms, kai Rusija yra užpulta, o priešininkas baudžiamas. Kita vertus, šiuo dokumentu leidžiamas branduolinio atsako scenarijus, kai Rusija jaučia, jog jos konvencinės pajėgos nepajėgios atremti konvencinės atakos.
Galiausiai visa tai gali priminti situaciją nuo pernai rudens iki šių metų vasario 24-osios: Rusija buvo įvairiais kanalais, viešai ir privačiai įspėta dėl baisių, precedento neturinčių, katastrofiškų ir kitokių pasekmių, jei veršis į Ukrainą. Tačiau jokie perspėjimai, vakarietiškos ginkluotės tiekimas, žvalgybinė informacija – niekas nesustabdė V. Putino nuo „specialios karinės operacijos“ prieš Ukrainą.
Tai buvo rizikingas žingsnis, bet Rusija jį žengė ir nerodo ženklų, kad ketintų atsitraukti. Tad kas dabar ir kaip gali įrodyti, kad Vakarų perspėjimai Rusijai turės kitokį poveikį, o Rusijos grasinimai panaudoti branduolinius tėra blefas, skirtas prispausti Ukrainą taip, kaip atrodė blefas sutelkti kariuomenę prie Ukrainos sienų?
Jei Rusija jau ne šiaip žudė savo oponentus Vakarų sostinėse bet ir rengė sprogdinimus NATO šalyse ten naudojo ir cheminius ginklus – preparatą „Novičiok“, kodėl branduoliniai ginklai Kremliui turėtų būti tabu?
Kaip atrodytų branduolinė ataka?
Net jei iš Vakarų pusės logika naudoti branduolinius ginklus atrodo klaidinga, tiesiog beprotiška, kaip ir klaidingas pats V. Putino tikėjimas, kad pavyks įbauginti Vakarus neremti Ukrainos, sustabdyti karą vien tam, kad būtų išvengta branduolinės eskalacijos – ukrainiečiai nėra priklausomi nuo JAV ar kitų nurodymų kariauti, kai kalbama apie savų žemių susigrąžinimą sėkmingame kontrpuolime – iš tikrųjų Kremliaus logika gali būti visai kita.
Kaip, beje, ir pats branduolinio ginklo panaudojimo faktas. Įsivaizdavimas, kad branduoliniai ginklai bei jų panaudojimas yra labai paprasti, vienpusiški procesai – numečiau bombą, iššoviau raketą, niekas nepastebėjo ir štai, sunaikinta visa šalis – yra klaidingas.
Jei Vakarai jau leido suprasti, kad Ukraina ir toliau bus remiama ginkluote, o ukrainiečiai toliau nusiteikę kautis, kad ir ką reikštų pergalė, tai branduolinių ginklų panaudojimas taip pat priklauso nuo daugelio veiksnių.
Pavyzdžiui, kokios konkrečiai galvutės, prieš kokius objektus, kokiomis sąlygomis ir kada naudojamos – ar tai yra atakos prieš miestus, ar prieš ukrainiečių karius, karinės, o gal politinės vadovybės objektus. Ar branduoliniai ginklai detonuojami atmosferoje, ar vandenyje, o gal po žeme?
Bombų šiais laikais realioms branduolinėms misijoms beveik niekas nenaudoja – priešlėktuvinė gynyba kelia pernelyg daug rizikų, ypač Rusijos aviacijai, kuri pagrįstai bijo naudoti atakoms iš nedidelio nuotolio.
Tarpžemyninės balistinės raketos – Rusijos strateginio arsenalo pagrindas tokioms užduotims netinka, mat tokios raketos jau yra nutaikytos į taikinius JAV, jos nėra ypač tikslios, o galvutės skirtos naikinti didelius strateginius taikinius. Tad kai rusų propagandistai eteryje pučiasi, jog į Kyjivą bus paleista tarpžemyninė SS-18 „Satan“ raketa, tai ne visai turi ką bendro su realybe.
Ar branduolinė galvutė gali būti sumontuota sparnuotoje raketoje? Gali, bet tokias ukrainiečiai įrodė galintys numušinėti. Kas būtų, jei jie numuštų „Kalibr“ ar kitą raketą su branduoline galvute, kuri patektų į Ukrainos rankas?
Ar klaidinančia trajektorija ir didesniu greičiu skriejančioje balistinėje raketoje, pavyzdžiui, „Iskander“ gali būti branduolinė galvutė? Ne tik gali, bet ir yra specialiai prieš kelis dešimtmečius sukurta 80 kilotonų galios termobranduolinė galvutė. Tokią raketą gerokai sunkiau numušti. Bet net ir tuomet tai tėra dalis kriterijų, nuo kurių priklauso ir reakcijos greitis, ir galima žala.
Branduolinis ginklas nelygus vienas kitam, tokių ginklų galia matuojama pagal padaromą žalą – kilotonimis ir megatonomis: 1 kolotona=1 tūkst. tonų trotilo ekvivalento, 1 megatona – 1 tūkst. kilotonų. Taktinių branduolinių ginklų galia siekia nuo 0,3 iki 400 kilotonų, strateginių, kurie skirti šluoti miestus – po kelias megatonas.
Detonacija virš menkai apgyvendintos vietovės, kurioje yra karinių pajėgų sankaupa, priklausomai nuo galvutės galios, padarytų tiesioginę žalą kelių ar keliolikos km zonoje, o radiacijos bei nuokritų poveikis priklausytų nuo vėjo krypties.
Ir atvirkščiai – branduolinės galvutės, netgi mažesnės galios detonacija virš miesto padarytų milžinišką naikinamąją žalą infrastruktūrai, gyventojams bei sukeltų šalutines, ilgalaikes sugriovimų, radiacinio užterštumo pasekmes. Pavyzdžiui, Hiršoima buvo sunaikinta su 16 kilotonų galios užtaisu.
Galiausiai branduolinių ginklų panaudojimas gali būti vien įspėjamasis – neutralioje teritorijoje, pavyzdžiui, tarptautiniuose vandenyse Juodojoje, net Arkties jūroje, arba Rusijos bandymų poligone.
Net pastarasis jau savaime yra žingsnis atgal į labai pavojingą teritoriją, ypač jeigu bandymas atliekamas toks, kokie dažniausiai įsivaizduojami, kalbant apie branduolinių ginklų panaudojimą.
Branduolinio sprogimo atmosferos paviršiuje vaizdinys yra įtaigus, nesunkiai atpažįstamas, nors paskutinį sykį tokie sprogimai vykdyti 1962 metais. Įsigaliojus branduolinių bandymų atmosferoje, kosmose ir po vandeniu draudimo sutarčiai sprogimai buvo vykdomi požeminėse šachtose – iki tol atmosferoje, sausumoje ir kosmose (aukščiausiai – 400 km aukštyje) buvo įvykdyti šimtai bandymų, o paskutinįjį atliko Kinija 1980-siais. Visi likę beveik 2 tūkst. testų atlikti po žeme, net Šiaurės Korėjoje. Paskutinį kartą Maskva branduolinius bandymus po žeme atliko 1990 m, JAV – 1992 m.
Dėl panaudojimo ir atsako – nežinomybės veiksnys
Tačiau viena aišku: branduolinio ginklo panaudojimas net ir įbauginimo tikslais nėra veiksnys, kurio pasekmes galima numatyti. Net jei JAV signalizuoja, kad turi planą, kad Ukrainoje branduolinius ginklus panaudojusi Maskva sumokėtų „katastrofiškas pasekmes“, neatsitiktinai šių pasekmių detalės dabar viešai neaptarinėjamos – ar tai būtų konvencinis atsakas, ar branduolinis, nėra žinoma.
Pavyzdžiui, Lenkijos užsienio reikalų ministras Zbigniewas Rau šalies radijo stočiai RMF FM tikino, kad NATO į rusų branduolinio ginklo panaudojimą Ukrainoje atsakytų antskrydžių kampanija prieš rusų objektus. Bet ar taip ir būtų, turint omeny, kad tai reiškia tiesioginį NATO ir Rusijos konfliktą?
Nėra jokios gėdos pripažinti, kad tiesiog neaišku, nėra žinoma, kaip viskas vyktų, juo labiau, kad precedentų istorijoje beveik nėra, kai viena šalis grasina branduoliniais ginklais kitai, o pastarosios sąjungininkams ar tiesiog trečiosioms šalims kyla dilema, ką daryti tokiu atveju.
Korėjos karo metu, ypač 1951-aisiais, kai JAV svarstė panaudoti savo branduolinį arsenalą prieš Šiaurės Korėją, Kiniją ir Sovietų sąjungą, o ir 1958-aisiais per Antrąją Taivano sąsiaurio krizę sovietų vadovybė pasirinko deeskaluoti situaciją, susidūrusi su realia branduolinių ginklų panaudojimo galimybe.
Per 1969-ųjų Damansko krizė, kai Sovietų sąjungos ir Kinijos pasienyje dėl nedidelio pasienio ruožo viskas vos nesibaigė dideliu kariniu susidūrimu, o JAV prezidento Richardo Nixono administracija privačiai pasiuntė signalus, kad eskalacijos atveju Vašingtonas neliktų nuošalyje ir stotų į Pekino pusę – kinai tuomet jau turėjo branduolinius ginklus. Krizė baigėsi taikiu susitarimu, o Maskva pripažino teritorinę netektį.
1973-ųjų spalį, Jom Kipuro karo pradžioje Izraelis buvo atsidūręs ant prarajos ribos ir rimtai svarstė panaudoti savo branduolinius ginklus prieš arabų šalis, nors iki šiol viešai nepripažįsta turintis tokią ginkluotę. Sovietų sąjunga tuomet signalizavo, kad būtų stojusi ginti arabų šalių branduoliniais ginklais, o JAV – Izraelio. Galiausiai viskas išsisprendė mūšio lauke.
Dabar save į kampą nesėkmingame kare įvaręs V. Putinas, regis, renkasi eskalaciją, nuo kurios saugių atsitraukimo kelių jo režimui nėra daug – bet koks atsitraukimas prilygtų pralaimėjimui, ko rusai tiesiog negali atleisti savo lyderiams. Bet kokia eskalacija veda į nežinomybę.
Viena vertus, V. Putinas įrodė galintis tiek blefuoti, tiek priimti beprotiškus, nelogiškus sprendimus, kurie prieštarauja Rusijos strateginiams, taktiniams tikslams, doktrinoms, antra vertus, sprendimo priėmimo mechanizme taip pat yra nežinomųjų: ar V. Putino komandą įvykdys generolai ir pulkininkai, ar kuri nors grandis sutrūkinės?
Nuo sprendimo iki smūgio – kelios valandos
Anot JTO nusiginklavimo tyrimų instituto tyrėjo Pavelo Podvigo, kuris iki Rusijos atviro karo pradžios dažniau palaikė V. Putino politiką, bet po to nuo jos nusisuko, nėra ir negali būti jokio krištolinio rutulio, kuris padėtų nuspėti būsimųjų įvykių eigą.
Kita vertus, erdvės optimizmui dar yra.
„Pirmiausia, JAV mums sako, kad nėra ženklų, jog Rusija ruoštųsi branduoliniam smūgiui. Bet ar mes juos matytumėme? Tikriausiai taip. Išskyrus tarpžemynines raketas, branduolinės galvutės nėra dislokuotos, jos saugomos saugyklose. Jos gali būti netoli bazių, bet saugomos bunkeriuose, o dislokavimo procedūros yra žinomos“, – teigė ekspertas.
Didelė tikimybė, kad iki karo pradžios rusų konvencinių pajėgų judėjimą stebėjusi JAV žvalgyba dar atidžiau seka rusų branduolinių pajėgų veiksmus.
Tiesa, viskas gali pasikeisti per kelias valandas – toks yra reakcijos laikas, mat branduolines galvutes prijungti prie raketų ir jas paleisti užtrunka nedaug laiko, jei jos šalia. Netgi netoli Ukrainos sienos, Belgorodo srityje yra kelios bazės, kur saugomos branduolinės galvutės, skirtos „Iskanderams“.
Kita vertus, jei Rusija rinktųsi tokį eskalacijos kelią, slėpti ketinimų, žinant, kad JAV viską stebi, nebūtų didelės prasmės – kelių valandų įspėjimas būtų viskas, ką gautų Kyjivas.
„Žinoma, ši invazija mane išmokė, kad reikia būti labai atsargiems, keliant prielaidas apie tai, ką gali ir ko negali Maskva. Tikiu, kad šioje beprotybėje vis dėlto yra tam tikros logikos“, – vylėsi P. Podvigas.
Tad vienintelis optimizmas šioje nežinomybėje yra toks, kad apie priimtą Kremliaus sprendimą signalizuotų JAV perspėjimas apie neišvengiamą branduolinio ginklo panaudojimą per artimiausias kelias valandas. O kas vyktų tada, niekas negali pasakyti.