Kieme, kur dar prieš metus žaidė jos anūkai, vaikštanti senjorė pati pasisveikina. Paklausta, ar čia buvo jos namai, ji iškart pradeda pasakoti, ką teko išgyventi.
„Čia krito aviacinė bomba“, – rodydama į griuvėsius pasakoja ji ir priduria, jos namai buvo sunaikinti kovo 1 dieną, 15 val. 45 min.
Išgyveno pragarą
Tuo metu ji ir maždaug 100 jos kaimynų nuo nuolatinio bombardavimo slėpėsi rūsyje.
„Kai bomba sprogo mes visi palinkom, nuo lubų pradėjo byrėti tinkas. Kažkas pasakė, ta pusė užgriuvusi, mums reikia išeiti per kitą galą, – prisimena moteris. – Kai išėjau į lauką, galvojau, čia pabaiga, čia pragaras. Buvo graži diena, švietė saulė, bet viskas aplink degė, šakos, žolės, tikras pragaras. Visi kieme stovėję automobiliai irgi užsidegė nuo sprogimo bangos.“
Ji su kaimynais puolė bėgti tolyn nuo ugnies, bet netrukus pastebėjo, kartu nėra jos vaikų, todėl apsisuko ir grįžo atgal prie sunaikintų namų. Ten sutiko du aukštus karius, perspėjusius ją, čia tuoj vyks susišaudymas.
„Aš jiems sakau, čia mano vaikai. Šaukiau, kartojau, kur mano vaikai, kur mano vaikai. Bandžiau dar juos atkasinėti, rėkiau, bet iš rūsio niekas jau neatsiliepė“, – pasakojo senjorė.
Kūnus užminuodavo
Ji su kaimynais sprogimo metu buvo erdvesnėje slėptuvėje, o jos dukra su šeima ir dar keliais žmonėmis nusileido į gretimame name esantį mažesnį rūsį. Šis sprogimo neatlaikė ir griuvėsiai prispaudė 4 žmones. Pašnekovės 10 ir 15 metų anūkai išsigelbėjo, tačiau vaikų tėvai liko įkalinti viduje.
„Jų kūnai pusantro mėnesio ten pragulėjo, man neleido jų atkasti. – sako moteris, vos sulaikydama ašaras. – Visą tą laiką, kiekvieną dieną tikėjau, kad mano vaikas dar gyvas. Ir aš kankinausi, kodėl aš nieko nedarau, kodėl nepasamdau ekskavatoriaus, kad juos atkastų ir ištrauktų. Blaškiausi, nežinojau, ką daryti.“
Miestą okupavę rusai iš subombarduotų namų ne tik neleisdavo atkasti žuvusiųjų, tačiau dar ir gatvėse užminuodavo civilių kūnus.
„Jie dėdavo sprogmenis, kad žmonės negalėtų pasiimti savo artimųjų. Žmonės naktį prišliauždavo gatvėse pasiimti kūnus, kad galėtų juos palaidoti. Nebent pirmesni būdavo visur lakstę alkani šunys“, – sakė ji.
Po griuvėsiais likusius kūnus Borodiankos gyventojai galėjo ištraukti ir atkasti tik balandžio pradžioje, kai ukrainiečiai išstūmė okupantus iš visos Kyjivo apskrities.
Liko be nieko
„Kai pagaliau atkasiau savo vaiką, pamačiau, kad po sprogimo trūko vamzdis ir juos užliejo. Jie visą tą laiką mirko tame purve, – verkdama sako ji. – Mano dukra buvo labai graži, tik 41-erių metų. Ji dirbo medicinos sesute, kai prasidėjo karas, ji visiems padėdavo, tai tabletę duodavo, tai spaudimą pamatuodavo. Kiekvieną dieną ji eidavo kažkam iš kaimynų padėti. Ji visiems padėdavo, o jai niekas negalėjo padėti.“
Po šių žodžių senjorė išsitraukia telefoną ir pradeda rodyti dukters ir jos šeimos nuotraukas, įjungia ir filmuką, kur jauna tamsiaplaukė moteris šoka per šventę šalia vaišėmis apkrauto stalo.
Po klausimo, ar sunaikintus namus valdžia planuoja atstatyti, moteris sako pati to nežinanti. Tada ji papasakoja apie kitą problemą, su kuria susiduria nuo karo nukentėję žmonės.
„Visi mano dokumentai liko bute, viskas prarasta, buto, sodo, žemės popieriai. Dabar tuos dokumentus atstatinėju ir viskas kainuoja. Galų gale man atnaujino pensininko kortelę. Kai gavau pensiją, mokėjau už vaistus, nes sunkiai sirgau, negalėjau kalbėti, drebėjo rankos. Likusią pensiją dabar išleidau ant dokumentų, 2 tūkst. grivinų mirties liudijimui. 2100 eurų atstatyti žemės dokumentams, – pasakojo ji ir pradėjusi raudoti tęsia – Visi pinigai išleisti, drabužių neturiu, nieko neturiu, o ateina žiema. Ir net neturiu net ko prašyti pagalbos, mano dukros nebėra. Va taip ir vaikštau. Žmonės duoda bulvių. Va taip ir gyvenu, nieko neturiu. Ar negali valdžia padaryti, kad bent dokumentai nemokami?“
Visą savo istoriją ji papasakoja ukrainietiškai, tačiau su rusišku akcentu. Po išgyvento pragaro net ir rusakalbiai žmonės atsisako okupantų kalbos.
Žuvusiųjų skaičius – neaiškus
Iki karo tai buvo ramus miestelis, turėjęs maždaug 12 tūkst. gyventojų, panašiai tiek, kiek Druskininkai ar Rokiškis.
Prasidėjus karui, Borodianka buvo itin svarbus kelias puolant Kyjivą, o strateginius taškus rusai bombarduodami praktiškai nušluodavo nuo žemės paviršiaus.
„Rusų karių kolonos pagrindine miesto pusę nuolat judėdavo pirmyn ir atgal, jie atvykdavo nuo Žitomyro pusės“, – pasakojo ji. Per šį miestą važiavo ir žymioji 40-ies kilometrų rusų kolona.
Pasaulis dažnai kalba apie genocidą Bučoje, tačiau gali būti, kad Borodiankoje galėjo žūti dar daugiau žmonių – apie 400, nors tikslus skaičius nežinomas.
Su Delfi bendravusios senolės liudijimas paaiškina, kodėl sudėtinga tiksliai rasti žuvusius – viena moteris krentant aviacinei bombai greičiausiai buvo kieme.
„Sesuo jos ieškojo, iškasė nuolaidas, bet visiškai nieko nerado, bomba ją tiesiog ištaškė. Nieko neliko, nei kaulelio, nei rūbų, visiškai nieko“, – sakė ji.