Studijoje pažymima, kad Ukrainos pralaimėjimo atveju itin didelę reikšmę įgytų Vakarų laikysena: esą jei Vakarai nuspręstų panaikinti spaudimą Rusijai ir atkurtų ekonominius ryšius, naujo karo tikimybė – tiek su Ukraina, tiek su NATO – išaugtų, kiltų tiesioginė grėsmė NATO valstybėms.
Teigia, kad kalbėti apie taikos derybas anksti
Galimos karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje baigtys, potencialūs scenarijai, kaip konfliktas galėtų išplisti už kare tiesiogiai dalyvaujančių valstybių ribų (pavyzdžiui, į NATO teritoriją), studijoje pateikiami remiantis įvairių šalių institucijų, analizės centrų ir atskirų analitikų darbais.
Studijos autoriai pabrėžia, kad prognozuoti Ukrainos karo baigtį yra sunki užduotis ir esą, visų pirma, dėl sunkiai nuspėjamo Rusijos elgesio.
„Jis suteikė rimtą pamoką tiek analitikams, tiek politikams, kurie iki pat 2022 m. vasario 24 d. neigė tokio masto agresijos prieš Ukrainą galimybę ir bandė racionaliai aiškinti Rusijos elgesį. Vėliau, prasidėjus karui, daugeliui nuostabą kėlė netikėtai atkaklus Ukrainos pasipriešinimas ginantis nuo pervertintos Rusijos karinės galios.
Šiandien, karui persiritus į antruosius metus, situacija Ukrainos mūšio laukuose yra kur kas aiškesnė, o strateginio masto staigmenų pasitaiko vis rečiau. Kita vertus, karinių veiksmų intensyvumui neslūgstant, konflikto šalys toliau deklaruoja siekį kovoti iki galutinės pergalės ir, regis, jos nėra nusiteikusios kompromisams, todėl kalbėti apie efektyvias taikos derybas anksti“, – dėstoma studijoje.
Be to, studijoje pabrėžiama, kad konflikto rezultatai stipriai priklauso nuo nepastovių išorinių veiksnių. O tai – „Vakarų sąjungininkų parama Ukrainai, sankcijų Maskvai griežtumas ir Rusijos sugebėjimas susirasti naujų partnerių ir kurti naujus ekonominio bendradarbiavimo saitus“.
„Todėl šiuo metu dar negali būti įžvelgiamas joks aiškus konflikto baigties vaizdas“, – pažymi studijos autoriai.
Visgi, studijoje pateikiama keletas alternatyvių konflikto vystymosi scenarijų, Delfi kviečia su jais susipažinti.
„Nualinimo karo“ scenarijus
Pirmasis galimas scenarijus – „nualinimo karas“ (angl. war of attrition).
Tai reikštų, kad karinis konfliktas tarp rusų ir ukrainiečių tęstųsi neapibrėžtą laiko tarpą, bet galbūt ne taip intensyviai negu dabar.
Pasimokę iš savo klaidų ir suvokę, kad nebepavyks greitai palaužti ukrainiečių pasipriešinimo, rusai pereina prie nualinimo strategijos, pagrįstos nebe žaibišku puolimu ir plataus masto teritorijų užėmimu, o smulkesnėmis taktinio lygmens atakomis įvairiose fronto vietose, karinės ir civilinės infrastruktūros, strateginės reikšmės objektų atakavimu iš oro. Rusų tikslas yra palaužti ukrainiečių pasipriešinimo dvasią ir sumažinti gynybiniams pajėgumams reikalingą žmogiškąjį kapitalą.
Ukraina, esant tokiam scenarijui, išlieka stipriai priklausoma nuo Vakarų paramos, sugeba efektyviai gintis nuo naujų teritorinių netekčių, tačiau išlieka nepajėgi užtikrintai nugalėti okupacinių rusų pajėgų ir išstumti rusus iš savo šalies teritorijos.
Pagal šį scenarijų, Kyjivas patenka į keblią padėtį: viena vertus, iš Vakarų didėja spaudimas leistis į taikos derybas su Rusija; kita vertus, jeigu nori išlikti kaip valstybė, Ukraina negali susitaikyti su prarastomis teritorijomis ir yra priversta tęsti kovą dėl jų.
Lemiamą reikšmę turėtų ir Vakarų ekonominės sankcijos Rusijai. Nuo jų priklausytų, kaip ilgai rusai galės vykdyti brangiai kainuojančias raketines oro atakas prieš Ukrainą ir išlaikyti frontą.
Bet kokiu atveju tikėtina, kad nualinimo karas gali tęstis nuo keleto mėnesių iki metų. Galiausiai anksčiau ar vėliau nuovargis kaip stabdantis veiksnys pradės veikti abi puses. Tai lemtų dalines paliaubas, po kurių, tikėtina, sektų įšaldyto konflikto fazė.
„Įšaldyto konflikto“ scenarijus
Įšaldytas konfliktas pasireikštų paliaubomis, kurios būtų negalutinės, riboto efektyvumo ir iš esmės nespręstų esminių karo priežasčių.
Intensyvūs kariniai veiksmai sustotų, judanti fronto linija pavirstų į beveik statišką kontaktinę liniją, ties kuria rusų ir ukrainiečių apsikeitimai ugnimi periodiškai atsinaujintų, todėl konfliktas būtų panašesnis į 2015–2022 m. vykusį karą Rytų Ukrainoje (tik, žinoma, būtų platesnio masto).
Rusija per paskutinius 30 metų kelis kartus pademonstravo polinkį imtis konflikto įšaldymo strategijos (Moldovoje, Sakartvele, Rytų Ukrainoje).
Ukrainai tai reikštų, jog Rusija bent trumpuoju laikotarpiu nebesikėsina į didesnius teritorinius užgrobimus ir sumažina atakų intensyvumą, tačiau kartu verčia šalyje išlaikyti didelį karinį parengtumą, lydimą sumažėjusios Vakarų paramos.
Be to, bent dalis po vasario 24 d. nuo Ukrainos atplėštų teritorijų išliktų rusų kontroliuojamos. Tai ypač tikėtina, kalbant apie teritorijas, kurios sausuma jungia Rusiją su okupuotu Krymo pusiasaliu.
Ši jungtis rusams turi tiek strateginę, tiek simbolinę reikšmę. Strateginiu lygiu kuriama efektyvi karinė ir civilinė okupuotų teritorijų infrastruktūra, o simboliniu – V. Putinas savo vidaus auditorijai tai gali pateikti kaip per „specialiąją karinę operaciją“ pasiektą laimėjimą, kuriuo padaromas reikšmingas žingsnis, sujungiant „istorines Rusijos žemes“.
Kaip žinoma, pagal Rusijos sprendimus, Zaporižios ir Chersono sritys jau laikomos RF dalimis. Akivaizdu, kad įšaldžius rusų ir ukrainiečių karą, šių sričių dalys, išlikusios kontroliuojamos okupacinių pajėgų, bus toliau integruojamos į Rusiją. Tarptautinių santykių analitikai šį procesą yra praminę „šliaužiančiąja aneksija“, kuri pasireiškia palaipsniui vykstančia okupuotų teritorijų integracija į valstybę okupantę.
Okupuotose Zaporižios ir Chersono srityse šie procesai prasidėjo dar 2022 m. vasarą – vyksta rusiškų pasų dalinimas, įvedamas rublis, keičiama laiko zona, diegiamos rusiškos švietimo, socialinės apsaugos, mokesčių sistemos.
Kyjivo galimybės atsiimti okupuotas teritorijas jėga pasunkės, juoba kad Maskvai jos turi itin didelę karinę reikšmę, stipriai įtvirtintos ir militarizuotos jos veiks kaip gynybiniai buferiai.
„Nualinimo karo“ ir „įšaldyto konflikto“ scenarijai, analitikų vertinimu, Ukrainai yra itin nepalankūs – jie reikštų neribotą laiką šalyje besitęsiančią karo padėtį, kuri stabdytų šalies atstatymą ir tolesnę pažangą.
Rusijai šie scenarijai reikštų iš dalies pasiektus „specialiosios karinės operacijos“ tikslus: Donbaso „respublikų“ ir Krymo išlaikymą ir nestabilumo Ukrainoje tąsą, neleidžiančią toliau įgyvendinti Kyjivo euroatlantinės integracijos ambicijų.
Be to, įšaldyti konfliktai yra linkę atsinaujinti ir suintensyvėti.
Okupacija iki Dniepro – Rusijos pergalė?
„Nualinimo karo“ ir „įšaldyto konflikto“ scenarijai, nors ir nepalankūs Ukrainai ir Vakarams, nereikštų visiško Kyjivo pralaimėjimo, o tik įstumtų jį į paliaubas nepalankiomis sąlygomis.
Ekspertai skiria dėmesį ir Ukrainos pralaimėjimo, ir Rusijos pergalės scenarijams. Tokie scenarijai bent trumpuoju laikotarpiu nereikštų, kad Ukraina nustoja egzistuoti kaip valstybė. Tikėtina, kad šie scenarijai išsipildytų Rusijai sėkmingai įveikus Ukrainos pajėgas Donbaso regione, privertus jas sparčiai trauktis į vakarus, okupavus teritorijas, esančias į rytus nuo Dniepro, ir galiausiai sėkmingai šias teritorijas aneksavus.
Patyrusi didelių teritorinių ir karinių pajėgumų nuostolių, Ukraina būtų priversta sėstis prie derybų stalo su Rusija, kuri turėtų pirmenybę, diktuojant taikos sąlygas.
Tikėtina, kad, visų pirma, būtų reikalaujama Ukrainos neutralumo – garantijų, jog nevyks jos integracija į geopolitinius Vakarų aljansus; antra, Rusija siektų užtikrinti okupuotų teritorijų dezintegraciją nuo Kyjivo. Tai turėtų skaudžių padarinių Ukrainos vidaus politikai, kuri ir iki karo nepasižymėjo stabilumu.
Be to, prarastos teritorijos reikšmingai pakirstų Ukrainos ekonominį potencialą, o pabėgėlių srautai iš okupuotų teritorijų į Ukrainą ir iš Ukrainos į Vakarus sukeltų daug socialinių problemų tiek pačiai Ukrainai, tiek kitoms Europos valstybėms.
Ukraina būtų priversta remtis dvišaliais santykiais su Vakarų valstybėmis, išlaikiusiomis ryžtą jai padėti, privalėtų daug išteklių skirti gynybiniams pajėgumams didinti. Šiose ginklavimosi varžybose lemiamas veiksnys būtų Vakarų laikysena – pasiryžimas remti Ukrainą ir išlaikyti griežtas sankcijas Rusijos ekonomikai.
Jeigu Vakarai nuspręstų panaikinti spaudimą Rusijai ir atkurtų ekonominius ryšius, naujo karo tikimybė – tiek su Ukraina, tiek su NATO – išaugtų. Tokiu atveju galima kalbėti ne tik apie Ukrainos pralaimėjimo, bet ir „atidėto karo“ scenarijų, pagal kurį taika būtų laikina, o tiesioginė grėsmė kiltų jau ir NATO valstybėms.
Sėkmingas kontrpuolimas – Ukrainos pergalės scenarijus
Analitikai galimą Ukrainos pergalės scenarijų pagrindžia sėkmingų ukrainiečių kontrpuolimo operacijų Charkivo ir Chersono srityse atveju.
Šis scenarijus gali išsipildyti tik Ukrainai tęsiant sėkmingą okupuotų teritorijų atsikovojimą, stumiant fronto liniją iki 2022 m. vasario 23 d. ribų.
Separatistinių Donbaso „respublikų“ ir Krymo išvadavimo perspektyvos taip pat labai priklauso nuo Vakarų paramos – Ukraina neturi pakankamai šiuolaikinių tankų, artilerijos sistemų ir kitos sunkiosios ginkluotės, kuri būtina sėkmingam kontrpuolimui.
Jeigu ukrainiečiams pavyktų tai įgyvendinti, rusai būtų priversti sėsti prie derybų stalo jau Kyjivo ir Vakarų diktuojamomis sąlygomis. Kad taikos sutartis būtų efektyvi ir ilgalaikė, ji turėtų būti įtvirtinta, remiantis gerosiomis tarptautinės teisės praktikomis ir numatant tarptautinės bendruomenės vykdomą sąlygų laikymosi stebėseną.
Kokios bebūtų taikos derybų aplinkybės, svarbu užtikrinti, kad abiem konflikto šalims būtų sudaromos galimybės įtvirtinti „nepralaimėtojo naratyvą“, siekiant išvengti skausmingų padarinių vidaus politikoje. Akivaizdu, kad tai bus sunki užduotis ir bet kokius šiuo tikslu pasiektus kompromisus šalių lyderiams bus sunku pateikti savo vidaus auditorijoms.
Pilnavertė taikos sutartis privalės numatyti aiškų sutarimą dėl teritorijų pasidalijimo ir saugumo garantijų. Abi šalys turės pasiekti de jure sutarimą dėl sienų, kurios bus įtvirtintos pagal tarptautinę teisę su JT Saugumo Tarybos pritarimu.
Pasienyje turės būti sukurta demilitarizuota zona, prižiūrima tarptautinių stebėtojų.
Išimtis taikytina tik Rusijos aneksuoto Krymo statusui, dėl kurio trumpuoju laikotarpiu šalys, matyt, turės „sutarti nesutarti“, o galutinai klausimas bus sprendžiamas vėlesnėse derybose.
Taikos derybose neišvengiamai bus paliestas ir Ukrainos santykių su ES ir NATO klausimas.
Analitikai pastebi, kad visiškos ar dalinės pergalės atveju Ukraina nebūtinai pasuks vakarietišku keliu, galimas ir savarankiško vystymosi scenarijus. Integracijos į Vakarų tarptautines struktūras prielaidos yra susijusios su ekonominiais veiksniais – karo nuniokotai šaliai bus reikalingas savotiškas Maršalo planas, kurio įgyvendinimą lydės ir ideologiniai vertybiniai poslinkiai link vakarietiško liberalios demokratijos modelio.
Vis dėlto, pačiam Vakarų pasauliui išgyvenant liberalios demokratijos nuosmukį, kaip alternatyvą šiam modeliui Ukraina gali plėtoti nacionalistinį konservatyvų demokratijos modelį. Šią galimybę pagrindžia ir gausa vertybinių ir geopolitinių takoskyrų, egzistuojančių Ukrainos ir Vakarų santykiuose.
Karo eskalacijos ir išplitimo scenarijai
Kaip buvo pastebėta Rusijos pergalės scenarijaus įžvalgose, tokiu atveju tiesioginė grėsmė kiltų jau ir NATO valstybėms. Tokios rizikos analitikai neatmeta ir taip pat svarsto galimus scenarijus.
Pavyzdžiui, Hagos strateginių studijų centro analitikai galimus karo eskalacijos scenarijus skirsto į sąmoningus (tyčinius) ir nesąmoningus (netyčinius).
Tyčiniai scenarijai skirstomi į: 1) ardomąją (kibernetinę) kampaniją prieš Vakarus; 2) Rusijos konvencinį karinį smūgį į NATO tiekimo Ukrainai linijas arba į NATO šalių turtą; 3) Rusijos mažo galingumo taktinio branduolinio ginklo panaudojimą Ukrainoje.
Kremlius galėtų imtis tokių eskalacijos veiksmų, kad atgrasytų Vakarus nuo tolesnės pagalbos Ukrainai ir sankcijų Rusijai. NATO tektų rinktis tarp dviejų blogybių – mažinti paramą Ukrainai arba eskaluoti konfliktą.
Ardomoji kibernetinė ataka prieš Vakarus.
Siekdama atgrasyti Vakarus, Rusija gali juos tiesiogiai atakuoti, intensyvindama kibernetines atakas ir viešosios įtakos kampanijas, taip pat rengdama kitokio pobūdžio ardomuosius išpuolius, pavyzdžiui, disidentų nužudymus ir povandeninės infrastruktūros sabotažą.
Priešiški netiesioginiai kariniai veiksmai (hibridinis karas ar veikimas pilkosiose zonose, kurį galima paneigti) pastarąjį dešimtmetį buvo pagrindinis Rusijos strategijos prieš NATO elementas. Tokiu būdu Rusija gali sukelti JAV ir Europai papildomų išlaidų.
JAV ir Europos šalių vadovai galėtų imtis atsakomųjų veiksmų ir taip pat kopti eskalacijos laiptais. Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų vadovas admirolas Tonis Radakinas įspėjo, kad Rusijos taikymasis į itin svarbius povandeninius ryšių kabelius gali būti laikomas karo aktu. NATO davė suprasti, kad masinės kibernetinės atakos gali paskatinti Aljanso kolektyvinės gynybos mechanizmą kibernetinėje srityje ir galbūt net fizinėje srityje.
Rusijos konvencinis karinis smūgis NATO tiekimo Ukrainai linijoms arba NATO šalių turtui.
Kremlius jau pagrasino Vakarams eskalacija, jei NATO pajėgos tiesiogiai įsitrauktų į Ukrainą, siekdamas priversti Vakarus nutraukti ginklų tiekimą Ukrainai.
Rusija taip pat galėtų nusitaikyti į NATO žvalgybinius išteklius, pavyzdžiui, žvalgybinius lėktuvus, kurie veikia netoli Ukrainos ir Rusijos oro erdvės ir virš Juodosios jūros. Tačiau Rusijai tai būtų labai rizikinga strategija.
Branduolinio ginklo panaudojimas.
Ukrainos karo kontekste mažai tikėtina, bet nėra neįmanoma, kad Rusija panaudotų mažo galingumo taktinius branduolinius ginklus. Dar mažiau tikėtina, kad Rusija branduoliniais ginklais smogtų Vakarų turtui ar teritorijai, nes JAV, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija turi galimybę atsakyti branduolinėmis priemonėmis.
Tačiau yra galimybių, kad Rusija ribotai panaudos mažo galingumo branduolinius ginklus prieš Ukrainą. Remiantis prielaida, kad nedideli branduoliniai smūgiai – ribotas aukų skaičius, destrukcija ir radiacija – nesukels nekontroliuojamos branduolinės eskalacijos, Rusijos doktrinoje nurodoma tokių ribotų smūgių galimybė, siekiant įšaldyti konfliktą.
Rusijos retorika ir pastaraisiais dešimtmečiais karinėse pratybose naudojamos dvigubo pajėgumo ginklų sistemos davė pagrindą manyti, kad Rusija taip pat galėtų naudoti savo selektyvių branduolinių smūgių koncepciją agresyviose operacijose.
Tiek 2014 m. Kryme, tiek 2022 m. nepavykusių greitų karinių veiksmų, kuriais siekta užimti Ukrainą, Rusijos strategija buvo paremta fait accompli (liet. įvykęs faktas) padėties sukūrimu. Reaguodamos į tai, Ukraina ir NATO arba susitaikytų su nauja realybe, arba turėtų prisiimti tolesnės eskalacijos riziką, jei bandytų grįžti į ankstesnį teritorinį status quo.
Netyčiniai scenarijai skirstomi į: 1) Rusijos ataką, pagrįstą klaidinga informacija; 2) atsitiktinę ataką NATO teritorijoje; 3) Vakarų arba Rusijos ataką prieš kitos pusės branduolines ar įprastas valdymo ir žvalgybos sistemas.
Rusijos ataka, pagrįsta klaidinga informacija.
Anot Hagos strateginių studijų centro analitikų, tokiomis aplinkybėmis, kai didelė rizika, netikrumas ir mažas abipusis pasitikėjimas, sprendimus priimantys asmenys yra ypač linkę patvirtinti priešininko piktus ketinimus ir gali nepaisyti priešingos informacijos.
Taip pat klaidinga informacija gali būti interpretuojama kaip teisinga, ypač jei ji rodo priešininko piktus ketinimus.
1983 m. sovietų strateginio išankstinio perspėjimo sistema pranešė apie iš JAV atskriejančias branduolines raketas. Sistemos vadas įtarė sistemos klaidą ir nepranešė apie perspėjimą savo vadovybei. Taip jis galbūt išgelbėjo pasaulį.
Atsitiktinė ataka NATO teritorijoje.
Atkreipiamas dėmesys ir į galimą netyčinę ataką. Pavyzdžiui, Rusijos ar prorusiškų pajėgų atsitiktinai ar nepagrįstai numuštas Vakarų lėktuvas – civilinis ar ypač karinis – gali sukelti karo eskalaciją. Siekiant išsiaiškinti Rusijos ketinimus dėl puolimo, lemiamą vaidmenį atlieka NATO žvalgybos duomenų rinkimo kokybė ir bendravimas su Rusija.
JAV pranešė apie raudonąsias linijas ir planuojamą atsaką, tikintis atgrasyti Rusiją nuo rizikingo elgesio: prezidento Joe Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake’as Sullivanas po Rusijos raketų smūgio Vakarų Ukrainoje pareiškė, kad bet koks išpuolis NATO teritorijoje paskatins Aljansą imtis atsakomųjų veiksmų visomis pajėgomis.
Vakarų arba Rusijos ataka prieš kitos pusės branduolines ar įprastas valdymo ir žvalgybos sistemas.
Per įprastinį konfliktą fizinė ar kibernetinė ataka prieš kitos pusės valdymo postus, pristatymo sistemas, išankstinio perspėjimo palydovus ir vadovavimo, kontrolės, ryšių, žvalgybos sistemas (Command, Control, Communications and Intelligence, C3I) gali paversti pajėgas ir jų vadovybę, vaizdžiai tariant, kurčiais, aklais ir nebyliais, negalinčiais tarpusavyje bendrauti. Dėl akivaizdžių priežasčių tai labai naudinga karo, pavyzdžiui, Ukrainoje, metu. Tačiau įprastiniame kare naudojamos C3I sistemos dažnai atlieka svarbų vaidmenį ir operacijose branduolinėje srityje.
Tiek Rusijos, tiek NATO kosminiai ankstyvojo perspėjimo palydovai ir ryšių infrastruktūra taip pat dažnai naudojami branduolinėms atakoms aptikti, branduoliniams taikiniams nustatyti ir ryšiams su branduoliniais vienetais palengvinti. Tokie ištekliai, labai svarbūs ir įprastiniams, ir branduoliniams pajėgumams, yra pagrindinis potencialus netyčinės eskalacijos šaltinis.
Kibernetinė ataka arba įprastinis raketų smūgis, išvedantis iš rikiuotės minėtas sistemas, apsunkina kitos pusės galimybę apsiginti nuo branduolinių atakų. Ir Rusija, ir JAV tokius staigius sistemų sutrikimus gali suprasti kaip branduolinio smūgio arba branduolinės ginkluotės nuginklavimo smūgio preliudiją.
Ukrainos ataką prieš Rusijos C3I infrastruktūrą rusai taip pat galėtų klaidingai interpretuoti kaip NATO įvykdyto pirmojo smūgio Rusijos branduoliniam arsenalui pradžią.
Kinijos įsitraukimo ir įtakos karo baigčiai scenarijai
Šiame kariniame konflikte tiesiogiai nedalyvauja, tačiau viską įdėmiau stebi Kinija, kurios elgesys tarptautinėje arenoje gali labai stipriai priklausyti nuo to, kuria kryptimi pakryps karo Ukrainoje eiga.
Apie tai Vokietijos užsienio santykių taryba išleido penkių scenarijų analizės studiją.
1) Nepasiteisinę Rusijos planai per kelias dienas priversti Kyjivą kapituliuoti.
Tai būtų buvę laikoma geriausia baigtimi Kinijai. Pralaimėjus Ukrainai, Kinija įgautų daugiau svorio tarptautiniu mastu ir galėtų galvoti apie savo tikslų įgyvendinimą Indijos ir Ramiojo vandenynų regione, įskaitant Taivaną. Dėl sankcijų augtų Maskvos priklausomybė nuo Pekino.
2) Užsitęsęs karas.
Tiek geopolitiniu, tiek ekonominiu požiūriu ilgas karas gali sukelti didžiulių iššūkių Kinijai ir jie nusvertų iš Rusijos gaunamus privalumus. Pagal šį scenarijų, įtampa tarp Kinijos ir likusių pasaulio valstybių išaugtų. Atsižvelgiant į tai, padidėtų Kinijos vykdomų kibernetinių atakų prieš Europos valstybes skaičius, daugėtų dezinformacijos kampanijų.
3) Rusijos agresijos nukreipimas prieš NATO valstybes.
Šis scenarijus būtų labiausiai nepalankus Kinijai, nes tai reikštų galutinę demokratinių ir autoritarinių valstybių konfrontaciją. Net jeigu Kinija neįsitrauktų į karą, dėl paramos Rusijai Kinija galėtų būti atskirta nuo tarptautinių rinkų ir technologinio vystymo. Tai turėtų reikšmingų pasekmių Kinijos ekonomikai, kuri yra labai priklausoma nuo eksporto.
4) Rusija sutinka su derybomis mainais už dalinį sankcijų panaikinimą.
Šis scenarijus gali sukelti ir tam tikrų pavojų Pekinui, kadangi tokia karo baigtis pakenktų Kinijos politinės tvarkos vykdymui ir geopolitinėms ambicijoms. Kinija padeda Rusijai kompensuoti ekonominį nuosmukį, o bendras autoritarinių valstybių ideologinis pasipriešinimas prieš Vakarus tik stiprėja.
5) Karo ir V. Putino valdymo pabaiga.
Rusijos žlugimas Kinijai būtų labai nepalankus. Ukraina turėtų galimybę išlikti demokratiška valstybė, taip pat ir Rusija turėtų galimybę demokratizuotis. Tai matoma kaip grėsmė pačios Kinijos komunistų partijos tęstinumui.
Seimo Ateities komiteto inicijuotą studiją apie galimus karo Ukrainoje baigties scenarijus ir poveikius Lietuvai parengė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Išorinės informacinės aplinkos vyriausiasis ekspertas Alfonsas Eidintas, Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus patarėjas Giedrius Kanapka, Lietuvos banko Ekonomikos departamento Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyriausiasis ekonomistas Vaidotas Tuzikas ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Išorinės informacinės aplinkos ekspertas Gediminas Kašėta.