„Istorijos detektyvai“. Juodasis sovietmetis: gandais apipintos baisiausios kriminalinės istorijos

Šios istorijos – ne apie pokario metų baisybes ar sąstingio nuobodulį. Šįkart – apie tai, kas buvo slepiama po devyniais užraktais: kriminalinius nusikaltimus, nutikusius sovietinėje Lietuvoje. Apie kai kuriuos jų vyresnės kartos žmonės galbūt yra girdėję įvairiausių gandų. „Istorijos detektyvų“ komanda iš archyvų saugyklų ištraukė dešimt sovietmečio nusikaltimų.

Kapų plėšikai

Pirmoji istorija – iš vėlyvojo pokario. Tik ką pasibaigęs partizaninis karas, valstiečiai suvaryti į kolūkius, visuotinis nepriteklius, bet nė vienam skurstančiam nekyla mintis padaryti siaubingą nuodėmę – eiti plėšti kapų. Tačiau ne visi žmonės vienodai dori – atsiranda tokių, kurie peržengia šią ribą.

Vieną 1953 metų popietę keliuose patruliavę milicininkai patikrinimui sustabdė pro šalį važiavusį automobilį „Pobeda“. Viskas būtų pasibaigę eiliniu dokumentų patikrinimu, bet „Pobedos“ ekipažas – keli apyjauniai latviai sukėlė milicininkams įtarimų. Paprašius atidaryti automobilio bagažinę, milicininkų įtarimai dar labiau sustiprėjo – kam po Lietuvą keliaujantiems kaimyninės Latvijos gyventojams reikalinga bagažinėje vežiotis net keletą kastuvų? Vyrų pasiaiškinimai pasirodė neaiškūs ir milicininkai nusprendė geriau patyrinėti patį automobilį – ar nevežama kažkas draudžiamo?

Pirmasis kilęs įtarimas – kad bagažinėje rasti kastuvai buvo naudojami iškasinėjant žemėje po karo likusius sprogmenis – šių Lietuvos teritorijoje buvo likę net ir šešto dešimtmečio viduryje. Ši versija greitai buvo pamiršta kai beapžiūrinėdami „Pobedą“ milicininkai aptiko slėptuvę, o joje – gausybę auksinių ir sidabrinių monetų, papuošalų, dolerių ir netgi auksinių dantų karūnėlių...

Neliko jokios abejonės – sulaikytieji vyrai – kapų plėšikai. Sustabdytieji buvo nedelsiant sulaikyti ir pristatyti į artimiausią milicijos poskyrį. Nedelsiant buvo pradėti pirmieji tardymai, kurių metu paaiškėjo, kad sulaikytieji kasinėjo ne bet kokius kapus, o masines kapavietes, kuriose buvo užkasti nacistinės okupacijos metais nužudyti žydai. Sukrečiantis palyginimas – praėjus lygiai dešimčiai metų po to, kai Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė ryžosi žygdarbiui gelbėdama žudomus žydus, atsirado padugnių, kurie drįso plėšti išžudytų Lietuvos piliečių kapus.

Paaiškėjo, jog sulaikyti kapų plėšikai išniekino jau ne vieną žydų kapavietę – apieškos metu buvo rastas Lietuvos žemėlapis – kad būtų lengviau galima surasti naujas ir naujas nužudytųjų užkasimo vietas, jas kasinėti ir pasisavinti mirusiesiems priklausančias šio pasaulio vertybes. Paprasti kaimo žmonės net negalėjo pagalvoti apie tokią piktadarybę – apiplėšti kapus, pasisavinti turtus, išlupti auksinius dantis – tokie planai eiliniam piliečiui būtų kėlę tikrą siaubą. Maža to, už tokį nusikaltimą buvo galima sulaukti rimtos bausmės. Istoriko Arvydo Anušausko teigimu, tai buvo laikai, kada už nedidelį kiekį grūdų ar sušalusių bulvių, surinktų kolūkio laukuose, žmogus galėjo atsidurti lageryje.

Kapų plėšikų iš Latvijos grupelėje buvo ir ne visai eilinių sovietinių piliečių – gaujai vadovavo vyriškis, kurio profesija – nei daug, nei mažai – advokatas. Kiti plėšikai buvo menkiau išsilavinę: šoferis, tekintojas ir stalius. Su šiais marodieriais niekas daug nesicackino – kapų plėšikams buvo pritaikytas baudžiamojo kodekso straipsnis „Banditizmas“, numatęs netgi iki 25 metų lagerio. Vis dėlto buvo atsižvelgta į tai, kad ši gauja nieko neužpuolė ir nenužudė – todėl Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas žydų kapus kasinėjusiems vyrams skyrė po 10 metų lagerio.

Teismas nusprendė ne tik tai, kaip pasielgti su kapus išniekinusiais nusikaltėliais, bet ir ką daryti su jų iškastu turtu. Kelios dešimtys auksinių dantų karūnėlių, keli šimtai JAV dolerių, šiek tiek auksinių ir sidabrinių monetų – visas šis turtas buvo perduotas valstybės iždui.