Kaip didžiausią privalumą jis įvardija tai, kad šiandien Vilnius yra Lietuvos sudėtyje, nes anuomet, kai priklausė Lenkijai, tai buvo šalies Achilo kulnas, nugramzdinęs ir į Sovietų Sąjungos okupaciją.
Interviu DELFI M. Tamošaitis aiškino, kad dėl Sovietų Sąjungos pozicijos, jog Vilnius turi priklausyti Lietuvai, šalies valdžia padarė labai daug klaidų ir pro pirštus žiūrėjo į jos viduje veikusias priešiškas organizacijas.
– Savo darbuose nagrinėjate kultūrbolševizmą. Kas tai?
– Savo 2010 metų monografijoje „Didysis apakimas: lietuvių rašytojų kairėjimas 4-ajame XX a. dešimtmetyje“ rašiau apie tai, kad XX amžiaus 4 dešimtmetyje įvyko dalies lietuvių inteligentijos kairėjimas plačiąja prasme. Pirmiausia, tai – prosovietinių nuostatų, komunistams artimų idėjų propagavimas visuomenėje, ekonominių bei kultūrinių pasiekimų iškėlimas ir sureikšminimas, o kartu ir piršimas vietos gyventojams. Įdomu tai, kad šiame procese dalyvavo žmonės, kurie nebuvo komunistai.
– Tas kairėjimas, kaip sakote, turbūt buvo visai kitoks, nei jį suprantame šiandien?
– Žinoma. Tuo metu tai buvo atskira specifika ir buvo labai daug įvairiausių to priežasčių. Pavyzdžiui, 1939 metais buvo toks klausimas: už ką pasisakome – už Sovietų Sąjungą ar už nacistinę Vokietiją. Dauguma intelektualų, ypač JAV profesūroje, Vakarų Europoje, beveik vienareikšmiškai pasisakė, kad Sovietų Sąjunga yra taikos ir stabilumo garantas.
Taigi to meto Lietuvos politinės sąlygos (po 1926 metų gruodį įvykusio valstybės perversmo įsigalėjo autoritarizmas), Vokietijos nacizmo grėsmė labai prisidėjo prie to, kad žmonės stojo į kitą pusę. Nepamirškime ir to, kad Sovietų sąjunga, kaip ir Vladimiras Putinas šiandien, agresijos niekur nedeklaravo. Visur buvo kalbama apie taikos siekį. Svarbiausia, kad žmonės, vedini propagandos tiesiog „pasimovė“ ir nesugebėjo skirti, kur tiesa, o kur melas. Netgi visiškai įtikėję intelektualai, pavyzdžiui, Salomėja Neris ar Justas Paleckis, ne iškarto suvokė, kad jie susidėjo su velniu. Apie tai plačiai rašau savo naujausioje knygoje „Skausmingas praregėjimas: lietuvių rašytojai Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu“.
– Kas tuo metu buvo pagrindiniai kultūrbolševizmo skleidėjai?
– Pats pagrindinis buvo vadinamoji legalioji penktoji kolona – Lietuvių draugija TSRS kultūrai pažinti, įkurta Kaune 1929 metais. Svarbiausia, kad tą draugiją visą laiką globojo sovietų pasiuntinybė, o tai reiškė, jog ji turėjo visiškos neliečiamybės statusą. Jei tik Lietuvos valdžia ką nors bandydavo jai drausti, visą laiką įsikišdavo Sovietų Sąjungos diplomatai.
Beje, reikia suvokti ir dar vieną labai svarbų dalyką, Lietuva tuo metu labai išgyveno dėl prarasto Vilniaus krašto. „Mes be Vilniaus nenurimsim“ ir t.t., o Sovietų Sąjunga bene vienintelė, kuri oficialiai sakydavo, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai. Kadangi Lietuvos užsienio politika lygiavosi į Sovietų Sąjungą, natūralu, kad oficialiai sovietai Lietuvai buvo draugai. Taigi į tą Lietuvių draugiją TSRS kultūrai pažinti buvo žiūrima pro pirštus. Ilgainiui į ją priimti įvairūs įžymus kultūrininkai, o 1940 metais atėjo jų valanda. Lietuva buvo okupuota, o tie žmonės gavo aukščiausius postus.
Labai svarbu ir tai, kad ši draugija veikė legaliai, kai komunistų partija buvo uždrausta. Jei buvai komunistas, tave persekiojo Lietuvos saugumas ir galėjai sulaukti labai nemalonių pasekmių. Pavyzdžiui, būti suimtas ar net išsiųstas į Sovietų Sąjungą.
Dar šiandien kartais klausiama, ar Lietuva tuomet galėjo pasipriešinti. Tai manau, kad ne, nes Lietuva 20 metų Sovietų Sąjungos nelaikė savo priešu. Tai – paradoksas. Pagrindiniu priešu buvo Lenkija, nes atėmė Vilnių, po to dar prisidėjo nacistinė Vokietija, kuri kėsinosi į Klaipėdą ir ją galiausiai atėmė. Netgi kai buvo svarstoma, kur Lietuvos vyriausybė galėtų trauktis okupacijos išvakarėse, egzistavo krypties į Sovietų Sąjungą variantas.
– Kaip paaiškinti tokį nesuvokimą?
– Faktorių buvo daug. Išorinius jau įvardijau, o dar reiktų pridėti 1929–1933 metų ekonominę krizę, kai intelektualiai nusivylė kapitalizmu. Dar viena priežastis – Antano Smetonos autoritarinis valdymas. Dauguma intelektualų, pavyzdžiui, Justas Paleckis, Vincas Krėvė-Mickevičius, pirmiausia buvo aršūs A. Smetonos valdymo priešininkai. V. Krėvė-Mickevičius mėgdavo sakyti: „Nesvarbu kas, kad tik ne Smetona“.
Prisidėjo ir sunkios rašytojų ar dailininkų gyvenimo sąlygos. Sovietai savo menininkams mokėjo žymiai daugiau. Pavyzdžiui, P. Cvirka ne kartą apsilankęs Maskvoje, 1937 metais sakė, kad nebenori grįžti į Lietuvą. Žmonės tose kelionėse buvo apdorojami, jiems mokami pinigai, kol jie galiausiai tapo agentais ar šnipais. Juk labai lengva papirkti žmogų, kuris gyvena skurde.
Reiktų nepamiršti ir autoritarinio A. Smetonos valdymo palydovo – griežtos cenzūros. Pavyzdžiui, kai Josifas Stalinas vykdė savo „didįjį valymą“, Lietuvoje tie įvykiai buvo nušviečiami labai paviršutiniškai ir net tendencingai. Lietuvos dienraščiai gaudavo nurodymus apie kaimynines valstybes nerašyti nieko blogo, nes neduok Dieve – įsižeis. Dabar, kai skaitome, pavyzdžiui, DELFI, tai yra pateikiami komentarai, vertinimai, o tuo metu skaitytojas praktiškai neturėjo informacijos.
– Kokiais būdais buvo skleidžiamos komunistinės idėjos, jei egzistavo cenzūra?
– Prieš okupaciją sklaida vyko daugiausiai per literatūrą. Geras pavyzdys – P. Cvirkos knyga „Žemė maitintoja“, kurioje parodoma, kad valdžia yra bloga. Jau po to, 1939 metais Lietuvos valdžios raportuose sakoma, kad šalies kultūroje yra labai daug valstybę smerkiančių tekstų, bet jie tai daro netiesiogiai ir dėl to juos labai nelengva kontroliuoti.
Dar pažymėsiu tai, kad tarp tautos ir valdžios prieš pat okupaciją buvo labai didelės žirklės. Jei tauta būtų buvusi vieninga, to nebūtų įvykę. Kada A. Smetona jau pasitraukė, jis nieko neįspėjo. Tai išėjo taip, kad tauta keikia A. Smetoną ir visiškai nemato agresijos iš sovietų. Niekas nemąstė, kad žlugo nepriklausomybė, nes galvojo, kad žlugo A. Smetonos valdymas. Tai yra didžioji problema. Kai sovietai atėjo, jie labai lengvai, per septynias savaites pasiekė savo tikslus ir rugpjūčio 3 dieną Lietuva buvo aneksuota.
– Ar A. Smetona irgi nematė tos grėsmės?
– Matė, jis matė daug ką, tik turėjo kitą problemą, kuri slypėjo jo charakteryje. A. Smetona buvo labai neryžtingas, labai delsdavo, dažnai nesiimdavo reikalingų sprendimų ir vis galvodavo, kad „o gal neokupuos“. Jis visą kaltę vėliau suvertė premjerui Antanui Merkiui, kitiems ministrams.
Lietuvoje tuo metu labai gerai dirbo saugumas. Buvo žinoma, kad Lietuvoje veikė ne tik sovietų remiamos, bet ir tokias pat funkcijas atliekančios lenkų ir vokiečių organizacijos. Pavyzdžiui, veikė tokia Vokiečių kultūros draugija (Kulturverband), kuri 4 dešimtmetyje skiepijo pronacistines idėjas. Tai kodėl nieko nedaryta? Viskas paprasta – su A. Smetonos palaiminimu buvo nurodymas nesiimti jokių drastiškų veiksmų, kad nekiltų papildomos problemos iš didelių kaimynių. šiuo atveju – iš Vokietijos. Kitaip tariant: matome, žiūrime, bet nieko nedarome. Šiais laikais, manau, tokių dalykų jau nebūtų.
– Manote, kad reikėjo tą informaciją viešinti?
– Viena vertus, taip, bet dar buvo galima padaryti suėmimų ir t. t. Pavyzdžiui, Lietuva gali didžiuotis 1935 metais pirmoji Europoje surengusi Klaipėdos nacių vadų teismą po Adolfo Hitlerio įsitvirtinimo valdžioje. Kai kas buvo viešinama, bet labai bendromis frazėmis.
– Ar šiuolaikinis Valstybės saugumo departamentas (VSD) yra išmokęs tas pamokas?
– Dabar didžiausias pliusas yra tai, kad turime pačios įvairiausios informacijos iš įvairių šaltinių. Gali skaityti angliškai, rusiškai, lietuviškai, o anuomet žmogus negalėjo pasirinkti, nes visi buvo pripratę prie valdžios biuletenių. Pasakyčiau ir taip, kad vyko visiškas tautos kvailinimas. Chrestomatinis pavyzdys, kaip nereikia daryti, ir įrodymas, kad A. Smetona tautą laikė avių banda yra Antrajam pasauliniam karui prasidėjus išplatintas jo atsišaukimas. Jis tada tautą prilygino laivui, save vadino vairininku ir aiškino, kad siaučia audra, o jis juos saugiai kur reikės nukels.
Šiandien turime demokratinę santvarką, kuri yra ir didžiausia vertybė, leidžianti į dalykus pažiūrėti kritiškai, apie juos diskutuoti. Kalbant apie šiuolaikinį VSD, įžvelgčiau problemą, kad kai kas jau per daug viešinama. Galbūt kartais pareigūnai turėtų atlikti tam tikrus veiksmus ir tik po to tai viešinti. Dabar būna vos ne taip, kad Seimo posėdyje kas nors ima ir lepteli slaptą informaciją.
– Galite pateikti pavyzdį?
– Tiksliai nepasakysiu, bet buvo atvejis su Prezidentės patarėja (Daiva Ulbinaite – DELFI). Kita vertus, juk kalbama, kad kai kurios partijos yra priklausomos nuo Maskvos, o jos yra valstybės taryboje ir gauna slaptą informaciją. Galima įvairiai galvoti, kur ta informacija nuteka.
– Ar tuometinis prieškaris turi panašumų su šiandiena?
– Sakyčiau, kad daugiau panašumų yra su Pirmojo pasaulinio pokariu. Turiu omenyje Vladimiro Lenino žodžius, kad tautos, kurios kažkada gyveno Rusijos sudėtyje, gali būti laisvos. Ta teise pasinaudojo daugelis respublikų, Lietuva, Latvija, Estija. Tačiau jau 1922 metais įkurta Sovietų Sąjunga ir toliau ji plėtėsi, t. y. sovietinės Rusijos žodžiai kategoriškai skyrėsi nuo darbų.
Kalbant apie šiuolaikinę Rusiją, manyčiau, kad Boriso Jelcino laikus turėtume išskirti ir tikrasis Rusijos veidas pasirodo truputį vėliau, faktiškai po dešimtmečio nuo Vladimiro Putino atėjimo į valdžią.
– Ar Lietuva tinkamai vertina Rusiją?
– Manyčiau, kad Lietuva jau 20 metų su Rusija neturi bent kiek normalesnių santykių. Tai yra didžioji tragedija, nes kai šalies valdžia pradeda nuolat reikalauti ir prikaišioti įvairius istorinius nusikaltimus, turime prisiminti, kad tuos dalykus darė kiti žmonės, nors Rusija ir yra Sovietų Sąjungos paveldėtoja. Taip, turėtų būti reikalaujama atsiprašymų, bet to nereiktų priminti nuolat.
– Kaip vertinate Lietuvos atsaką į Rusijos propagandą, pavyzdžiui, televizijos kanalų išjungimą?
– Tokie metodai pasiteisina, bet gerai, kad prieš tai dar buvo įspėjimų ir tai nepadaryta iš karto. Tik aišku negalima atsiriboti nuo visų kanalų.
Dar negalima lyginti dabarties su A. Smetonos laikais, nes šiandien Lietuvoje fanatiškai prorusiškai nusiteikusių žmonių vargu ar yra. Jei ir yra, tai jie suinteresuoti pinigais, bet idėjos dabartinė Rusija neturi. Anuomet socializmas Europoje buvo faktiškai kaip liga. Žmonės buvo pamišę ir dėl savo idėjos galėjo mirti. Dabar tokių dalykų nėra.
– Kaip suprantu, negalvojate, kad istorija gali pasikartoti?
– Taip. Didžiausia laimė, kad turime Vilniaus kraštą. Tai buvo mūsų Achilo kulnas, kuris nugramzdino į Sovietų Sąjungą. Šiuo metu esame daug labiau pasislinkę į Vakarus, todėl labai skiriamės, pavyzdžiui, nuo Ukrainos.