Seimo narys Laurynas Kasčiūnas laidoje „DELFI diena“ tikino, kad Rusijos reakcija buvo gana nuspėjama, nes toji schema, kuri yra naudojama, jau seniai žinoma ir yra aiški.
Anot politiko, Rusija dar kartą nusitaikė į Lietuvai svarbią istorinę asmenybę, o sukompromitavus lyderius, labai lengva sukompromituoti ir visą laisvės siekį.
„Galime pradėti kalbėti nuo Rusijos. Rusijos istorinė politika yra labai aukštoje vietoje jų prioritetų sąraše ir vienas iš istorinės atminties tikslų yra perrašyti kaimyninių valstybių istoriją. Istorinė atmintis yra vienas iš Rusijos dezinformacijos ar propagandos taikinių. Tie mitai, kurie kuriami, jie paprasti. Jie sako, kad mes, kaip nepriklausoma valstybė, mūsų partizaninis judėjimas, kuris turėjo ypatingą reikšmę mūsų valstybingumui, turi sąsajų su tomis jėgomis, kurios sako, kad komunizmas neišvadavo, atnešė dar vieną okupaciją. Kitaip tariant, bandoma susieti su nacizmo naratyvu, kalbama, kad mes siekiame reabilituoti nacizmą. (…) Tokia Rusijos propagandos schema yra sena ir aiški, jai reikia ruoštis visada, jie nusitaiko į mums labai svarbius asmenis. Kai tu sukompromituoji vieną lyderį, tu sukompromituoji ir visą laisvės judėjimo idėją“, – DELFI laidoje sakė L. Kasčiūnas.
Jeruzalėje įsikūrusio Simono Wiesenthalio centro vadovas Efraimas Zuroffas BBC tikino, kad Lietuva turi susidurti su savo pačios istorija.
„Jie nesako žmonėms tiesos, jie jos nepripažįsta“, - apie oficialią Lietuvos poziciją kalbėjo E. Zuroffas. Pasak jo, nėra įrodymų, kad A. Ramanauskas-Vanagas pats asmeniškai ką nors žudė, tačiau, BBC sakė nacių medžiotoju pramintas E. Zuroffas, savo memuaruose partizanų vadas esą rašė „kaip vadovavo vietos grupuotei“.
„Tai buvo tas kritinis periodas, kai grupuotės vaikštinėjo gatvėmis, o daugiau nei 40-yje vietų žydai buvo puolami dar iki pasirodant naciams“, - teigė E. Zuroffas. Jis taip pat paminėjo ir Joną Noreiką-Generolą Vėtrą, kuris, E. Zuroffo teigimu, kolaboravo su naciais.
Simono Wiesenthalio centro vadovas BBC tikino 2017-aisiais susitikęs su Seimo nariais, tačiau šie esą jo neišklausė: „Jie buvo pasiryžę gerbti jį (A. Ramanauską-Vanagą. ), nesvarbu, kad jis padėjo persekioti žydus, tai jų, regis, nesujaudino.„
Tuo tarpu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) BBC teigė, kad A. Ramanauskas-Vanagas niekada nekolaboravo su naciais, o toks melas apie jį buvo paskleistas sovietų KGB, siekiančios diskredituoti partizanų vadą. LGGRTC britų žurnalistui pateikė A. Ramanausko-Vanago dienoraščio ištrauką, kurioje jis atskleidžia, kaip sovietai bandė apjuodinti partizanus.
Ragina nepalikti vietos propagandai
Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Algimantas Kasparavičius sakė, kad jeigu mūsų istorijoje būtų mažiau nutylėtų dalykų ir mažiau laisvo ploto, tuomet propaganda mums nebebūtų tokia baisi.
„Aš nežinau, kiek mums yra svarbu, ką apie mūsų herojų kažkas kažkur pasakė. Tiesą sakant, svarbiausias momentas yra tas, kad jeigu tauta išreiškė pasitikėjimą kažkuo, kažkuria asmenybe, tai problemos nematyčiau, bet turbūt yra kita problema, kuri yra gilesnė. Viena vertus, visiems yra akivaizdu, kad buvo sovietinė okupacija, buvo partizaninis karas, bet kitas dalykas – tos rezistencijos sėkmės ir nesėkmės. Mes dažnai kalbame apie sėkmes, bet kartais linkstame praleisti tas nesėkmes. Kai mes kažko nepasakome, atsiranda laisvas plotas, kurį užpildyti gali kitų valstybių propaganda, ideologija ir pan. Kai mūsų nuomonė bus tiek stipri ir atspari, kad ji pati apie save galės labai kritiškai kalbėti, tada galbūt ir bus pokyčių“, – sakė A. Kasparavičius.
Jam replikavo L. Kasčiūnas, kuris tikino, kad klausimų dėl Ramanausko-Vanago jau seniai nebeturėtų kilti.
„Aš manau, kad kažkokių klausimų dėl Ramanausko-Vanago mes jau nebeturėtume turėti. Mūsų istorikai atsakė į visus klausimus, viskas išanalizuota, klaustukų ir šešėlių jam nebėra“, – replikavo L. Kasčiūnas.
A. Kasparavičiaus teigimu, politikoje visada už tam tikrus dalykus reikia sumokėti tam tikrą kainą.
„Ir Vakarai, ir Sovietų sąjunga yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai. Prie nugalėtojų tam tikra prasme aš galiu priskirti ir Lietuvą, nes ji vienintelė iš mažų valstybių susigrąžino savo sostinę, kurios suverenitetas jau buvo pripažintas visos tarptautinės valstybės kitai valstybei. Bet ar kas žino politikoje, kad už kažką nereikėtų mokėti kažkokios kainos?“ - sakė A. Kasparavičius.
Rusija nuolat akcentuoja ir pabrėžia didžiąją pergalę, remdamasi aukų skaičiumi. Istoriko teigimu, aukų tema – labai sudėtinga.
„Matote, aukų tema yra labai sudėtinga. Reikia žiūrėti ne tik į Rusiją, bet taip pat į abu pasaulinius karus. Pavyzdžiui, jeigu I pasauliniame kare britų nuostoliai žuvusiais buvo per pusę milijono, tai II pasauliniame kare britai, kurie yra tarp laimėtojų karo, tai jų nuostoliai tada buvo per 50 tūkst. žmonių. (…) Aukų skaičius visada yra politinis klausimas, bet šiandien lenkų istorikai negali tiksliai pasakyti, kokios jos netektys II pasaulinio karo metu. Tuo metu vyko daug procesų, daug dokumentų yra išnykę, daug kas nėra įrašyta. Nėra lengva atsakyti į tą klausimą. Bet Lietuva II pasaulinio karo metais daug laimėjo, dėl tų laimėjimo vaisių mes šiandien turime tokią valstybę. Kito kelio mes tuo metu neturėjome“, – DELFI kalbėjo istorikas.
Visas interviu – DELFI TV įraše.