„Kovos laukas pasikeitė, ir tai įvyko ne tik Izraelyje. Tokie karai, kaip Vietnamo arba 1973 m. Jom Kipuro karas nebevyksta. Karai dabar vyksta prisidengiant civiliais gyventojais kaip gyvuoju skydu. Priešas atakoms panaudoja ligonines, vaikų darželius, mokyklas. Tai reiškia, kad jeigu atsakysi tokia pat ataka – turėsi problemų, nes bus civilių aukų“, - sako į atsargą išėjęs Izraelio ginkluotųjų pajėgų brigados generolas, buvęs armijos atstovas spaudai Avi Bnayahu.
„Pastaraisiais metais taip pat palengvėjo prieiga prie technologijų, atsirado socialinė medija, įvairūs blogai. Tu negali visko kontroliuoti. Jei anksčiau galėdavai panaudoti cenzūrą, dabar tai neįmanoma“, - sako atsargos brigados generolas.
A. Bnayahu penktadienį Vilniuje dalyvauja Informacinio saugumo ir analizės centro surengtoje konferencijoje „Kaip atsakyti į antivakarietišką informacinį karą: strateginė komunikacija krizės metu“. Savo patirtimi jis dalinsis su Lietuvos atstovais.
A. Bnayahu biografija itin įvairi: jis dirbo Izraelio kariuomenės kontroliuojamoje spaudoje, buvo Izraelio ginkluotųjų pajėgų atstovas spaudai, tapo Izraelio delegacijų veidu taikos derybose su Palestinos išlaisvinimo organizacija (PIO) ir Jordanija. Jis patarinėjo premjerui Šimonui Peresui ir gynybos ministrui Ichakui Mordechajui, jo akyse nuo ultraradikalaus žydo rankos mirė kairysis Izraelio premjeras Ichakas Rabinas, kuriam pašnekovas irgi patarinėjo komunikacijos klausimais.
„Kai jį nužudė, aš stovėjau greta jo. Tada buvau naujas viešųjų ryšių patarėjas, man buvo 34 metai. Turėjau eiti kartu į rotušę ceremonijai. Ji buvo labai graži, buvo daug žmonių, kurie atėjo pasakyti „taip“ taikai ir „ne“ smurtui. Mes vedėme taikos derybas su palestiniečiais, Jordanija, Egiptu. Viskas atrodė taip gerai... O kai ceremonija baigėsi, išėjome ir aš pamačiau žudiką, ateinantį su ginklu. Žydų berniuką. Jis jį tiesiog nužudė. Aš iš pradžių net nepatikėjau. Mačiau bekniumbantį Izraelio premjerą, kuris ėjo ir gynybos ministro pareigas. Mačiau, kaip mano bosas smenga, o aš nieko negaliu padaryti“, - prisiminė A. Bnayahu.
Izraelio politikai, kuriems A. Bnayahu patarinėjo, priklausė centro kairiajam sparnui ir dėjo pastangas tartis su arabų šalimis ir palestiniečiais. Š. Peresas ir I. Rabinas kartu su buvusiu palestiniečių lyderiu Jasiru Arafatu yra pelnę Nobelio taikos premiją.
Karas pasikeitė ir Izraelyje
Izraelio padėtis niekada nebuvo lengva nuo pat valstybės įkūrimo 1948 m. Arabų šalys buvo priblokštos žydų valstybės atsiradimo ir manė, kad už Holokaustą atsakingi Vakarai arabų sąskaita išsprendė žydų problemą. Tarp arabų ir žydų visuomenių prasidėjo kruvini susirėmimai, o su Jungtinių Tautų sprendimu Palestinoje įkurti dvi atskiras valstybes nesutikusios aplinkinės arabų šalys užpuolė Izraelį, bet patyrė žeminantį pralaimėjimą.
Izraelio ir arabų šalių santykiai ir toliau liko priešiški: 1967 m. per Šešių dienų karą Izraelis okupavo palestiniečių gyvenamas teritorijas Vakarų Krante ir Gazos ruože, užėmė rytinę Jeruzalę, Sinajaus pusiasalį, iš Sirijos atėmė Golano aukštumas, o per 1973 m. karą dar kartą parklupdė Egiptą ir Siriją.
1979 m. Izraelis pasirašė taikos susitarimą su Egiptu – ši sutartis laikoma vienu iš Artimųjų Rytų stabilumo garantų, mat Egiptas buvo pirmoji Izraelį pripažinusi arabų valstybė.
Šiuo metu Vakarų Krantas ir rytinė Jeruzalė vis dar yra okupuoti Izraelio, Sinajaus pusiasalis priklauso Egiptui, Golano aukštumos liko Izraeliui, tačiau Gazos ruože šeimininkauja „Hamas“, nors 2005 m. iš anklavo pasitraukęs Izraelis kontroliuoja Gazos sienas, jūros krantą, vandens telkinius ir oro erdvę.
Bet ankstesni karai buvo laimimi pasitelkus vien tik ginkluotąsias pajėgas. Žinoma, siekis pateikti save teigiamai visuomenės ir tarptautinės bendruomenės akyse egzistavo visuomet, tačiau informaciniai karai nebuvo visiškai nevaldomi. Šiuo metu, kaip teigia A. Bnayahu, padėtis visiškai kitokia.
„Hamas“ tapo savotiškai galinga
2012 m. Gazos ruožą valdančios „Hamas“ ir Izraelio karas gali būti puikiausias šiuolaikinio apgaulės karo pavyzdys. Izraelis paskelbė, kad konfliktą pradėjo „Hamas“, kai į Izraelio teritoriją paleido raketas. „Hamas“ savo ruožtu pranešė, kad jų atakos buvo atsakas į Izraelio ginkluotųjų pajėgų įvykdytą išpuolį prieš šešis palestiniečius.
„Hamas“ skelbia apie didžiules civilių aukas nuo Izraelio paleistų raketų, Izraelis praneša, kad teroristine organizacija Vakaruose laikoma palestiniečių organizacija dengiasi civiliais kaip gyvuoju skydu: įkuria karines vadavietes mokyklose, darželiuose, mečetėse. Ir kas nuspręs, kuri pusė teisi?
„Kai aš buvau korespondentas, vykdavau į Gazą ir siųsdavau informaciją. Niekas to negalėjo padaryti be manęs ir mano kolegų. Šiandien kiekvienas, kas turi išmanųjį telefoną, gali būti savotišku žurnalistu. Jei gyveni Gazoje, o tavo namas yra prie kurio nors pagrindinio kelio, tu paslepi šeimą slėptuvėje, pasiimi telefoną ir filmuoji kautynes iš ketvirto namo aukšto. Gali rašyti blogą, siųsti nuotraukas į „Instagram'ą“, - sako A. Bnayahu.
Technologijos įgalino asimetrinius kovotojus žlugdyti stipresnio priešo reputaciją. Tai turi ir teigiamų, ir neigiamų aspektų. Viena vertus, Izraelis deda pastangas pagerinti įvaizdį pasaulyje, antra vertus, tai sumenkina žydų valstybės pajėgumus. Šalis negyvena beorėje erdvėje, todėl kaunasi dėl įvaizdžio – ypač Europoje ir Jungtinėse Valstijose.
Šioje srityje Izraeliui kai kada sekasi, kai kada nelabai. Viena didžiausių nesėkmių įvaizdžiui laikytinas Tarptautinio Teisingumo Teismo verdiktas, kuris pripažino Izraelį okupacine jėga Vakarų Krante ir paskelbė, kad Izraelio naujakurių gyvenvietės palestiniečių teritorijoje yra nelegalios. Nors pats A. Bnayahu irgi sako besilaikantis požiūrio, kad naujakuriai neturėtų įsikurti Vakarų Krante.
Prie nesėkmių galima priskirti ir dešiniosios Benjamino Netanyahu vyriausybės nesutarimus su kairiąja Baracko Obamos administracija, 2012 m. Gazos konflikto metu pasaulio spaudoje mirgėjo straipsniai, kuriuose svarstyta, ar Izraelio atsakas į „Hamas“ atakas buvo proporcingas, mat konflikto metu žuvo 2104 palestiniečiai (iš jų 69 proc. civilių aukos) ir 73 žydai (iš jų 6 civiliai gyventojai).
„Mavi Marmara“ krizė
Dar vienas asimetriškos kovos, kurią Tel Avivas pralaimėjo, pavyzdys gali būti 2010 m. Izraelio įvykdyta ataka prieš vadinamąją Gazos išlaisvinimo flotilę. Izraelis užblokavo Gazos ruožą taip, kad anklavo negalėjo pasiekti nei tarptautinė parama, nei kiti laivai. Tačiau Gazos išlaisvinimo judėjimas ir Turkijos žmogaus teisių, laisvių ir paramos fondas suorganizavo šešis civilius laivus, kurie į Gazą gabeno humanitarinę pagalbą ir medžiagų statyboms.
Laivai buvo tarptautiniuose Viduržemio jūros vandenyse, bet Izraelis reikalavo juos apžiūrėti. Izraelio ginkluotosios pajėgos apsupo laivus, išsilaipino juose, bet „Mavi Marmara“ laive tarp karių ir aktyvistų kilo ginkluotas konfliktas: kovos metu žuvo dešimt civilių, iš kurių dauguma buvo Turkijos piliečiai, panašiai tiek pat Izraelio karių patyrė sužeidimus.
Turkija ir kitos valstybės apkaltino Izraelį karo nusikaltimu prieš civilius, bet Jungtinių Tautų Palmerio raporte nurodoma, kad nebuvo rasta pakankamai duomenų apkaltinti Izraelio karo nusikaltimu. Vis tik šiame raporte pažymima, kad Izraelio panaudota jėga buvo ryškiai perdėta.
„Suprantate: jie sako – mes vykstame į Gazą. Jei jie patenka į Gazą – jie laimi, nes pažeidžia blokadą. Jei jiems nepasiseka patekti į Gazą ir jie susikauna su Izraelio ginkluotosiomis pajėgomis vidury Viduržemio jūros, jie vis tiek laimi. Nes jiems svarbu ne Gaza, o reikiama nuotrauka. Jie gi su savimi buvo pasiėmę „Al Jazeera“, - sako pašnekovas.
„Taigi toks tas naujasis karas, kurį reikia kariauti“, - teigia A. Bnayahu, pripažindamas, kad tokiuose konfliktuose vyksta kova daugiausia dėl visuomenės nuomonės Europoje ir JAV.
Žiniasklaida naudojama kaip instrumentas
Klausiamas, kaip A. Bnayahu kovodavo esant nepalankiai padėčiai, pašnekovas sako, kad tokiais atvejais reikia pasitelkti visą išmonę. Pavyzdžiui, jei pasaulį apskrieja nuotrauka su Izraelio kariu, nusitaikiusiu ginklu į akmenį turinį palestiniečių berniuką, pasaulį reikia įtikinti, kad akmuo – irgi ginklas, nuo kurio žūva kariai.
Taip pat reikia kontroliuoti, kad niekas nenutekintų prieštaringos informacijos žurnalistams, kad informacija apie Izraelio vykdomas operacijas būtų kuo paprastesnė, trumpesnė ir būtinai vienoda.
„Reikia kontroliuoti žiniasklaidą, panaudoti kaip instrumentą“, - sako A. Bnayahu.
Pašnekovas sako, kad jis nurodė visiems aukšto rango vadams dalyvauti specialiuose mokymuose, kuriuose jie buvo supažindinti su naujo pobūdžio konfliktais, apmokyti, kaip kalbėti prieš kamerą, kokią informaciją pateikti ir kaip tą padaryti per keliasdešimt sekundžių.
„Pirma, reikia pakeisti generolų ir vadų mąstymą. Antra, turi padaryti, kad visi vadai būtų tikri profesionalai - nemojuotų prieš kamerą, duotų žurnalistams daugiau maisto, mažiau inormacijos, patektų informaciją trumpai ir paprastai“, - pasakoja buvęs Izraelio ginkluotųjų pajėgų atstovas.
A. Bnayahu taip pat sako, kad su turkų aktyvistais, sukėlusiais Izraeliui nepatogumų buvo galima susidoroti ir paprasčiau nei pasitelkus karius. Pavyzdžiui, buvo galima iškapstyti informacijos, kas juos remia ir paviešinti spaudoje. Arba sužinoti laivus apdraudusią draudimo kompaniją iš anksto, paskambinti įmonei, prisistatyti nuo „Mossado“ ir pateikti specialų pasiūlymą.
„Reikia mąstyti out of the box“, - teigia pašnekovas.
Tačiau jis pažymi, kad Izraelio ginkluotosios pajėgos niekada negali pateikti melagingos informacijos, nes tai sužlugdytų jų įvaizdį: „Hamas“ meluoja, „Hezbollah“ meluoja, Izraelio pajėgos niekada negali meluoti“, - sako A. Bnayahu.
„Dar vienas principas - duokite blogas žinias žmonėms tuojau pat“, - pažymi pašnekovas.
JAV nusisuko, atsisuko Rusija
Kaip Izraelis regi šiandieninę tarptautinę krizę Artimuosiuose Rytuose? A. Bnayahu sako, kad apskritai Artimųjų Rytų stabilumas Sirijos pilietinio karo kontekste priklausys nuo Izraelio, Jordanijos, Egipto, galbūt Turkijos ir palestiniečių vadovo Mahmoudo Abbaso, kurį pašnekovas vadina Abu Mazen, susitarimo.
Jo manymu, sutarimas turi būti pasiektas trimis klausimais: kad Iranas niekad netaptų branduoline valstybe, kad būtų pasirūpinta Sirijos likimu ir kad būtų susidorota su islamo terorizmu, tarp jų - „Islamo valstybe“.
Tačiau Izraeliui esminis saugumo elementas yra Irano silpninimas. A. Bnayahu požiūriu, Teheranas eksportuoja teroristinę ideologiją ir yra įsitraukęs į antiizraelietišką veiklą. Izraelis labai jautriai reagavo ir į JAV pasiektą susitarimą su Iranu dėl branduolinės programos atsisakymo mainais į sankcijų panaikinimą. Tel Avivas netiki netiki, kad Iranas atsisakė branduolinių ambicijų.
„JAV apskritai neberodo susidomėjimo mūsų regionu. Pirma, taip yra dėl to, kad B. Obama yra B. Obama, antra, Montanoje jie atrado naftos ir dujų išteklius. Taigi jie pasitraukė iš Artimųjų Rytų, lėtai, bet pasitraukė. Maža to, JAV piliečiams jau nusibodo matyti grįžtančius savo karius karstuose. Jie nori, kad tai sustotų, nes ir taip turi problemų. Todėl B. Obama ėmėsi konfliktų sprendimo viešąja diplomatija“, - sako pašnekovas.
Kalbėdamas apie JAV prezidentą B. Obamą pašnekovas mosteli į išmanųjį telefoną: „Kai ką jums parodysiu“. Paieškojęs A. Bnayahu parodo Vladimiro Putino ir B. Obamos nuotraukas – Rusijos prezidentas glosto tigriuką, JAV vadovas – pudelį. „Tai kuris iš jų lyderis?“ - klausia.
„B. Obama iš regiono išėjo, V. Putinas atėjo. Jis pasiuntė karines pajėgas į Siriją, pasiuntė kovinius orlaivius ir visa kita. Ir visas Artimųjų Rytų regionas po truputį stebi, kaip V. Putinas užima B. Obamos vietą. Ir mes visi turime permąstyti, kas vyksta, kas yra tikroji galia, kas lyderis“, - sako A. Bnayahu.
„Aš tik nežinau, ar tai naujoji JAV užsienio politika, ar tai tik šio prezidento politika“, - pečiais gūžteli pašnekovas.